C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Tamašas prisiartino prie jos, stabtelėjo pagarbiu atstumu, pasistengė tyliai tarti:

— Ela. Ela, goblinas — mūsų stovykloje.

Galbūt ji išvis jo net neišgirdo. Jos rankose Tamašas pamatė stiklo ir žvaigždžių žybsnį; kairėje rankoje jis laikė lanką ir strėlę, švelnutėliai palietė jos ranką, po to, kai ji išliko tokia pat, panaši į statulą, visiškai nepastebinti jo prisilietimo, ją papurtė.

— Ela. Goblinas. Jis už mūsų.

Tada jos akių vokai virptelėjo, akimirka, ir ji žvelgė tiesiog i jį.

— Ne, — pasakė ji, purtydama savo galvą, tarytum tai, ką jis pasakė, būtų akivaizdi kvailystė. — Ne. Ne čia.

Gal tuomet sienos kažko nepraleidžia į vidų. Galbūt dėl kažkokių burtų goblinas jo paprašė surasti ją, ir turbūt ateiti čia bei sutrukdyti jos kerėjimą buvo klaida. Galbūt būtent šito ir norėjo goblinas. Bet dabar nebėra ko daryti, tik pasistengt, kad ji suprastų.

— Jis ten, lauke, su arkliais. Jis atsekė nuo pilies, — Tamašas stengėsi kalbėti protingai ir apgalvotai. Jam neužteko kvapo. — Jis kalbėjosi su manimi. Liepė surasti tave. Ką man daryti?

Atrodė, kad ji suprato. Ir amuletas jos rankose ėmė švelniai šviesti bei jai ant veido atspindėti šviesą — veidrodis, štai kas, paprastas veidrodis. Jis prisiminė gobliną sakius, kad jos ponia neliesdavo to, ką ji paėmė… ir jis pagalvojo: „Šitokio mažo daiktelio?”

Tada per orą, per žemę, per jo padus, sprandą ir delnus nuvirpėjo kažkas negera. Išgirdo, kaip medžiai girioje dūsauja ir upokšnio vanduo čiurlena, o tolumoje, tarsi iš kokios nors tuščios menės, kažkas šaukia. „Izabelė neliesdavo to, ką ji paėmė, — aidėjo jo ausyse tarsi tie balsai iš pilies, — paėmė, paėmė, paėmė…”

Tamsa aplink juos praskydo. Jiedu stovėjo po vaiduokliškais šviestuvais ir didžiulės menės portjeromis, o visur, visur aplinkui juos — iš išgąsčio sprunkantys vyrai bei moterys. Šviesai — skaisčiai kaip saulė — liepsnojant kiaurai, lubos ir sienos ėmė skeldėti.

Viskas susisuko aplink juos. Staiga vidury šio chaoso stojo moteris su šydu, jos apsiaustas ir apdarai draikėsi kaip vėliavos vėjuje, šlavė menę. Ji žvelgė tiesiai tik į juos, į jį ir nukreipė savo pirštą, rėkė per audros vėją:

— … tas pats… Viena — tai visa. Prisimink tai, kad ir kas benutiktų! Visada yra įtrūkimų…

Vaizdas kartu su dūžtančio stiklo džeržgesiu suskilo į gabalus. Po to — sukrečianti tyla, vienuma ir tamsybė, įprasta naktis aplink juos, įprastas mėnulis virš sugriuvusių sienų ir krūmynų. Tamašas suvokė kvėpuojąs, jo širdis daužėsi, ir vėjas dejavo be jo valios.

— Kerėtojas! — sušuko Ela, išplėšdama savo ranką, sudavė jam kumščiu. — Melagi! Prakeiktas melagi , šalin nuo manęs! Tu palietei jį, tu jį pakeitei…

— Ne! — šiąnakt per daug kaltinimų dėl melagystės jo vardu, per daug sumaišties. — Kad ir kas bebūtų nutikę, tu tai padarei. Sis daiktas , kurį turi, padarė. — Netikėtai užplūdusio oro ramybėje žodžiai sprūdo per greitai, jis negalėjo atsikvėpti. Ela ėmė tolti nuo jo, ir Tamašas sugriebė jai už rankos bei per jėgą ją sulaikė. — Nieko, nieko bendra su magija neturiu, ar su goblinais, ar su šiuo tavuoju daiktu! Nežinau, ką tu darei, tačiau anapus sienų, kur arkliai, ten yra goblinas, jis tavęs ieško, jis sako, kad tu jam trukdai, kad to daikto, kurį turi, tavoji ponia neliesdavo! Jis pasakė jos vardą. Izabelė. Ir jis liepė man tave surasti, neklausk manęs kodėl. Nežinojau, ką daugiau padaryti!

Pro Elos pirštus švytėjo, šviesa atsispindėjo ant blyškaus Elos veido, visa kita — tamsa ir dejuojantis vėjas.

— Mano ponia jo neliesdavo, — atkartojo ji aidu. — Tada kodėl ji nuo visų jį slėpė, bet tik ne nuo manęs, kodėl man liepė pasinaudoti juo, ar jis tau tai pasakė? Paleisk mane! Kas tau leido ant manęs šaukti?

— Sakei, kad esi ragana.

— Taip ir yra! — Šviesa nuraudonavo jos pirštų krašteliais ir sukūrė viduje esančių kaulų iliuziją. — Ištraukiau tave iš tvirtovės, ar ne taip? Aš tave čionai atgabenau!

— Ar tu mane išgelbėjai? O gal tai buvo trolio sumanyta? Jau antrą kartą tas padaras mane paleidžia!

— Jis ne…

— Man nerūpi, kas jis toks. Karolis negyvas. Tavo ponia negyva. Krukči Strazas pilnas goblinų, dabar ir tavo ponios tvirtovė. Anas, laukiąs už sienų, tavęs nori, — Tamašas vertė save kalbėti tyliai. — Jis sako, jo vardas Azdra… Zdrajka — kažkoks. Sako…

— Azdra’ikis!

— Tu jį pažįsti? — neįmanoma patikėti.

Jos delne plykstelėjo raudonis ir išblėso, virš jų paliko tik naktį, o kai ji atitraukė pirštus, ir lygią veidrodžio dalelę, kuri atspindėjo vien tik tamsą ir mėnesieną.

— Šitas — mano. Aš jį turiu! Jis gali man parodyti bet kokias pasaulio vietas. Jis gali man atskleisti stebuklus. Jis gali sutriuškinti goblinus!

— Tuomet pradėkime nuo to, kuris mus sekė! Jei tas padaras paims arklius, liksime čia pėsti prieš jo draugužius; Saulė težino, kas dar! Pradžiai jį pasiųsk šalin.

Atrodė, jai pritrūko kvapo. Pasidabruoto stiklo dalelė spindėjo mėnesienoje, buvo sustingusi, kaip ir daili veidrodžio grandinėlė, žvilganti tarp jos pirštų.

— Paleisk mane, — pasakė ji. — Paleisk! Tu jau kažką pakeitei, aš nežinau ką. Kokią dar žalą gali padaryti?

Tamašas atleido jos ranką. Ji pažvelgė į jį grėsmingai, po to pasileido atgalios, vartų, arklių link. Tamašas ėjo su ja, jam diegė šoną, nerimą kėlė mintis, kad Ela iš tikrųjų ketina su savuoju stiklo gabaliūkščiu stoti prieš šitą gobliną Zdrajką, ir jis įtempė strėlę, beeidamas pasiruošė kitą.

— Leisk man eiti pirma, — pasakė jai. — Pasakysiu jam, kad nieko neradau. — Galbūt galiausiai, pagalvojo jis, meluoti — didžiausias jo talentas. Tačiau ne sąžiningų poelgių jis tikėjosi iš goblino, jis irgi manė imtis nesąžiningos taktikos, pasinaudoti bet kokiu pranašumu prieš gobliną.

Ela galbūt jį girdėjo, o gal ir ne, ji nesustojo. Tamašas matė krutančias jos lūpas, begarsiams žodžiams duodančias formą. Šitai jam nepatiko: tai galėjo būti kerai, skirti susidorot ir su goblinų, ir lygiai taip pat su juo, kiek jis suprato, arba juodžiausioj i magija, kuriai nėra jokių ribų ir užtvarų.

Bet kai jie priėjo vartus, arkliai ramiai ganėsi mėnesienoje, tarsi nieko nebūtų nutikę.

— Na? — paklausė ji. — Kur jis?

— Jis buvo čia, — tai viskas, ką galėjo pasakyti, kol už vartų, eidamas per ten, kur jiedu su goblinų buvo, pamatė mėnulio šviesoje žvilgančius brangakmenius, ir kol pakėlė peiliui priklausiusį dėklą. — Jis buvo čia, — pasakė jis, rodydamas dėklą Elai.

— Jis buvo čia, bet išėjo.

Kitas akivaizdus klausimas — kodėl? Bet Ela tik suraukė kaktą ir tylėdama nuėjo šalin.

Arkliai gi, tikriausiai jie buvo išlėkę į girią, ir velniškas darbas būtų juos išsigandusius sugaudyti, turbūt rimtai pamąstė apie šioje vietoje augančią žolę, ir alkis paveikė juos labiau nei goblino tvaikas: nesenos panikos juose — nė ženklo.

Jis nesugebėjo net sau tinkamai atsakyti į klausimą; nuo bėgimo jam skaudėjo, buvo alkanas kaip vilkas, nors nė vienas, ką tik matęs tai, ką jis regėjo, protingai pagalvojus, neturėtų jausti alkio. Jam labai palengvėjo, kai pamatė, jog arkliams nieko nenutiko; ir po viso šito pasijuto visišku kvailiu. Tiek, kiek pajėgė suprasti, Elos burtai užkerėjo tą padarą, sugrąžino arklius ir apsaugojo juos, jis gi nepelnytai pakėlė prieš ją ranką, o neteisingiausia buvo sutrukdyti tai, kas galbūt buvo subtilūs ir butini burtai. Daugiau jis net nebegalėjo prisiekti, kad matė tai, ką matė tiek lauke, tiek viduje tarp sienų — visa tai slydo tolyn nuo jo, smulkmena po smulkmenos tarytum sapnas, bet jis nežinojo, kad jaučiasi vis giliau ir giliau įpainiotas į tai, į ką Ela įpainiota, į tai, kur ji eina ir ko ji nori.