C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Tamašas klausė savęs, kada jis peržengė tą ribą, už kurios nebegrįžtama, nes jis daugiau nebežinojo, kaip pasišalinti — tik ne vienam, nes jau nebežinojo kelio namo per šitas miškingas kalvas. Jis beviltiškai troško vilties pamedžioti — bet ko, tik ne aklo skriejimo šiuo keliu ir ne šito lėkimo nuo viena po kitos sekusių negandų, bet ko, tik ne grįžti be pagalbos ir atsakymų.

Tačiau teprasmenga visa, jei Karolis visas savo viltis dėjo į magiją, bemiegis sapnas nepakeitė to, kas vyko šiose vietose, neparūpino jiems pagalbos, be to, nepargabeno jo namo su bent kokiu atsakymu.

Goblino peilį Tamašas įstūmė į jo dėklą, o pastarąjį — už savo diržo, nuėjo ir pritūpė, kur sėdėjo Ela. Jos rankose buvo veidrodis. Atrodė, jis užvaldęs jos dėmesį, mirtina tyla; labai ilgai Tamašas laukė, norėjo pamatyti, ar ji ką nors daro, ar tik šiaip su juo sėdi.

— Ela, — galiausiai jis pradėjo, pagarbiausiai, mandagiausiai — taip jis manė. — Ela, noriu žinoti, kur mes einame ir kodėl, ir kas mūsų laukia priekyje. Noriu žinoti, kodėl tas padaras mus paliko, kodėl teiravosi tavęs ir liepė man tave surasti. Žinot noriu, kodėl meisteris Karolis tikėjo, jog labai svarbu pasikalbėti su tavąja ponia, bet niekam niekada negalėjo pasakyti kodėl. Aš noriu žinoti, kodėl jis prajojo goblinų perspėjimo ženklą ir visai neperspėjo apie tai mūsų.

— Kartais tu negali, — tyliai atsakė ji.

— Ko negali?

— Negali nugalėti burtų.

— Ar šitaip nutiko? Jis norėjo, bet jam nepavyko? — tai suteikė netikėtos vilties, kad meisteris Karolis ne toks blogas. Tamašas norėjo suprasti Karolio veiksmus, net jeigu jie susiję su tamsiais ir pražūtingais dalykais. Tačiau Ela nežiūrėjo į jį vengdama jo akių lygiai taip, kaip Karolis nuo tada, kai prasidėjo tie jo sapnai. Tamašas švelniai palietė jos kelį ir vėl kuo mandagiausiai, su visa kantrybe, kokią tik galėjo sukaupti, atkreipė jos dėmesį. — Ar nutinka kažkas panašaus?

— Kartais. Kartais kita.

Išsisukinėjimai. Visada išsisukinėjimai. Ji vis dar vengė Tamašo akių, netgi atsakydama jam.

— Panašiai kaip goblinas kad pasitraukė. Tu privertei jį pasitraukti?

— Nežinau, — įdėmus jos žvilgsnis suglumęs klajojo po medžių sieną, tarsi ji kažko klausytųsi: visko ir bet ko, tik ne jo balso.

— Kas ten, Ela?

— Nežinau.

Prisimenant Karolį ir goblinų akmenį bei atsižvelgiant į dabartinę jų padėtį, „nežinau” ėmė įgauti visišką nelaimę pranašaujantį skambesį.

— Ela, ar mes pavojuje?

— Nežinau, — netikėtas blausus žvilgsnis, žvaigždžių nušviestas. Suraukti antakiai. — Taip. Mėnulis, Ežere. Ten pavojus. Ten visada pavojinga.

Nebuvo jokio ežero. Prieš juos — upokšnis.

— Iš kur? Koks ežeras? Apie ką tu kalbi?

— Apie goblinų karalienę.

Tamašas parpuolė ant kelių, ant šaltos žemės.

— Kodėl ji turėtų būti mūsų priešas?

Vėl Elos akys klaidžioja: po dangų, upokšnio pakrantę. Lapai šlamėjo garsiau už jos balsą.

— Todėl. Todėl, kad ji yra. Jos karalystė — nežinau, ar ji atsiranda ar visada egzistuoja. Bet karalienės ranka gali pasiekti ir tai, kas už jos karalystės, o šis daiktas žino, kur karalienė, — Ela sau prie širdies glaudė veidrodį. — Šis visada žino.

Ji atrodė tokia jauna — ir visai ne raganiūkštė dabar, tik įbaugintas vaikas, išblyškusi priešpilnio mėnesienoje.

— Ir tavo ponia liepė tau pasinaudoti šiuo daiktu.

— Manoji ponia sakė, jei niekas nepasiseks, jei, kai sugrįšiu, jos nebebus, aš turiu pabandyt čia gauti pagalbos.

Dieve mano, pagalvojo Tamašas. Ir tik tiek paaiškinusi ta moteris išsiuntė mergaitę į Krukči Strazą? Ela tvirtino esanti stipri, galinga ragana, ir galbūt jos burtai, o ne pirmasis per paskutines dienas maistas suteikė jam jėgų joti. Galbūt tai jos kerai ką tik pasiuntė šalin gobliną, galbūt jos magija pažadino jį iš svaigulio, kuris valdė jį nuo pat Krukči Tvirtovės…

Betgi, Saule valdove, ar neegzistuoja kokia nors tikresnė viltis nei šis „pabandymas”?

Jis paklausė:

— Ar ne meisteris Karolis turėjo grįžti kartu su tavimi?

— Taip.

— Tada jis turėjo tau padėti pasinaudoti šiuo daiktu? Jis turėjo žinoti, ką daryti? Ar šitaip turėjo būti?

Žvilgsnis į šalį, į dangų, į sieną — bet kur, tik ne jam į veidą.

Dieve, pamanė jis, vis tamsiau ir tamsiau. Tamašas švelniai palietė jos ranką ir privertė ją pasižiūrėti į jį.

— Ela, jei meisteris Karolis būtų čia, ką jis padarytų su šiuo daiktu? Ar tu numanai?

— Sustabdytų ją.

— Kaip jis tą padarytų?

Jos akys nuslydo šalin.

— Ela?

Jokio atsako. Nuo pat namų iki viršukalnės jų kelionė nešė nelaimes: jų palapinės brezentas perplyšo, tarpusavyje jie tik pykosi, o Karolis keliavo tylėdamas, kai labiausiai reikėjo, kad kalbėtų.

— Ela, jei esi galinga ragana, ar gali pasakyti, ką nori pasakyti? Ar gali man atsakyti?

Ji pažvelgė į jį — blankus, suglumęs žvilgsnis. Veidrodis jos sterblėje, jai brūkštelėjus per jo paviršių, suspindo šviesa, o ji žiūrėjo į Tamašą, iš tikrųjų žiūrėjo į jį.

— Aš mačiau rūmus, — pasakė jis. — Mes ten buvome. Ar nebuvome? Mačiau moterį…

— Labai labai seniai. Goblinų vyriausiasis atėjo čionai. Kaip tik pro šiuos vartus…

Tamašas žvilgtelėjo vartų link — jis nieko negalėjo padaryti — ant sienos, nukoręs ilgas kojas, sėdėjo goblinas.

— Dieve! — Tamašui užgniaužė kvapą, jis pasičiupo savo lanką ir paknopstom pašoko ant kojų.

Goblinas liuoktelėjo ant žemės. Nusileido grakščiai ir išdidžiai, nusilenkė jiems.

— Na, na, — pasakė jis. — Mes neatidžios, jaunoji ledi, ar ne? Išties, neturėtumėt jos blaškyti, Tamašai. Reikia nuolat galvoti, kad išlaikytumėte mus nuošalėje, ypač, jei mes kartą dėl ko nors apsisprendėme.

Tam padarui reikėjo Elos — jis nuolat šitai tvirtino. Tamašas užčiuopė paruoštą strėlę ir įrėmė ją į templę. Bet anas grakščiai mostelėjo, atmesdamas tokį nepageidautiną susirėmimą.

— O ne, žmogau, to visai nereikia. Aš atėjau tiktai pasižiūrėti.

Natūralus klausimas — į ką? Tačiau Tamašas buvo pernelyg išdidus, kad paklaustų, o goblinas tyliai nusijuokė ir antrą kartą staigiai mostelėjo delnu.

— Ai, ai, ai, dygus išdidumas. Jis vedžioja mus už nosies, ar ne? Raganėle, patarčiau tą niekutį atiduoti man arba bent jau padėti jį šalin ir nebenaudoti.

— Tu nužudei mano ponią, — Ela, stovėdama šalia Tamašo, apkaltino padarą. — Tu ją nužudei.

— Aš? — goblinas pridėjo savo ranką prie tos vietos, kur turėtų būti širdis. — Aš jokiu būdu nenužudžiau jūsų ponios. Mudu visada puikiai sutardavome.

— Jūs čia šiandien tik atsitiktinai atsidūrėte, — pasišaipė Tamašas.

— Tik atsitiktinai? O, ne. Aš žinojau. Vos tik viena kvaila moterėlė išsiuntė šią mergiotę į Krukči Strazą, krankliai jau žinojo ir paskalas stogais nešiojo. Visa giria žinojo. O jūs ne?

Tamašas neatitraukė nuo goblino akių, tačiau pačiu savo akių krašteliu jis pamatė šaltą šviesos blyksnį, matė tokį nuožmų, priešišką goblino veidą.

— Palūkėk, — tarė jis, pakeldamas ranką. — Palūkėk, kvaila mergiote, padėk jį šalin.

— Ar tu ją nužudei? — Elos balsas pliaukštelėjo lyg botagas. — Nemeluok man, nedrįsk meluoti, ng’Saeiche!

— Ne, — trumpas atsakymas. Goblino šnervės išsiplėtė, žvynuoti šarvai ant krūtinės jam kvėpuojant vis blyksčiojo.