C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Jam skaudėjo šoną. Jis užtraukė Graciją ant vienos kalvos ir nuvilko žemyn nuo kitos, nė karto iš Nikolajaus nepasigirdo jokio garselio.

Betgi Zadnio labai ilgai nematyti, Juris jau ėmė stebėtis ir nerimauti ir galiausiai, nors bijojo girioje bent garsą pratarti, jis šūktelėjo:

— Zadni!

— Zadni… Zadni… Zadni… — sugrįžo aidas.

Nikolajus sudejavo ir pakėlė galvą.

— Jis tik gana ilgai kažkur nubėgęs, — pasakė Juris, vėl priėjo prie Nikolajaus ir palietė jo skruostą. Nikolajus degė karščiu. — Ar norite atsigerti, pone?

— Surask tą prakeiktą šunį, — neaiškiai pasakė Nikolajus. — Kažkas nutiko.

Juris nežinojo, ar šį patarimą įteigė karštinė, ar ne, bet jis ir pats manė, kad taip bus geriau. Jis grįžo į priekį ir nuvedė Graciją miškingos kalvos papėde, lapais nuklotu taku, per purvynę.

Ten arklio buvo jota, tad jie vis dar teisingam kelyje. Juris trūktelėjo Graciją, norėjo, kad ta paskubėtų, galvojo, jei tik jie per naktį bus gerokai sutaupę laiko, jei tie, kuriuos jie seka, buvo apsistoję ir numigę, tada galėtų anuos pasivyti ir galbūt laiku surastų pagalbą Nikolajui.

Šniokštuodamas parlėkė Zadnis — tik tiek artyn, kad per krūmokšnius galėtum pamatyti švystelint gauruotą jo uodegą. Tada viauktelėjo ir vėl nukūrė. Turbūt, sakė sau Juris, stengiasi Graciją vis greičiau trūktelti. Šuo buvo susijaudinęs, galbūt ką nors surado. Meldžiu, dieve, tenebus tai vien triušio ola.

Juris žiūrėjo sau po kojų, stengėsi nesuklupti, jautė, kad dėl Gracijos priešgyniavimo rankos tuojau atitrūks nuo pečių, tačiau jis žvilgtelėjo aukštyn, kur vedė įkalnė, ir pro medžius pamatė akmenis bei vijoklius, pamatė…

— Mes jau kažkur atsidūrėme, — iškvėpė jis, sulaikydamas skausmą šone. — Meisteri Nikolajau, ten vartai…

Besileidžiančios saulės šviesoje galėjo aiškiai juos matyti. Jis matė, kaip Zadnis įlekia pro juos ir išlekia, ir vėl atgal į kažkokį kiemą. Vieta atrodė kraupiai apleista. Jeigu jis vidury miško, pilno goblinų, valdytų tvirtovę, nepaliktų atvirų vartų ir neleistų, kad sienos, kaip šitos, apaugtų kibiais vijokliais.

— Meisteri Nikolajau, — tyliai tarė jis. — Manau, geriau jūs likite čia, o aš pažiūrėsiu, kas ten viduje.

— Atrodo ne per geriausiai, — sumurmėjo Nikolajus.

Taigi jis suvokia, kas vyksta aplink. Juris patapšnojo jam per petį, nuo Gracijos balno atrišo savo lanką ir strėlinę ir pasakė:

— Aš tuojau grįšiu.

Bet dar neprisėlinęs prie vartų ir neapsižvalgęs jis įtempė lanką ir paėmė strėlę.

Dieve.

Jis užmerkė akis ir nusuko žvilgsnį, ir vėl turėjo pasižiūrėti — į baslius ir į siaubą keliančias kaukoles. Pajuto visa apimantį šaltį, o jo širdis iš netikėtumo ėmė smarkiai daužytis.

Goblinai, pamanė jis.

Ir tada jis suvokė, kad šalia gyvulių kaukolių yra dvi žmonių kaukolės, bei prisiminė, kad jie sekė du žmones; jo keliai ėmė drebėti, o jo širdis — dar smarkiau daužytis. Jis nenorėjo nervinti Nikolajaus, kol dar nieko nežinojo, jis nepajėgė galvoti, kad tie šiurpūs kaulai — jo brolių, jis neleido sau patikėti, jog galbūt — tai jie. Jurio dantys barškėjo, jis buvo toks persigandęs, kad sukando juos ir, pečiais atsirėmęs į sieną, įslinko vidun už krūmų, kuriems niekada nebūtų leista augti prie pat vartų, dangos. Jo tėvas tokį nevykėlį pilies prižiūrėtoją būtų botagu nuplakdinęs, jo tėvas pasakytų, jo tėvas niekada neleistų, kad vietovė taip apželtų…

Niekas nė krust. Zadnis buvo kažkur pabėgęs, ir niekas jo nesuėdė — vis dar — arba, jei jau suėdė, tai labai tyliai. Juris pastebėjo kitą vietą pasislėpti ir nuslinko link jos, nesijautė ten patogiai, tai nuslinko prie kito užkampio, dar arčiau. Ten palūkėjo Zadnio sugrįžtant, laukė, kaip jam pasirodė, labai labai ilgai, taip ilgai, kad vos vėl nepradėjo galvoti apie tuos baisiuosius kaulus, vėl norėjo ir nenorėjo pažvelgti į juos, kad suprastų, ar yra juose kas nors pažįstamo.

Tad jis vėl pajudėjo, kad galėtų rankomis sugauti Zadnį, jei tik jis parbėgtų, ir įsitikintų, jog tas neketina iškrėsti kokios nors kvailystės, pavyzdžiui, pradėti loti; Juriui skubiai reikėjo grįžti pas Nikolajų, kuris laukė ten vienas.

Kieme šeimininkauta dar prasčiau. Turbūt goblinai buvo užpuolę pilį, tačiau jeigu jie neišvertė pilies vartų, tikriausiai užsilipo didžiuliais vijokliais, vedančiais iki to atdaro lango…

Staiga jis pasijuto nejaukiai, lyg kas nors jį stebėtų. Juris sulaikė kvapą, norėjo pasislėpti nuo to lango vaizdo, ėmė ieškoti vietos, kur dingt, ir nubėgo pačios tvirtovės link.

Tada išgirdo kažką panašaus į nagų caksėjimą per akmenis. Tai galėjo būti Zadnis arba kas kitas. Juris siaubingai pyko ant šuns. Na, išlįsk, linkėjo jis Zadniui; menkiausias švilptelėjimas galėtų jį pašaukti, jei jis menėje, arba — kažką kitą galėtų iššaukti.

Jei ši vietovė apleista, mąstė jis, ir goblinai išvykę taip pat, kaip paliko kitą tvirtovę, tuomet jiedu su Nikolajumi šiąnakt čia būtų saugūs. Gal jis surastų Nikolajui lovą ir užrakinamas duris, gal ne laukujės, kurios išduotų jų buvimą čia, bet kokias nors vidines, gal žemutinių kambarių duris, kur jie niekada nepagalvotų ieškoti, ir kur Nikolajus galėtų pailsėti…

Gal jo broliai šitaip pagalvojo. Iki šiol jis sekė paskui du arklius, ir jeigu jie kieme pamatė tą patį, ką ir jis, galėjo nieko nelaukdami išjoti lauk, kaip ir jie išjotų, jei tik tuojau pat galėtų, arba… jie net padarė tai, ką jis ketino daryti, ir užsisklendė viduje.

Viauktelėjo šuo, amtelėjo tyloje. Jurio širdis nusirito į kulnus ir vėl pakilo. Jis pamanė, turiu ištrūkt iš čia. Dabar.

Bet jei ten ne jo broliai — jeigu ten ne jo broliai, kodėl Zadnis juos čia atvedė, kas Zadnį čia sulaikytų, juk šuo vargiai liaudavosi sekęs pėdomis, kad paėstų ar nusnūstų?

Goblinai buvo išvykę, be abejonės. Tvirtovėje, kalnuose, goblinai neslėpė, kad jų ten esama.

Juris pasislinko pirmyn, tada kieme, sau už nugaros, išgirdęs arklio kanopų kaukšėjimą, stabtelėjo, pamatė Graciją su Nikolajumi — tas tiesus balne, kairėje rankoje laikąs kalaviją; vienas dievas težino, kaip jis jį išsitraukė. Gracija pažadino tvirtovės aidą, lėtą kanopų bilsnojimą, Nikolajui įjojant; ogi Juris liko savo vietoje, drebėjo, galvojo, jei čia kas nors yra, jie pamatys Nikolajų, o jis negali manęs matyti. Saule Tėvuži, ką jis daro? Ar jis apie tai galvoja? Nikolajus pernelyg protingas, kad įjotų sukeldamas visą šį triukšmą…

Tada jis suprato, ką Nikolajus daro. Kvailas berniūkštis per ilgai užsibuvo viduje, tai Nikolajus sukėlė trenksmą ir atsidūrė tiesiog pilies kiemo viduryje tam, kad priverstų išsiduoti bet ką, kas čia besislapstytų, galbūt tam, kad sukeltų geroką sumaištį, kad kvailas vaikiščias, jei būtų bėdon patekęs, ištrūktų.

Pasigirdo kojų šliurpsėjimas — viduje. Juris žvilgtelėjo į duris, išgąstingai pažvelgė atgal į Nikolajų, žengtelėjo, kiek drįso, arčiau, bandė jį perspėti, tačiau tarp jų stūksojo sienos linkis — o tas, kad ir kas ten bebūtų viduje, žengė lauk.

Tą akimirką, kai Juris šastelėjo link Nikolajaus, kažkas ketino sau į nugarą gauti strėlę. Juris pakėlė lanką ir tuo pat judesiu įtempė, ramiai įkvėpė, taip, kaip ir turėtų įkvėpti tas, kuris tikisi, jog jo ranka bus tvirta, o akis taikli; Juris negalvojo apie žudymą — niekada apie tai negalvok, buvo sakęs Nikolajus, vien tik apie tikslą.

Kai pilkai apsisiautusi figūra išėjo pro duris, jis visiškai atitraukė ranką atgal, tik paskutinę akimirką prisiminė, kad goblinai — ne elniai: goblinai galėjo dėvėti šarvus, o nugara — nekokia vieta surast joje taikinį.