C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Dėl kerėtojo išpažinties Nikolajus pasijuto nejaukiai. Spragtelėjo žarijos, vėl spragtelėjo, ir Karolio kakta susiraukšlėjo nuo aukštyn nukreipto žvilgsnio.

— Ar čia tu? — Karolis klausė šešėliuoto oro ir laužo šviesos, o Nikolajus, sulaikęs kvapą, laukė atsakymo, bet Karolis dar kartą nelinksmai nusijuokė ir pasižiūrėjo žemyn į savo rankas. — Bariau berniukus, kad spokso į mėnulį. Tačiau berniukai ilgiau už mergaites būna kvailiukais, ar ne… ir Izabelė niekada nepajėgė suprasti, kodėl nebuvau jos sąjungininkas; dieve, Izabelė pašėlo. O Užula rengėsi tekėti ir turėti įpėdinį, apie kurį goblinai nesužinotų. Štai taip — skausmingai atlikta.

Įpėdinis. Nikolajaus širdis staiga ėmė dunksėti taip garsiai, kad jis negalėjo patikėti, jog Karolis jos negirdi. Jis tyliai, atsargiai paklausė apie visų tarnų pilyje skleistą gandą:

— Stanis kieno?

— Užulos, žinoma.

Prakeiktas senis, prileido prie pat tiesos pakraščio, ir ne toliau. Bet tada Karolis pridėjo:

— Šito gana, jei trokšti tiesos. Pagal raganų nustatomą giminystę — to gana. Mes su Izabele visą mūsų gyvenimą gyvenome su šiuo melu. O Užula… — Vieniša ir ilgai trunkanti tyla. — Ji iš tiesų peiktina moteris, Užula buvo… ūmaus būdo. Žiauri kartais… dažniausiai. Siaubingi dalykai ją linksmino. Bet veikė ji dėl teisingų dalykų. Ji gynė savo žmones — dieve, ji taip darė, — Karolis giliai įkvėpė. — Ar žinai, kas labiausiai mane trikdo?

„Negaliu net įsivaizduoti”, — pamanė išvargintas Nikolajus ir paprastai atsakė:

— Ne.

— Kad tiek daug Ilysės rūpesčių prasidėjo nuo Ilenos.

— Ką nori tuo pasakyti — „prasidėjo nuo Ilenos”?

— Per burtus — o toli siekiantys kerai būtinai yra burtai — norima paveikti erdvėje ir laike labai tolimus įvykius, ir negalima nuspėti, kokios bus pasekmės — geros ar blogos, ir ne vienam ar kitam žmogui, bet daugybei žmonių. Užula gebėjo išmesti sau iš galvos mintis apie pasekmes, Užula nematė vieno žmogaus: sūnaus ar motinos. Užula matė — negaliu pasakyti, ką Užula matė ar, šiuo atveju, ką matė Izabelė. Aš mylėjau tik atskirus žmones. Ir negalėjau pakeisti to, ką darė Užula, negalėjau net savęs pakeisti arba Izabelės… — Karolis atsikrenkštė. Kambaryje pasidarė labai tylu ir nejaukiai ankšta. — Šiaip ar taip, aš pasirinkau mažąją magiją, esu kerėtojas, ne burtininkas, ir net ne geras kerėtojas, kol aiškiai nesuvokiu, ko noriu. Aš sekioju paskui burtininkę, tokią, kaip Užula, supranti, aš tik rankioju ir lopau, ką galiu. Veikti prieš burtus? Tam reikia burtų. Tai jau Izabelės valdos, — jis išsiėmė iš burnos žabarą ir nagu suskaldė jį į šipulėlius, tarsi poreikis padaryti šitai būtų visiškai prikaustęs jo dėmesį.

— Norėjai pasakyti, kad negali nieko pakeisti? Negali kitaip perdaryti, nei jau padaryta?

Akimirką — tyla.

— Vėlgi — burtai. Jei keiti, kas padaryta, reiškia, kad keiti tolimus dalykus. Viena siejasi su visa. Tai tik duženos, panaudotos dalelės, dalelės, į kurias niekas nekreipia dėmesio — jas aš galiu taisyti. Veikiamoms dalims — negaliu niekuo padėti.

— Kaip Tomašui? Tu man šitai sakai?

— Kaip bet kuriam iš mūsų… Izabelė, kaip niekas kitas, buvo pavojinga ir pavojuje. Vienišas, ilgai trunkąs laikas prabėgo čia; nors buvo silpna, ji stengėsi atrodyti daug stipresnė. Dėkui dievui už Pavelą.

— Pavelą.

— Tas vyrukas kieme, — Karolio akys kryptelėjo. Aukštyn. Tai reiškia: antras strypas ir antra kaukolė, suprato Nikolajus, jam pasidarė bloga. — Jis atėjo iš labai labai seniai. Iš Hazelio. Pusiau pamišęs, bet ištikimas Izabelei. Spėjama, kad jis rūpinosi valdomis… kartais. Paprastai rūpinosi Izabele. Tačiau saugo josi mokinių. Saugojosi visų, kurie mokėsi pas Izabelę. Mergiotė neturės vidinio balso, Tamašai, ji neatskirs gėrio nuo blogio — net jei ji mokėsi prie mano sesers kojų. Vien tik tolimi dalykai svarbu. Vien pasekmės visiems, ką Izabelė mokė…

Senasis nustebęs įsispoksojo į tuštumą, tarp pirštų sukiojo apkramtytą žabelį, kalbėjo su Tamašu, tarsi jis būtų čia, ir Nikolajui ant sprando atsistojo plaukai. Reikėjo daugiau nei paprastos beprotystės, kad jį įbaugintų, arba šiurpaus reginio, kad išgąsdintų: jis buvo daug visko matęs, žygiuodamas į pietus, per kerėtojų ir smulkių carų karus.

— Užula matė, kaip gimė berniukai, — pasakė Karolis. Nikolajus nesuprato kodėl, tačiau tik dievas žino, su kuo jis kalbėjosi.

— Tada ji buvo patenkinta. Ilgą gyvenimą ji nugyveno. Ir pasakė, kad ji daugiau nebėra už juos atsakinga. Taip pat ir aš. Taigi ji mirė.

— Savižudybė?

— Ne. Tokie jau burtai.

— Geriau jau norėti, kad tavo priešai žūtų. Po šimts. Ir kodėl tavo sesuo nežinojo, kad artėja goblinai? Kodėl nenutrenkė jų žaibu arba nepavertė kiaulėmis ar dar kuo nors? Juk ji pajėgė pašaukti tave iš už kalnų, ji nebuvo bejėgė.

Nikolajų apleido atsargumas, tikriausiai pernelyg tiesmukiškai paklausė ir pamanė, kad galbūt supykdė senąjį. Tačiau jis nenorėjo ginčytis. Jis tikrai norėjo žinoti, kodėl raganų kare neįvyko tai, kas būtų protinga.

Karolis suraukė kaktą ir galiausiai labai lėtai, tarsi aiškintų vaikui, pasakė:

— Nes, meisteri medžiotojau, ar pamiršai? Nes mes nesame vieninteliai kariaujantys šį karą. Kita pusė taip pat leidžia burtus.

— Tai ar ji negalėjo… tiesiog anksčiau užleisti burtų?

— Taigi ji negalėjo apie tai net pagalvoti — bent jau ne taip, kad iš karto padarytų daugybę dalykų. Dažnai maži dalykai lieka nepastebėti, o burtai — jie nepalieka jokių pėdsakų ant to , kas sukelia tau rūpesčių — jie ne kerai. Paprastai tai — neužsklęsti vartai, užmaršties akimirka. Ir užmarštis, ir nepastabumas — abi yra mirtinos klaidos. Kas nors trisdešimt metų gulintis ant lentynos, apie kurį niekada nepagalvoji, kad jis ten; jei kiekvieną dieną darai tą patį, negali prisiminti, ar padarei tai šiandien. Ir panašiai.

— Panašiai kaip tas, po šimts, toks svarbus veidrodis? Ką tas veidrodis daro? Kodėl senoji ponia nepasiėmė jo į Magijarą? Kodėl paliko jį tavo seseriai, kur jie galėjo jį surasti?

Karolis sumirksėjo ir įsistebeilijo skersai kambarį, vėl pažvelgė į jį, tarsi tik dabar atkreipęs į jį dėmesį.

— Ką tu pasakei?

— Paklausiau, kodėl senoji ponia veidrodį paliko tavo seseriai, jeigu ši tvirtovė nebuvo apsaugota nuo burtų?

Karolis sumirksėjo, papurtė galvą, trumpam įsikando lūpą, suraukė kaktą, tarsi kažko kito klausydamasis. Tada pakilo — šešėlis prieš laužą.

— Seni?

— Surask Tamašą, ar girdi? Surask Tamašą. Nieko nėra už tai svarbiau.

— Ir ką su juo daryti? — visi jo jutimai staiga apsiblausė, ir žaizda tuoj ims skaudėti. — Ar mums pasakyti: „Atleiskite mums, jūsų gobliniška malonybe, bet mes visai nesidomime jūsų karu ir gal galėtume eiti namo?„ Esu buvęs nekokiose situacijose, meisteri kerėtojau, buvau karo laukuose, mačiau, kaip dega miestas, bet mano palydoje nebuvo berniūkščio, ponės ir šuns, po šimts. O ką mums daryti su veidrodžiu, jei jį rasime?

Karolis spūstelėjo pirštais kaktą, tarsi gindamasis nuo galvos skausmo.

— Sunku apie tai galvoti. Paklausk dar kartą, meisteri medžiotojau.

— Kodėl… — Jis, matyt, minga. Jis pats negalėjo prisiminti, kas turėjo patraukti Karolio dėmesį, dieve, jis kartojo tris kartus, ar tas žmogus nori, kad vėl pakartočiau? — Ką aš darau? Į kur vedu berniukus? Jei paimame veidrodį, ką su juo darom? Ką jis gali padaryti? — Nikolajus prisiminė kitą savo klausimo dalį. — Kodėl senoji ponia neatsinešė jo su savimi?