C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Bet iš to, ką teko iki šiol šiame krašte sutikti, atrodė, kad raganos yra jėga, veikianti prieš goblinus — ir viduje iš tiesų įsižiebė šviesa, auksinė ir raminanti šviesa, švystelėjusi šiltą raudonį ant užuolaidų, lentynų ir ant namams būdingos netvarkos — vien tik daiktai, kokius galėtų rinkti miškų krašto žiniuonė: paukščių sparnai ir šakos, ir stiklainių stiklainiai su vaistažolėmis bei panašūs dalykai. Visa tai aštriai ir skaudžiai jam priminė meisterio Karolio darbo kambarį.

— Na? — paklausė ji iš vidaus ir mostelėjo jam. — O, užeik užeik, vaikine. Aš nesikandžioju.

Nuo durų jis galėjo matyti visą namelio vidų. Atsargiai įėjo. Ji stovėjo prie savo stalo, iš ąsočio pylė į du medinius puodukus.

— Nemanau, kad man ko nors reiktų, — paprieštaravo jis, nes visai netroško nieko valgyti arba įsiskolinti raganai už svetingumą. Tačiau ji įdėjo jam į ranką puodelį ir mostelėjo link pagalvėmis apkrautos iškyšos, pati įsitaisė tolimiausiame to nedidelio kampo gale; labai miela ragana — labai graži, nusprendė jis, tai, žinoma, visai neturi jokios įtakos tam, kad jis imtų ja pasitikėti, tačiau ji neatrodė bloga. Ji nusirengė tamsųjį apsiaustą, kuris nebuvo juodas, bet tamsiai tamsiai raudonas. Jos suknelė — išsiuvinėta ir papuošta kutais, suraišiotomis virvelėmis ir sudėtingais juodais bei įvairiaspalviais rankdarbiais — kartu ir svetimas, ir keistas stilius. Susižavėjęs tuo, jis nugėrė didesnį gurkšnį nei buvo planavęs ir pajuto, kaip skystis lyg ugnis nubėgo žemyn.

— Ar tikrai, ponia, esate ragana?

— Dori žmonės iš tiesų mane taip vadino. O už tavo klausimą — manasis: ką darai mano girioje? Ar išeiti norėjai, o gal kažko ieškojai? Ar apsisprendei?

Galbūt jos galioje jiems padėti. Gal per savo klajones jis susipainiojo.

— Ieškojau to, kas tikriausiai rado kelią iš miško, — galbūt visos raganos pažinojo viena kitą. Tvirtovė nėra labai toli nuo čia. Jis pabandė savo laimę. — Ar pažįstate merginą, vardu Ela? Ji kilusi iš Tajni Strazo.

— Iš Tajni Strazo. Ar tu nežinai, kad tos kalvos — pavojinga vieta?

— Ponia… — jam pritrūko žodžių. Visa, ką buvo regėjęs, užgriuvo jį, vartaliojosi aplink, buvo pernelyg gyva ir per mažai suprantama. — Ar jūs iš viso esate pažįstama su Elos ponia? Jūs — kaimynės. Ir aš žinau, kad tai pavojinga vieta. Goblinai ją nužudė.

— Liūdnas reikalas. Taip, aš žinau. Tačiau tai vis dar nepaaiškina, kodėl jaunas vaikinas klajoja po šias kalvas ieškodamas jaunos panelės iš grėsmingos tvirtovės. Galėčiau pasidomėti, kodėl turėčiau atsakyti į jo klausimus arba sakyti, ką žinau, kas galbūt bus jam naudinga, o gal ne. Kaip galiu aš pasakoti, jeigu jis man nesako, kas jį sieja su Tajni Strazu, jeigu nesako tiesos apie tai, ko jis ieško.

— Mes atkeliavome sustabdyti goblinų. Jie išvijo elnius ir išdegino miškus, o kai mes atėjome sužinoti kodėl, jie iš pasalų mus užpuolė.

— Tikrai? Kodėl jie taip turėtų daryti?

— Net neįsivaizduoju, — jis tarp pirštų laikė surakinęs puoduką, nebenorėjo daugiau to, kas jame buvo. Jam svaigo galva, mintys virto viena ant kitos. — Kažkur miške pasiklydo mergaitė. Turiu ją surasti…

— Vargšas vaikinas, — ji pakilo su šlamančiu drabužių šiugždesiu, paėmė iš jo pirštų puoduką, pastatė abudu juos greta ant stalo. — Vargšas vaikinas, tu susižeidei ranką: visą puoduką apkruvinai.

— Labai atsiprašau.

— O, palūkėk, — ji ėmė naršyti po lentynas tarp stiklainių, jis gi tik mąstė, kaip čia mandagiau pasišalinti. Ji kažką surado, atsinešė ir siektelėjo jo rankos. — Na, kas gi, kas? — kalbėjo ji ir jis pasijuto kvaileliu, neryžtingu lyg pirštą įsipjovęs vaikas… jis tikrai nenorėjo, kad ji liestų jo ranką, bet ji buvo atkakli.

— Į kardą įsipjovei. Nelabas daiktas, ir galbūt apnuodytas, — Ji prinešė jo pirštą sau prie burnos, o jis buvo pernelyg sutrikęs, kad atitrauktų pirštą arba imtų prieštarauti ir neleistų jai nulaižyti kraują… buvo gana apkvaitęs, ramus tada ir šiek tiek apsvaigęs, kai skausmas liovėsi, ir niekas, rodės, taip nenuramina, kaip jos lūpos prie jo rankos.

— Štai, — sakė ji, atsargiai slinkdamasi artyn, spausdama jo ranką savosiose. — Ar ne geriau? Galbūt aš galiu tau padėti surasti tavo jaunąją panelę. Turiu savų veikimo būdų. Ir galiu tiek visko daug tau parodyti, jei tik tu sumokėtum kokį nors nediduką simbolinį ženklą: magijai šito reikia, jai visada šito reikia, jei kas nors paklausia.

Tamašas neprisiminė nieko apie raganas ir užmokesčius. Jis gailėjosi pirmiau įėjęs vidun ir kažką gėręs, ir leidęs jos lūpoms paliesti jo ranką.

— Atrodo… man atrodo, jūs dar neatsakėte man… kas jūs tokia, ar žinote, kur nuėjo Ela.

— Neatsakiau. Aš galiu sužinoti ir labai lengvai. Tik kad taip nutiktų, aš turėčiau ką nors iš tavęs gauti. O neatrodo, kad nors kiek aukso čia turėtum. O kas, jei mano kaina bus bučinys? Ar aš per daug paprašiau?

Niekada, jis niekada nebučiavo moters, tik savo motiną ir pusseseres, tiesą sakant, niekada neturėjo net mažiausios galimybės, ir jos pasiūlymas jį baisiai sutrikdė. Jis nesimergino kokiai nors mergaitei Magijaroje, jis sėdėjo keistoje, mažoje pastogėje ant iškyšos su ragana, kuri, staiga jis pabijojo, iš lėto slenkasi prie daugiau nei vienas bučinys. Ji galėjo paprašyti to, ko jis jokiais būdais nenorėjo daryti su ragana ir nepažįstamąja. Tačiau gal jis klysta galvodamas apie jos ketinimus, o kitų gyvybės priklauso nuo jo. Tad jis palinko į priekį — visai netoli — ir sumokėjo jai, ko ji prašė.

Jos rankos nuslydo jį apkabindamos. Šitaip ji laikė jį ir įdėmiai pažvelgė jam į akis, maloniai juokdamasi:

— Oi, na, kas? Kas gi dabar? Ar tai bučinys?

Jis turėjo sutikti, kad Bogdanas būtų kitaip pabučiavęs. Aišku, ir Ježis arba Nikolajus. Taigi jis dar nuoširdžiau pabandė, bet ir šitai jos nepatenkino. Šį bučinį ji užtęsė lyg du tris bučinius, nuo jo lūpų nuslydo prie jo kaklo; čia jis sutriko, ką jam daryti, su kuo sutikti, dėl ko sutikti yra teisu bei išmintinga ir ar pagalba, kuri galbūt nuperkama už gėdą, gali iš viso būti patikima.

Bet kas iš tos garbės, jei ji leidžia Elai pasiklysti arba goblinams ateiti į jų šalį, arba jo broliui be jokio atpildo žūti?

Ji atsegė jo apykaklės sagtį. Jis bandė sumąstyti, ką daryti, bet kai užsimerkė, kad pagalvotų, pamatė tamsią tvirtovę, apsuptą goblinų armijų, matė karą, žmones ir goblinus, karalienę prieš karalienę, net nežinodamas, kaip visa tai žino. Matė, kad suskilo didysis veidrodis, ir visas pasaulis suraibuliavo ir pasikeitė tarsi atspindys vandenyje. Praskriejo vaizdai, tikri ar melagingi, ar tai, kas buvo, ar kas dar bus — jis nesusigaudė, kas vyko šiame pasaulyje ir kas kitame — vienas įvykis virto be tvarkos ant kito: jis matė Mėnulę Valdovę, ploniausiu puslankiu mirgančią kalnų ežero paviršiuje. Vienas goblinų karys stovėjo ant tamsios, nendrėmis apaugusios ežero pakrantės, riteris, kurio veido išraiška kito iš doros į niekšišką, o mėnulio atspindys pilnėjo ir dilo, ir saulė neįsiterpdavo.

Ta goblino figūra atsisuko ir įsistebeilijo į jį, rūsyje buvusio goblino vaizdas, viltis būti išgelbėtam virto grėsme. Sąžininga virto niekšiška ir vėl dora — ne žmogišku grožiu, bet vis tuo pačiu grožiu, nuolat kintančiu kartu su besisukančiu per naktį mėnuliu.

Bet šešėlis perbėgo per goblino veidą ir per tą šarvuotą kūną, lyg praslenkantis pro mėnulį šešėlis, ir kai tas šešėlis užslinko visas, kūnas ėmė rodytis aiškesnis ir jam pažįstamesnis. Visa laikysena buvo aidas kažko, ką jis pažinojo. Dieve, jis pažino, ir jam nudiegė per širdį, jis pažino netgi prieš tai, kai debesis nuplūduriavo tolyn, ir mėnuo jam parodė blyškų Bogdano veidą, tolimą, tarsi jis būtų jam svetimas. Bogdanas ėmė lėtai sukti galvą — tas pats to padaro rūsyje vaizdas. Jis stengėsi išvengti tos akimirkos, kai jų akys turėtų susitikti, bet jis nepajėgė nusisukti, netgi nepaisant to, kad jo brolio akys buvo negyvos ir tamsios; ir po šito vienintelio žvilgsnio Bogdanas ėmė tolti pakrante į tamsą.