C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Pats eisiu, — silpnai paprieštaravo jis, bandydamas išlaisvinti savo ranką. Bet jau kitame žingsnyje jis suklupo, ir Azdra’ikis stipriai trūktelėjo jį aukštyn bei paragino žygiuoti pakalnėn sunkiai praeinamu keliu tarp uolų.

— Juk ten link nuėjo anie, — Tamašas pasipriešino ir antrą kartą trūktelėjo savo ranką iš Azdra’ikio gniaužtų. — Kur mes traukiame?

— Pas mažąją mūsų „raganėlę”. Kvailė naudoja veidrodį.

— Iš kur tu žinai?

— Argi saulė šviečia? Ir kaip tu nežinai? Ar tu toks pat kvailas, kaip ir nerangus?

Tamašas neatsakė. Jis nesuprato, kaip goblinas supranta, gal užuosdamas ar girdėdamas kokiu nors kitu būdu, kaip žmonės nesugeba.

— Kodėl? — pradėjo jis klausti, be kvapo tempiamas nuokalne įkandin tų, kurių jis visai nenorėjo pasivyti, o apačioje jų — miglotas dūmų ir tolimų gaisrų vaizdas. — Girioje ar lauke? Ką tu…?

Kitas rankos trūktelėjimas, žemė vos neišsprūdo iš po Tamašo kojų.

— Tyliau! — šnipštelėjo Azdra’ikis ir nutįsę jį vis žemyn ir žemyn nuokalne, tuo pat metu kitoje rankoje laikydamas Lvi pavadį. Ant stataus, žvyringo šlaito Lvi slystelėjo pro juos ir vos neištrūko. Tačiau Azdra’ikis išlaikė, pavadys buvo apsuktas aplink jo riešą, tuo pat metu jis taip stipriai sugriebė Tamašo ranką, kad ta nebejautė nieko: Azdra’ikis buvo stipresnis už žmogų. Tačiau ką Azdra’ikis siūlo daryti tuzino savo priešų kelyje, Tamašas visai nesuprato, neturėjo nė menkiausio supratimo, ką Azdra’ikis ketina, ir jokio supratimo, ar ne geriau jam būtų išsitraukti ginklus, kuriuos vis dar nešiojasi, ir pasistengti išnaudoti mažytę galimybę, kurią jie siūlo…

Kur jie ten žemyn eina? Jam magėjo žinoti. Kodėl jie traukia į karą ir apsiaustį? Nikolajaus pasakos atrodė nuotykingos, tolimos, seniai nutikusios, bet anapus lygumos, niūkanose matydamas gaisrus, tokiame naikinime Tamašas nebeįžiūrėjo nieko romantiška, greičiau žadamą smurtą tose žemėse, kur goblinai buvo valdžia, o žmonės — grobis. Šio slėnio likimas kitą pavasarį galėjo tapti Magijaros likimu, ir kitais metais kentėsią žmonės galbūt bus jo žmonės — tuo tarpu kažkoks goblinas noru nenoru tąso jį per kalvas, ir jis negali perprasti kurių galų.

— Pats eisiu, — jis vėl kimiai paprieštaravo ir trūktelėjo ranką, norėdamas užbaigti šį reikalą. Azdra’ikis jo nepaleido, bet kitą tuziną žingsnių Tamašas išsilaikė ant kojų nesimataruodamas, ir goblinas atleido savo gniaužtą.

Po to, Tamašui nepaprašius, jam net nesitikint, tas padaras visai jį paleido.

Po Krukči Strazo Tamašas manė supratęs goblinus, kol nesutiko šio padaro, kad jis kur skradžiai, kuris dukart pagailėjo jo gyvybės ir jį išgelbėjo, o praeitą naktį palaikė jį ant kojų, miegas gi tada būtų palikęs iš jo grobį tai anai… tai, su kuo ten bebūtų gūdžioj girioj bendrauta. Ar kas smeigtų į nugarą padarui, kuris jau taip toli jį nuvedė ten, kur jis pats eitų.

Ne tada gi, kai jam puikiai sekasi laikytis ant kojų, kai jis vieną po kitos apeina kalvas tiesiog goblinų sargybos pėdomis virš ūmais aptraukto apsiaustų miestų vaizdo.

Lauke tik ėmė brėkšti, kai meisteris Nikolajus pakėlė juos iš miego, surinko visus daiktus, kuriais jie galėtų pasinaudoti, ir įsakė Juriui paimti Gracijos pašarą bei nešintis iš menės; Karolis, žarstydamas židinyje ugnį — nebuvo jokio ženklo, kad būtų ruošiami kokie nors pusryčiai — sakė seksiąs jiems iš paskos, keliaukit, nešdinkitės, eikit su Nikolajumi ir Krukčiu iki vartų: jam dar reikia kai ką padaryti; ne, jam nereikia pagalbos, šįryt jam nereikia kvailų vaikiščio klausimų.

— Kas atsitiko? — Juris paklausė Nikolajaus, kol abu balnojo Graciją. — Ar goblinai artinasi? Ar jis žino, kur Tamašas?

— Ar kada koks kerėtojas kalba protingai? — tarė meisteris Nikolajus ir įsakė liautis klausinė jus bei judintis.

Taigi virpančioje ryto prietemoje jie išvedė Graciją lauk iki vartų, Krukčis krypavo tarsi vaikščiojanti skarmalų krūva, Zadnis strykčiojo nuo vieno prie kito ir vis aplink ir aplink Gracijos kojas. Jurio dantys kaleno, jis sakė sau, kad taip nesąžininga, mat visada taip nutikdavo, kai be pusryčių slapta pasprukdavo į ryto šaltį.

Tačiau tai, ką meisteris Karolis ten daro, turėtų būti rimta, jis taip jiems atsikirto ir, dar nepradėjęs darbuotis, norėjo, kad jie nešdintųsi už durų.

Galbūt jis ruošėsi sudeginti pilį iki pat pamatų, kad goblinai nebegalėtų ja pasinaudoti. Juris buvo girdėjęs, kad generolas turėtų taip pasielgti, jei tvirtovė tiktų priešui įsitvirtinti. Betgi visur aplink pilį miškas, jei taip nutiktų, giria pasigautų ugnį ir visus juos kartu sudegintų.

Žinoma, jis bus apie tai pagalvojęs, mąstė sau Juris, tačiau niekada nežinai, kas šaus Karoliui į galvą… kartais jis būna labai išsiblaškęs.

Gal vietoje to senasis meisteris demonų prakeiksmu užkeikia duris ir užrakina jas prieš goblinus. Iš tikrųjų jų Karolis — daug stipresnis kerėtojas, nei jie tikėjo Magijaroje; žvelgdamas iš dabarties į praeitį Juris buvo susirūpinęs ir stengėsi gerai elgtis galvodamas, jog jam namie su draugais pasisekė, kad Karolis juos mėgo.

— Jis ilgai užtrunka, ar ne? — paklausė Juris. Tačiau Nikolajus nieko neatsakė, kaip ir Krukčis, sėdintis lyg koks rudas kelmas tarp vijoklių. Zadnis suinkštė ir prisispaudė Juriui prie kojų, uostinėjo jį suturinčias jo rankas. Zadnis irgi drebėjo; nerimauja, manė Juris, lygiai taip pat jis jautė, kad Nikolajus susirūpinęs.

— Meisteri Nikolajau, ką jis ten daro?

— Keri, — atsakė Nikolajus, jis sukando dantis, kad net veido raumenys iššoko.

Zadnis suinkštė. Ėmė kilti vėjas. Netoliese sutraškėjo šakos — tai Krukčis baisiai skubėdamas spruko nuo jų kiton pusėn.

— Troli! — šūktelėjo Nikolajus ir siektelėjo jam iš paskos. — Krukči! Troli! Grįžk!

Bet Krukčis prasibrovė pro vijoklius ir buvo nebepasiekiamas. Netikėtai siūbtelėjo vėjo gūsis, lapai ėmė skraidyti, vijokliai pradėjo lyg gyvatės plaktis į sienas, pleveno aplink atdarus vartus. Kieme siaubingai sustūgo — atšokusios lentos ar kažkas panašaus: Tamašas visada sakydavo, kad tokie dalykai naktimis skleidžia panašų triukšmą kaip šis. Atšokusios lentos.

Arba pelėdos. Galbūt pelėdos.

Gracija staiga pabandė ištrūkti. Nikolajus pakibo ant jos pavadžio, kol ji vartė savo akis ir stengėsi atsistoti ant užpakalinių kojų. Tada viduje, už vartų, plykstelėjo šviesa — ryški kaip vidurdienį, išsiliejanti ant grindinio akmenų, nubloškianti kaukoles ir baslius į klaikų šešėlį, tarsi saulė būtų įsiveržusi į tvirtovę. Suklykė vėjas. Jiems į veidus nešė smėlį, akis graužė. Tai ne pelėdos. Ne lentos girgžda. Tai sulenkiama geležis gergždžia, ūžesys, lyg potvynis artėtų, šaltis, neužsklęstų langinių dūžiai, trinksi kibirai, vartai daužosi į sienas.

— Judinkis! — suriko Nikolajus, imdamas vesti Graciją tolyn, ji troško daugiau negu eiti — pralėkti pro jį, jei tik jai būtų leista, bet, su baime pamanė Juris, jie pameta meisterį Karolį, palieka jį čia kartu su nesibaigiančiais trenksmais ir klyksmais — juk Nikolajus taip nepasielgs.

— Palauk! — šaukė Juris. — Palauk! Jis sakė…

Nikolajus tik sugriebė jam už rankos, kitoje rankoje — Gracija, ir užriko, perrėkdamas vėją:

— Lipk ant arklio!

— Mes negalime jo palikti! — šaukė jis, bet Nikolajus užriko garsiau:

— Vaike, lipk, po šimts, ant arklio. Ten Karolio reikalas. Jis man sakė, kad seks paskui mus.