C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Juris buvo pratęs judintis, kai Nikolajus užrikdavo ant jo tokiu balsu — jo kojos pajudėjo jam net nepagalvojus, tada jis dar kartą įkvėpė, kad užginčytų, kas gera ir kas bloga. Tačiau kažkas, kad ir kas ten bebūtų, suklykavo pasieniais nuberdamas nuo viršaus žvyrą, Gracija gi veržėsi ištrūkti.

— Ten kerėtojo reikalas! — jam į ausį suriko Nikolajus. — Lipk ant arklio ir nesikišk!

Juris susirado balnakilpę ir užsilipo, kol Nikolajus laikė Graciją — Nikolajus neatidavė jam pavadžio, vietoje to ėmė vesti, o ponė bandė ištrūkti ir pabėgti. Aplink juos skraidžiojo šakelių nuolaužos ir lapai; stengdamasis bėgti Nikolajus kenkė sau, jis tvirtai laikė iš baimės paklaikusią Graciją, Juriui teliko prisilenkti ir pasistengti, kad šakos jo neištrenktų iš balno.

Juris tikėjosi, kad Karoliui nieko neatsitiko, tikėjosi, kad Nikolajus žino, kur eina, vylėsi…

Vylėsi, kad jie tik nusigaus į kokią nors ramią ir šiltą vietą, nes vėjas buvo šaltesnis už šaltą, jame buvo žemės ir akmenų šalčio, ir gėlė jis iki kaulų.

— Jis pakliuvo į bėdą, — prieštaravo jis Nikolajui, nes jeigu Nikolajus pasitikėjo meisteriu Karoliu, tai jis — ne. Tačiau Nikolajus vis ragino juos, kol akmeninė siena liko už jų. Tada jis liovėsi bėgęs, vien tik šlubčiojo ties Gracijos galva per vėjo blaškomą aušrą.

Zadnis vis dar buvo su jais, bebėgdama Gracija atsikratė savo išgąsčio, tačiau bet kas galėjo sukelti kitą panikos priepuolį. Ogi Jurio paširdžiuose gulėjo šaltas kaltės luistas, nes jis buvo vaikas ir našta. Nikolajui reikėjo jį ginti užuot padėjus meisteriui Karoliui. Krukčis pabėgo nuo jų, o Nikolajus daro, ką galėdamas, kad tik jie kur nors nusigautų. Juris ėmė suprasti, kad meisteris Karolis Nikolajui davė nurodymus: nugabenti kvaišą berniūkštį į saugią vietą — štai ką tikriausiai pasakė Karolis.

Gracijai dar judant, Juris nuslydo nuo jos ir dunkstelėjo į žemę prie Nikolajaus užkulnių.

— Meisteri Nikolajau. Jūs jokit. Jums negalima buvo bėgti.

Šaltoje dienos šviesoje Nikolajus pasižiūrėjo į jį — perkreiptas, siaubingas, nuožmus žvilgsnis: „bėgti” buvo skaudus Nikolajui žodis, Juris tai suprato tada, kai buvo per vėlu užsičiaupti.

Juris, gerklėje jausdamas gniutulą, pasitaisė:

— Žinau, jūs būtumėt pasilikęs, jei manęs ten nebūtų buvę.

Nikolajus ėjo nesustodamas, visą laiką vis žiauriu žvilgsniu jį nužvelgdamas.

— Gal ir nebūčiau, — pasakė Nikolajus. — Tegul skradžiai tie kerėtojai, stumdo tave tai šen, tai ten ir neklausia leidimo. Kas turi galimybę rinktis? Kas galų gale turi tą prakeiktą pasirinkimą?

— Jis kerais pavarė mus bėgti?

— Jis arba sveikas protas, — atsakė Nikolajus. — Grįžk ant arklio, vaiki. Lipk!

Nikolajus privertė Graciją sustoti. Būtent dabar jo garbė skaudėjo labiau už jo ranką, buvo netinkamas laikas ginčytis; Juris vėl įsiropštė į balną ir užtilo, tačiau jam pasidarė aišku, kad visą laiką Nikolajus buvo įstumiamas ten, kur maža ką bepasirinksi, Nikolajus būtų ėjęs paskui Tamašą į pasaulio kraštą, jei tik galėtų, tačiau jis nebūtų to padaręs vienas.

Ir jeigu kerėtojai ir raganos užsiėmė savais reikalais, gerai, kad Zadnis nutraukė tą virvę, nes kitaip Nikolajus būtų miręs ant kalvos prie Krukči Tvirtovės, o Tamašas — visai negavęs jokios pagalbos, — šitaip Juris viską sudėjo, taigi ne vien tik jis buvo kaltas dėl to, kas vyksta.

O dar labiau pačiu laiku Zadnis užtiko pėdsaką, bėgo nudelbęs nosį prie žemės, įmaklino į tą tankynę, į aną gervuogyną, tarsi vėjas — šiek tiek švelnesnis nuo tada, kai jie paliko tvirtovės sienas — būtų krėtęs jam pokštus, tačiau šuo aiškiai kažką susekė.

— Jis seka paskui juos, — pasakė Juris Nikolajui. — Tamašas čia praėjo — kitaip Zadnis nesektų.

— Gerai, — sušvokštė Nikolajus, ne per geriausiai nusiteikęs.

— Gal mums reiktų dėl Karolio sulėtinti žingsnį? — galiausiai, kai Nikolajui ėmė gerokai stigti kvapo, paklausė Juris. — Sakėte, jis ketino sekti mums iš paskos.

— Aš nežinau, kas per velnias eina paskui mus!… Ne! Mes nelėtinsime žingsnio. Po šimts tą trolį: „Jis jums padės”, — Karolis sako. „Jis eis su jumis”, — Karolis sako… „Šiaip ar taip eisiu jums iš paskos”, — sako jis. Tikriausiai apie vieną pasakyta tokia pat tiesa, kaip ir apie kitą.

— Čia pėdsakai.

— Aš ne aklas. Po šimts!

Nikolajui labai skaudėjo, Zadnis gi perkirto jų taką ir pabaidė Graciją, bet Nikolajus nesutiktų pasikeisti su juo vietomis ir joti, netgi po to, kai jie sustojo pailsėti ir atsigerti vandens.

Tad nebuvo ko kalbėti; apžiūrėjęs vietovę sugrįžo Zadnis ir pabandė užsilipti Juriui ant kelių, inkštė ir draskė jį nagais, norėjo toliau bėgti, tai Juris apglėbė jį rankomis tam, kad sulaikytu jį, kad tas neišdykautų, kol jie sėdi ir ilsisi. Nikolajaus veidas buvo baltas, jis išprakaitavo, tačiau aiškiausiai neketino klausyti patarimo nei proto balso. Netrukus Nikolajus paėmė Graciją už pavadžio ir liepė Juriui lipti aukštyn, jie perbrido upokšnį ten, kur aiškiai matėsi arklių pėdsakai — dveji pėdsakai; Nikolajus pagailėjo kvapo, kad pasakytų apie tai Juriui, tuo patvirtino tai, ką vaikis manė matąs, o kitoje pusėje, ten, kur arkliai išlipo į krantą, jie rado ašutų, užsikabinusių už erškėčių krūmo.

— Vienas baltis, — pasakė Nikolajus ir dusdamas pridūrė: — Tai tie patys, paskui kuriuos sekėme.

Bet kodėl Tamašas traukia šiuo keliu, o ne namo, magėjo Juriui, juk jie suprato, kad Karolio sesuo žuvusi?

Ir ką ten meisteris Karolis vakar sakė apie veidrodžio šukę bei pačią pragaro gūdumą? Visa, ką Juris buvo nugirdęs, jo galvoje susijaukė. Tąkart jis nesuprato visko kartu, o dabar visa slydo nuo jo šalin dalimis bei dalelėmis.

Bet jiems bekeliaujant, Zadnis dar kažką suuodė, suraukęs nosį ir pašiaušęs sprandą metėsi atgal, ir Nikolajus antrąsyk pritūpė prie pėdsakų.

— Kas ten? — paklausė Juris, jis pats buvo bešokąs žemėn pasižiūrėti, tačiau Nikolajus nustūmė Zadnį šalin ir pakilo.

— Kažkas avįs batais, lygios eisenos. Kažkas šiek tiek aukštesnis už mane.

Jurio širdis prasmego.

— Juk tai ne Tamašas.

— Ne, — Nikolajus pritarė ir pavedėjo Graciją tolėliau palei krantą prie visiškai sutryptos žemės. Arkliai čia trypę pirmyn ir atgal, gėrę, matyt, ir išrausę žemę giliais, vandens prisisunkusiais įspaudais.

— O tas goblinas, kurį Krukčis užuodė?

— Labai tikėtina. Jo pėda siaura. Ir ilga.

Juriui nesinorėjo apie tai galvoti, jis nenorėjo kankintis abejonėmis ir nerimauti, kai negali padėti… bet buvo ir kiti pėdsakai, o kol jie keliavo, Zadnis buvo neramus, jo gaurai liko pašiaušti.

Tačiau pavakariop, vis dar sekdami tais pėdsakais, jie priėjo seną statinį, sieną, apaugusią vijokliais. Čia netoliese kažkokių žmonių gyventa — jei ne goblinų ir jeigu Tamašas kartu su ragana kažkur traukė kažko ieškodami, tai šitas kažkur tikrai ėmė panėšėti į kažką kitą nei miškas. Juris pradėjo vaizduotis, kad jis paprasčiausiai užjos už upės vingio, suras kitą senovinę tvirtovę ir baltą bei juodauodegį arklį, saugiai laukiančius kieme.

„Ką tu čia veiki”? — paklaus Tamašas, visas dėl jo susijaudinęs, ir jis trumpai atsakys, koks tai puikus dalykas, kad jis yra ir kad jie turi grįžti atgal pasiimti Karolio. Ragana kartu su Karoliu turėtų sugebėti susidoroti su goblinais, ir jie galės grįžti namo.

Bet Juris negalėjo negalvoti apie Tajni Strazą ir kaukoles bei baslius, ir apie tą šviesą bei vėją, kur įsisiautėjo aplink tvirtovę. Kai jis apie tai pagalvojo, visas miškas ėmė atrodyti šaltas ir grėsmingas, o jis pradėjo girdėti kiekvieną lapo šlamesį.