C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Bet jį užplūdo keistas svaigus jausmas — gal dėl veidrodžio ar dėl kažko žemiško kaip miego stygius. Jam trūko kvapo, Elos rankos kažkaip apkabino jo kaklą, ir jis pagavo save bedarantį tiksliai tą patį, ką darė ir šmėkla — jis tęsė, kas buvo jam nutikę. Tamašas ėmė su baime trauktis, jos gi akių žvilgsnis, kaip tąkart jo, buvo apstulbęs, suglumęs ir išgąsdintas, o jos pirštai — įsikibę į jo apykaklę, ir kumštis su veidrodžiu gniaužė jo rankovę.

— Atsiprašau, — jis surado kvapo pasakyti — taip pradėjęs, jis nebežinojo, kaip nusigauti iki „sudiev”. — Nuvesiu tave prie arklio, — ir nutempė ją žemyn šlaitu, kur buvo palikęs pririštą Skorę.

— Aš nežinau, kur mes einame, — sakė ji per galvą maudamasi grandinėlę.

— Kur tu eini, — tarė jis ir atrišo pavadį.

— Aš neinu!

— Tik užlipk ant arklio, — paprašė jis ir pasuko ją veidu į Skorės balną. — Nesiginčyk. Ir būk atsargi. Azdra’ikis tavęs ieško. Ji įkėlė koją į balnakilpę. Jis stumtelėjo glaudžiai aptemptą sijonuotą, apsiaustuotą gniutulą, ir Ela atsisėdo raita, baugiai įsitverdama jo rankos.

— Ką tu turi su juo bendro? — ji pareikalavo atsakyti. — Kas tau atsitiko?.. Kur tu buvai?

— Sutikau šmėklą, — pasakė jis, ketino suduoti Skorei per pasturgalį. Bet Ela vis dar laikė jo ranką.

— Kieno?

— Ilenos. Taip Azdra’ikis sakė. Jis sakė, kad ji jam buvo skolinga vieną norą. Tai manęs jis paprašė, kitaip nežinau, kas būtų atsitikę, — Skorė nenustygo, trūkčiojo juodu, iš po kanopų žiro skalūnai, ir jam teko leistis žingsniu, kad spėtų su ja. — Jok lauk iš čia.

— Ne… Ne, nejosiu be tavęs. Man tavęs reikia!

— Tu taip nesakei.

— Niekada niekada taip nesakiau. Aš bandžiau sugrąžinti tave — aš tikrai tave sugrąžinau, ir tu negali išeiti.

— Tu paleidai ant manęs burtus? Tu mane apkerėjai?

— Aš tave sugrąžinau! Ištraukiau tave iš miško, aš tave išgelbėjau! Tu negali išeiti. Aš tavęs neleisiu!

„Pagyvensim — pamatysim”, — sukosi ant jo liežuvio. Tai, kad ji apkerėjo jį, buvo išdavystė. Bet jos lūpų prisilietimas buvo ant jo lūpų, ir galbūt tai — kerai: jis vis dar nesipriešindamas judėjo šalia Skorės, ji gi kvailai laikė jo ranką.

— Tai štai kodėl aš negalėjau pasilikti, — Ela prieštaravo. — Štai kodėl negalėjau tavęs surasti, tame Girios amžiuje aš negalėjau kerėti… Ilena — blogiausia dvasia, kokią galėjome sutikti! Ji — ragana, užtraukusi pražūtį! Ji nori magijos!.. Tamašai, tau negalima čia likti, tau negalima pasilikti netoli šios vietos, nė vienam iš mūsų negalima! Girioje ji tokia galinga, ponia šito nežinojo. Ji nori veidrodžio, štai kas netaip vyksta… Ji amžiams tai suplanavo…

Tamašas, stengdamasis suvaldyti kumelę, vos nesuklupo ant krūmo, parkrito iš paskos, tačiau jis jau nebeketino grįžti ir ginčytis su goblinų dėl kelio. Jis ėmė sekti paskui Skorės uodegą, gūdus vakarykščios dienos miškas mintyje buvo pernelyg arti, ir šešėlis šnabždėjo tamsoje sakydamas, kad nėra jokio išsilaisvinimo iš burtų, kuriuos Girios raganos jau sukūrė.

— Tai kurgi dar mes galime eiti? Ar tu žinai? — jie nebuvo nuvesti į mišką, tik toliau pašlaičių. — Ela?

(Į galios vietą, Tamašai. Mano namai stipriausi ir saugiausi. Jie nedrįsta manęs nužudyti dėl burtų, kurie juos riša prie šių vietų, jie nedrįsta… Aš būsiu tavo sąjungininkė, jei tu tik paklausysi…)

Tamašas kluptelėjo, toks aiškus buvo jam balsas, tarsi prisiminimas apie kažką, ko niekada negirdėjo, kažkas, kas siejosi su ta vietove už jo aidų vokų. Jį vis krėtė ir krėtė šaltis, ir jis pasiklydo tamsoje…

„Azdra’iki!” — sušuko jis toje tamsioje vietoje ir vieną širdies tvinksnį patikėjo, kad Azdra’ikis yra jo viltis ir jo išsigelbėjimas — bet tai — kvailio mintis, pavojinga mintis… dieve, o jei Azdra’ikis būtų jį išgirdęs… jei ragana būtų…

Dieve, ne, jis kartą jau ištrūko iš to glėbio — jis nebeturėjo jokio noro vėl į jį įsipiršti, jokio troškiipo net pagalvoti apie tai. Jis pasivijo Skorę ir nušlubčiojo šalia Elos. Dangus tapo pieno baltumo ir žalvario spalvos. Tamašo skruostai degė, o dangus draiskiame pušų šešėlyje iš žalvarinio virto blyškiai violetiniu. Ela timptelėjo Skorę žengti per menką medžių uždangą, o jis susirado balno raištį, kur laikytis; Tamašas buvo beveik apakęs nuo pervargimo, klupinėjo ant trupančių skalūnų… ogi kažkas jo viduje — tamsus ir šaltas lyg naktis — sakė: „Tamašai. Tu gali manimi pasitikėti. Man pačiai tai svarbu, Tamašai, taip pat, kaip ir tau. Man svarbu, kad tu ją nugalėtum, ir aš nesusipykusi su mergiote…

Tamašai, paklausyk manęs…”

Tebus prakeiktos visos raganos, sukėlusios šią beprotystę, galvojo jis susierzinęs. Tebus prakeikta neišmanėlė ragana, kuri mokė Elą spėliodama bei numanydama — dabar jam irgi buvo aišku: Elai, staiga supratusiai, kad visos jos galimybės nepatikimos, buvo dėl ko kraustytis iš proto… tad ji atkreipė savo akis į jį.

Senele, pagalvojo jis ir tepajėgė pamatyti amuletais nukabinėtą kapą Magijaros uolynuose. O, senele, jei čia veikia burtai… jei jos ponia melavo… jei viena dvasia gali mums pakenkti — žinau, tu nepakenktum. Ar girdi mane, senele? Kur tu? Man tavęs reikia, jei girdi mane.

Kvailas mąstymo būdas — tikėtis magijos, galvoti, kad gal senelė jį girdi… jis taip žemai, iki tokių vaikiškų svaičiojimų puolė.

Bet ar magija neveikia šitokiu būdu? Ar ne dėl šito buvo kerėtojai — kad reikalautų iš pasaulio neįmanomo?

Valstiečiai meldė: kaimo žmonės ateidavo su savo miežinių šiaudų žmogučiais ir maisto atnašomis bei savo prašymais duoti vaikutį…

Kuo senelė su visu tuo buvo susijusi? Ką ji turėjo su jais bendro?

Jei senelės vėlė galėtų sugrįžti, ji atsistotų tarp jo ir to kaulų bei tamsos vaiduoklio — senelė niekada nepakęstų grasinimų tam, ką pavadino savu.

Na, ir kada jis pradėjo galvoti apie tokius kvailus dalykus? Apie apsaugą nuo tamsos? Apie kerėtojo norus? Arba apie vaikišką troškimą, kad senelės pasakojimai nebūtų melas… kai visa aplinkui kalbėjo jam apie niokojimą ir mirtį. Saulės nutviekstos senelės girios, spindinčios senelės tvirtovės ir senelės laukai bei kaimai, ir senelės pasakų pasaulis. Kada taip buvo? Kam prikimšti savo anūkų galvas tokiais beviltiškais, įžūliais prasimanymais? Ar tai tokia raganų priedermė — apgaudinėti? Ar visa tai — magija? Tamašas Karolyje niekada to nebuvo pajutęs.

Senelė perėjo kalnus ir su Magijaros valdovu — arba su tuo kažkuo, kad ir kas bebūtų jo senelis — susilaukė vaikų…

Kodėl? Kad išvengtų beprotystės, kokią čia sukėlė raganos? Bet kam meluoti apie tai, kas čia buvo?

Nes dabar žemiau jų — visa nuniokota. Ir Ela ėjo… Saulė Valdovas težino, kodėl ir kur, nes jis abejojo, ar Ela žino, nebent tik tai, kad tas ėjimas tolina juos nuo medžiotojų ir nuo girios, kur vaidenasi.

Vakarienė buvo šilta ir soti. Saulei leidžiantis Nikolajus primygtinai pareikalavo užkurti nedidelį laužą sakydamas, kad jei goblinai užuodžia dūmus, jie greičiausiai užuodžia ir arklius bei žmones, tiesiog tai visai tikėtina, o arbata su džiūvėsiais suteiks kūnui jėgų; tačiau vakarienė Jurio skrandyje gulėjo tarsi luistas. Troliai kažkur išėjo, matyt, upėn. Zadnis suėdė savo bei dalį jo džiūvėsio ir nubėgo tyrinėti varlės ar dar kažko tarp nendrių prie vandens pakraščio.