C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Po to pasigirdo tas anksčiau jo girdėtas metalo skimbčiojimas, silpnas, vis garsėjantis — patrulis, pamanė jis ir pasiieškojo kokios nors vietos pasislėpti. Vėjo pagautos dulkės pakilo sūkuriu, o pro vėjo uždangą pasirodė raiteliai vien gobliniškais šarvais, plaikstėsi sutankėjusiame ore sunkiai įžiūrimos vėliavos. Tamašas pasislėpė tarp uolų, kol jie, nematydami jo, sruvo pro šalį sėdėdami ant tamsių lyg šešėliai ir keliančių šiurpą padarų su ryškaus žalvario akimis, apvestomis plieno švytesiu. Jie prajojo, ir triukšmas pritilo iki dunksėjimo į žemę bei į akmenis, kol ir visai nutilo.

Uolos išliko. Kaip ir dulkės. Dėl viso kito jis abejojo — jo mintys buvo skraidinamos tarsi sapnas: jie buvo goblinai, jie buvo žmonės… jis įsikibo į tvirtą akmenį ir jautė, kad pasaulis atlapotas ir sukasi aplink jį, juto, kaip uola jo glėbyje krustelėjo, dunkst! — staiga ir vieną kartą, tarsi žemės pluta būtų perlūžusį ir vėl galėtų taip lūžti.

Tamašas prisivertė paleisti iš rankų tą priedangą, kai jo širdis šaukė: „Pavojus!” Jis paleido akmenį ir nuėjo^ po to nubėgo drebančia žeme per dulkes ir kaukiantį vėją. Žemės krestelėjimai vertė jį sverdėti. Priekyje žemė buvo dar tamsesnė ir tamsesnė, drebančios uolos iškilo lyg apgriuvusios kolonos.

Už jų oras buvo lyg ledas ir garsai tilo. Elą jis užtiko sušalusiame šešėlių ir dulkių sūkuryje, nors vėjas liovėsi, jos apdaras vis dar plaikstėsi — veidrodis lyg ne vietoje atsidūręs mėnulio gabalėlis spindėjo jos rankoje.

Tamašas siektelėjo jos — jis tiesė ir tiesė savo ranką per besiplečiančią bedugnę, kai vėjas sustūgo ir ėmė suktis aplink juos — audra, plaiksčiusi Elos apsiaustą aplink jį, o jo apsiaustą — aplink ją.

Ela grūmėsi apsiaustyje, smogė jam ir pabandė ištrūkti, bet jis jos nepaleido — nei jos, nei veidrodžio; tas nudegino jo ranką ugnimi ir ledu, ir jis daugiau nebetikėjo nei tamsa, nei vėju. Jis tikėjo pakalne ir laukiančia Skore, ir uolomis, ir ryto saule, visai nesvarbu, kokie pavidalai lindo į akis. Kvailys, brolis taip jį vadino, kvailys, kas neapsisprendžia, tačiau, prisiminęs akmenis ir brūzgynus, ir kumelę, ir saulę ant akmenų, jis žinojo, kas yra saugu, ir jis rimtai ketino pasiekti tą vietą.

Po to stojo ramybė, ir jiedu buvo ten, visai netoli Skorės. Ela trūktelėjo jo ranką norėdama išsilaisvinti ir atsiimti veidrodį.

— Liaukis, — protestavo jis. — Jie už mūsų, dėl dievo meilės, lipk ant arklio, jie girdi magiją… jie ieško tavęs.

— Nedrįsk, — įsiutusi Ela gaudė kvapą. — Nedrįsk, ar tu supranti?

— Mergyt, jie girdi ją, visi aplinkui ją girdi, — jis vis dar nepaleido jos rankos nė veidrodžio, ir ji nesiliovė spardytis bei grumtis, kad tik atimtų veidrodį. — Liaukis! Paklausyk manęs!

— Kur tu buvai? Sakiau tau, būk su manimi, o tu išėjai paklaidžioti po girią. Visa tai tavo dėka! Man nereikia tavo pagalbos! Paleisk mane!

Gerai, pagalvojo jis, gerai, visą gyvenimą jam taip kalbėjo, Bogdanas taip sakė: jis dėl visko, po galais, buvo kaltas. Bet jos riksmas tuoj prišauks jiems bėdą, ir jis nepajėgė sulaikyti pašėlusiai besidraskančios mergiotės ir tuo pat metu pagauti arklio. Tamašas metė ginčytis ir laikyti ją bei veidrodį, kad tik sugautų Skorę, kol ji dar nepabėgo kalvos pakraščiu.

O kai sučiupo kumelės pavadį, jis apsidairė, kad pamatytų, jog Elos dingta tiesiog aukštyn šlaitu.

Jis neišdrįso šūktelėti jai iš paskos. Burbtelėjo žodžius, kokius tik Nikolajus vartojo, ir staigiai užsišoko ant Skorės nugaros, buvo netekęs kantrybės dėl kumelės nuomonės, kur link jie turėtų traukti, o labiausiai — dėl užsispyrėlių moteriškių; jis užjojo stačia galva paskui nelaimėlę vis stačiau ir stačiau įkalnėn, kol teko nulipti nuo arklio ir kopti pačiam.

Skorę jis paliko stovėti tarp neaukštų pušaičių. Ela nesislapstė. Ji sėdėjo, kai Tamašas priėjo prie jos jai iš paskos, ji graudžiai verkė, jis girdėjo ir nesitraukė.

— Kelkis, — pasakė jis. — Pasiimk prakeiktą arklį bei veidrodį ir eik, kur nori. Aš neatėjau tavęs apiplėšti.

— Aš negaliu, — ji kūkčiojo. — Negaliu to padaryti, nebuvau tiek stipri… Pamečiau girią, nebuvau ten …

Tai buvo pirmas tiesos pripažinimas, kokį jis iš jos išgirdo, ir, Dieve, šią akimirką ji neatrodė vyresnė už Jurį.

Tamašas prisėdo šalia jos; dabar, kai liovėsi bėgęs, jam pasidarė silpna per kelius. Ji paslėpė savo veidą delnuose ir, kaip ir visos kvailos mergiotės, nežinia dėl ko raudojo, jo gi gerklėje įstrigo kąsnis, galbūt savigrauža, atsižvelgiant į tai, kad jam neliko jokių vilčių, tik juos medžiojantys goblinai.

— Paklausyk, — pradėjo jis. — Ašaros nepadės.

Ji stengėsi atgauti kvapą.

— Aš stengiausi, — kūkčiojo ji. — Bandžiau Girioje surasti savo kelią, bet nesidarė taip, kaip turėjo darytis… niekas nevyko taip, kaip derėjo nuo pat tada, kai tu atėjai…

— Gerai. Gerai, gal ir taip… Bet gal ponia visko nežinojo.

— Tu nežinai!

— Ne tai svarbu, Ela! — Dieve, jis girdėjo Nikolajų per pratybas šaukiantį ant jo ir Bogdano. — Esmė ta, kad tu nelaimi, ar ne? Tu nelaimi. Galbūt tai mano kaltė. Galbūt aš nepadarysiu to, ką privalėčiau. Šitai irgi nesvarbu. Ką tu ketini daryti, kad laimėtum?

Ji nurijo vieną oro gurkšnį ir kitą, kol jos lūpos ėmė virpėti, ir pasipylė piktos ašaros.

— Nedrįsk, — tarė jis. — Kaip drįsti! Mergyt, buvai palikta su ginklu, po galais, su svarbiu ginklu, kad visi aplink jį kelia sąmyšį. Azdra’ikis jo nori. Ar tu nori, kad jis jį gautų? Ir ką tu dabar ketini su juo daryti, kai pirmasis bandymas nepasisekė?

— Jei tik ponios brolis nebūtų nužudytas… jei tu galėtum pagelbėti, bet ne, tu išėjai į girią… Jei visa, ką pasakojo ponia, būtų vykę, kaip turėjo vykti…

— Šitai irgi nesvarbu. Ką ketini daryti, kad laimėtum?

— Tu neturi teisės šitaip su manimi kalbėti!

Iš visų kada nors jo sutiktų sutvėrimų, išskyrus tik patį goblinų lordą, ji labiausiai varė jį iš proto. Tamašas buvo nebetoli beprotystės, prie sveiko proto ribos.

— Tada paimk arklį, — tarė jis, dabar jis net nebepyko, tik skaičiavo, kiek jis bus vertas ir kiek pratemptų, kliuviniu būdamas, jei Azdra’ikis arba patrulis jį pagautų. Ilgėliau, pamanė jis, jeigu jam pavyktų atsikratyti Ela, jei eitų pėstute bei palaikytų bet kokius magijos aidus, kurie, anot Azdra’ikio, klaidina goblinus persekiotojus. — Tik paimk arklį, nešdinkis iš čia, ir laimingai. Aš pavargau, aš tiesiog labai pavargau, Ela. Jei nori būti kvailele, eik ir pati tą daryk.

— Aš nesu kvailelė, — pasakė ji, jos smakras drebėjo. — Ji man nepasakė, kaip viskas bus, ji paprasčiausiai sakė, kad tai suveiks, eik ir daryk taip, taip ir šitaip, o jei nepavyktų — jei tai nesuveiktų, turėjau surasti magišką vietą… ir mums nepavyko tinkamoje vietoje įeiti į Girią. Aš negalėjau surasti jos vidurio. Aš nežinau, ką daryti!

Jos ponia buvo melagė, jos raganavimas — tiesos, klaidingo mokymo ir spėlionių painiava, ir niekas gyvenime neruošė Elos spręsti savo galva. Visiškai suprantama, kodėl ji nepateikdavo nei atsakymų, nei samprotavimų, mąstė jis: ji jų neturėjo. O tų progų, kuriomis jis privalėjo pasinaudoti, su penkiolikmete mergiote sau ant sprando jis negalės išnaudoti.

Tačiau matant, kad Ela nori elgtis kaip vaikas, į galvą jam dingtelėjo kitos rūšies protinga mintis: jis trūktelėjo Elą aukštyn už riešo, suėmė rankomis jos veiduką ir pabučiavo antrąją porą jo gyvenime bučiuojamų lūpų; jis pabučiavo nei švelniai, nei mandagiai, ketino bučinį pabaigti šaltu „sudiev, aš išeinu”, po kurio mieliausioje širdžiai ir kvailiausioje jo vaizduotėje ji bėgte atbėgtų jam nusilenkti ir prašyti pagalbos arba mažų mažiausiai paūgėtų savaite ar dviem.