C. Cherryh - Goblinų veidrodis

— Ne, jei man pavyks sutrukdyti.

— Ką gi, tai nėra jau taip labai blogai, po šimts, a?

— Tu nepastatei užtvaros, meisteri medžiotojau. Gal pasižiūrėkim į tavo liniją, pasižiūrėkim, kaip tu ją ginsi.

— Nesikaukit! — suriko Juris, ant jų abiejų papykęs.

— Paklausyk, — nekreipdamas į jį dėmesio, kalbėjo Nikolajus.

— Vienas… vienas trolis buvo naudingas. Dviejų mums nereikia. Kodėl jų staiga atsirado du? Kam mums du?

— Nes Hazelis turėjo trolį, — atsakė Karolis. — Kiekviena civilizuota vietovė turi trolį.

— Ne ten, kur aš buvau, — pasakė Nikolajus.

— Tuomet tu nesi buvęs jokioje civilizuotoje vietoje! O į šiaurę nuo čia jų esama, žinau puikiausiai.

— Baidyklės daržinėse, — tarstelėjo Nikolajus.

— Ir pirtyse. Ir grūdų aruoduose. Ir laukuose, ir melžimo stoginėse, ir rūsiuose.

— Anie nėra troliai.

— Tai lygiai tas pats!

— Jie neturi jokių uodegų! Niekada nemačiau uodeguoto laukinuko.

— Ar kada nors jį matei?

Akivaizdu, Nikolajus nebuvo matęs. Nikolajus raukėsi, trynė sau ranką ir mindžikavo. Tada tarė:

— Tai ar gavome iš tavo sesers kokios pagalbos, ar ką?

— Nežinau, — atsiliepė Karolis. — Velniškai puikiai nežinau. Ir nežinosiu, kol į ten nenusigausim. Tai nėra paprasta giria.

— Tai ne paprasta giria?

— Ne.

— Ką gi, puiku, kas ten tokio nepaprasto? Dvasios?

— Gali taip sakyti, — tarė Karolis, ir Juris prisėdo ir rankomis apkabino Zadnį. Šiandien jis pamatė visas dvasias, kokių tik norėjo. Bet jei Tamašas yra kitoje tos girios pusėje arba pasiklydęs joje, na, ką gi, jis ateina, ir jis visai nenorėjo atkreipti į save dėmesio nė kad meisteriui Karoliui ir meisteriui Nikolajui kiltų koks klausimas apie jo nėjimą toliau arba apie tai, kad vienas iš jų liktų jo saugoti. Kartais, jei esi berniukas, likti nepastebėtam būna puiki mintis. Taigi jis leido jiedviem ginčytis tarpusavyje, o pats, kaip ir Zadnis, buvo tylutėlis.

Naktį ne vien trinksėjo — dejavo ir šlamėjo, lapuose šnypštė, upokšnyje ir brūzgynuose kvarkė bei girgždėjo, trypė vaiduokliškomis kojomis, aplink meisterio Karolio nubrėžtą liniją blaškė lapus.

Ką dvasios daro, kai tave apninka? Juriui magėjo žinoti. Tačiau nė vienas dar nieko nekalbėjo apie tai, kad vesis jį namo, tad jis gulėjo tylus, drebėdamas po savo apklotu, ir vylėsi, kad paskutinis triukšmas — tai Gracija, besimakaluojanti rato viduje. Zadnis buvo paguldytas šalia jo ir miegojo. Troliai nebepasirodė. Juris troško, kad galėtų manyti, jog jie buvo dalis to, kas vyko ten, anapus, tačiau jis baiminosi, kad Krukčis iš tikrųjų bus suradęs savo brolį ar ką ten tokį, kuris jo ėjimą padarė prasmingą. Jei taip ir yra, Juris džiaugėsi dėl Krukčio. Jis tikėjosi, kad rytoj jis suras Tamašą.

„Labas”, — pasakys jis, kai prijos prie Tamašo. Tamašas bus nustebęs ir piktas, bet galiausiai — laimingas jį matydamas. Tamašui padarys įspūdį tai, ką jis nuveikė ir kad laikėsi pažado — ne, tiesa, Tamašas baisiausiai ant jo supyks todėl, kad jis paliko namus ir sunervino tėvus bei, pirmiausia, prarado Zadnį, bet Tamašas jam atleis, nes bus labai patenkintas, kad jis atvedė meisterį Karolį ir meisterį Nikolajų, kurie buvo ta pagalba, kurios Tamašas nebesitikėjo rasti… kad ir ką Tamašas bedarytų, kad ir kur bebūtų įsipainiojęs, pabėgdamas su raganomis.

Galimas dalykas, jis ieško Bogdano. Jei Tamašas ištrūko nesukapotas į gabalus, jis tą ir darys. Arba gal Tamašas stengiasi padaryti tai, ką Karolis turėjo padaryti, tai, ko Karolio sesuo iš jo norėjo; taigi Karolio sesuo neturėtų prieštarauti jiems pagelbėti, jei tik meisteriui Karoliui pavyks priversti ją tai suprasti.

Ir ką ten meisteris Karolis sakė, paminėdamas senelės vardą? Žmonės kalbėjo, kad senelė atvyko iš už kalnų, be to, žmonės sakė, jog senelė keista. Berniukai šnekėjo, kad senelė — ragana. Ir akivaizdu, kad taip.

Tai kaip tai paveikė tėtį ir kaip paveikė jį? Baisi mintis — ta, kurią jis lyg akmuo, paleistas vandens paviršiumi, nuolat peršokdavo: vėl prie šlamesių brūzgynuose ir prie Tamašo, ir vėl tekšt tekšt tekšt per tą tamsią dėmę, kurioje buvo dalykų, kurių, jis tvirtai žinojo, meisteris Karolis nesiruošė jam papasakoti, kitaip jau anksčiau būtų tai padaręs.

Tada — tai buvo jau už tamsiosios dėmės, tad jis pamanė buvęs užsnūdęs — Zadnis pakėlė galvą ir krestelėjo jo ranką, ir jis pamatė klūpantį Karolį, pridėjusį savo ausį prie žemės, besiklausantį, taip pat, kaip darydavo tą namie; Juriui rūpėjo, ar tik meisterio Karolio sesuo nekalba su senuoju, ir jis patraukė savo ranką, priglaudė savo ausį prie žemės. Jis nebuvo įsitikinęs, kad nori girdėti tai, ką girdi meisteris Karolis, nežinojo, ar teisinga slapta klausytis.

Tačiau bet kuriuo atveju jis nieko neišgirdo, tik upokšnio triukšmą ir vėjo šnaresį bei sunkų Zadnio atodūsį. Ilgą laiką meisteris Karolis liko tokioje padėtyje, o kartais pasiklausęs, jis suglausdavo savo delnus, tarsi būtų kažkam šnabždėjęs, ir vėl suklusdavo. Jurio akių vokai buvo labai sunkūs, akys vis merkėsi, nes, matyt, nieko nebenutiks, ką jis galėtų išgirsti. Galiausiai jis suprato, kad miega, nes sapnavo apie trolio urvą ir Tajni Tvirtovės rūsį, ir apie namus, tarsi galėtų sklandyti po menes. Jis matė savo tėvą, vėlai, labai vėlai vakare besėdintį menėje, nė vieno žmogaus prie jo nebuvo. Matė savo motiną, ji atrodė tokia susirūpinusi ir nelaiminga. Jis norėjo pasakyti: „Mums viskas gerai”. Juk paprastai savo sapnuose jis galėjo elgtis kaip tinkamas, tačiau šįkart jis kalbėjo, o jie net nepasuko savo galvų, lyg savo sapne jis iš viso nebūtų ten buvęs. Ir jis nuėjo į Tamašo ir Bogdano kambarį, bet ten buvo tamsu ir nė vieno žmogaus, ir jis nuėjo į savo kambarį, ir visa buvo taip, kaip jam išeinant, net Tamašo dėžutė stovėjo ant lovos, ir visa buvo tamsu, bet jis galėjo matyti. Buvo baisu, tarsi jis iš tikrųjų ten būtų, ir jo motina neleido kambarinėms nieko judinti ar net dulkes nuo ko nors nušluostyti, nes kambaryje trenkė sudususiu nenaudojamos patalpos kvapu. Jis troško sugrįžti pas meisterį Karolį ir meisterį Nikolajų, jis norėjo, kad netrukus išauštų rytas.

Taip ir buvo, nes jis išgirdo, kaip pragysta paukščiai. Ir tada jis panoro miego, bet priėjo meisteris Karolis ir bakstelėjo jam su savo lazda bei pasakė, kad jie turi judintis.

Skorė prunkštelėjo ir sukrutėjo kaip tik viena akimirka anksčiau, nei Tamašas suvokė, kad paukščiai čiulba — toks miglotas, trikdantis įspūdis buvo jam kilęs. Jis pravėrė akis į pilką dangų ir pušų šakas, nieko bloga nepamatė; nuo gulėjimo ant akmens jo nugara buvo nejautri, jei jis pasijudintų, jam suskaustų, o ir Elos svoris ant jo peties iš tiesų kėlė skausmą, tačiau jis dar norėtų, o, kaip jis norėtų dar nors vieną sekundėlę sumerkti akis.

Tačiau jiems mažų mažiausiai reikėjo pagalvoti, per kur jie eina ir ką ketina daryti. Jis pajudino savo kairiąją ranką, kad pasiremtų ant jos, bei pakėlė galvą ir dienos šviesoje išvydo uolėtą kampą, pamatė:

— Ela!

Goblinai — visur, apsiginklavę, pritūpę ant šlaito akmenų bei ant žemės, vien lūkuriuojantys, į petį atremtomis ietimis.

Ela pabudo. Besirepečkodamas aukštyn jis rankos mostu pastatė ją ant kojų, pamatė, kaip goblinai siekia savo iečių ir stojasi. Tamašas stvėrė, išsitraukė savo kardą tikėdamasis, kad goblinai turi šiokį tokį supratimą apie garbę — pakankamą, kad pultų prie jo po vieną, pakankamą, kad jam su Ela netektų atsidurti po iečių kruša.