C. Cherryh - Goblinų veidrodis

Tačiau visai netikėtai goblinai pakeitė savo veidų išraiškas ir ėmė žiūrėti pro jį, pro uolas, atjojančio raitelio sukeliamo bilsmo pusėn. Tamašas pasuko galvą tik tiek, kad įsitikintų, jog tai blyškiai pilkšvas arklys, kuriuo jis staiga ir piktai patikėjo. Goblinai stovėjo laukdami įsibrovėlio, o Azdra’ikis užtruko, prijojo prie jų lengva žingine, iššoko iš balno ir nusileido iš karto ant abiejų kojų, žvangtelėdamas metalu. Lvi, prunkšdamas iš pasipiktinimo, metėsi į šalį, o Tamašas belaukdamas pakėlė kardą.

Tačiau Azdra’ikis numojo į visa tai, kad ir kas bevyktų jam už nugaros.

— Ai, nuleisk tą prakeiktą daiktą, žmogau. Parvedžiau tau tavo arklį, argi ne?

Dar kiek, ir Tamašas būtų užsimojęs prieš Azdra’ikį kardu. Jis nenumetė kardo, laikė jį laukdamas, kol Azdra’ikio juokas išsikvėps — o taip ir bus. Bet Azdra’ikis priėjo arčiau, rankoje laikė Lvi pavadį, ir vos iš už pusės sieksnio švelniai pastūmė arklį, atstūmė atsargiai, atvirkščia plaštaka, siūlydamas Lvi pavadį į Tamašo ranką, o aplink juos — tyla ir laukimas.

— Prašau, Tamašai, — žvelgdamas tiesiai jam į veidą, tarė Azdra’ikis, o argi žvėrys šaukia žmones vardu, o gal suteikia jiems laiko pagalvoti, koks fatališkas būtų judesys daugelio nepažįstamų goblinų akivaizdoje nužudyti jiems pažįstamą gobliną.

Ela taip pat abejojo. Tamašas juto ją jau už nugaros. Nuleisdamas kardo smaigalį ir siekdamas Lvi pavadžio Tamašas nenuleido akių nuo Azdra’ikio ir visko, kas buvo regos plote, jis tikėjosi kokio nors goblinų pokšto. Tačiau Azdra’ikis atidavė pavadį, išsišiepė prieš jį, dėl ko Tamašui visai nesinorėjo juoktis. Azdra’ikis nusisuko ir savo kariuomenei aplink juos mostelėjo įspūdingą gestą, jis davė aniems ženklą prisijungti prie jo.

— Leiskis žemyn, — tarė Azdra’ikis. — Leiskis žemyn, pareikšk savo pagarbą Girios raganai ir… — pusiau pasisukęs. — Kas tu toks, Tamašai, vaikine? Ar šįryt turi kokį nors titulą? Raganiškasis palydovas ar…

— Kad tu skradžiai prasmegtum, — burbtelėjo šis ir suprato, ką jie pamatė ir ką pagalvojo, o Ela stovi visa tai girdėdama, ir nėra nieko protinga, kuo jis galėtų atsakyti į Azdra’ikio spėliones.

Iš už uolų pasirodė goblinai, mažų mažiausiai dukart tiek. Jie buvo aukšti kaip Azdra’ikis, su panašiais šarvais ir panašių veido bruožų, o elegancija ir grakštumas rodė, kad jie ne minia. Kiekviena smulkmena jie priminė tą, kurį jis matė Krukči Tvirtovės rūsyje, jei tik ne pats Azdra’ikis ten buvo — tas prisiminimas prasiveržė kartu su šaltu aiškumu: jie buvo kalti dėl tų skerdynių — vienas ir visi. Azdra’ikis jam sakė, kad jie nėra žemesniosios rūšies. Šitie… tuomet šitie yra lordai ir meisteriai, šitie — Azdra’ikio padermės; ir Tamašas matydamas, ką matė aplink, nesitikėjo nieko kito nei tai, ką gavo jo bendražygiai ir Elos ponia. Jis ir toliau laikė kardą rankoje, norėjo žinoti, ką mąsto Ela. Bet tikriausiai praeitą naktį jis sapnavo: jis nieko nejautė, jokios jos minties ar noro, ar ketinimo, tik jos buvimą. Jis matė, kaip goblinai, iškilmingai linkčiodami, artinosi prie jos, tačiau jų manierų negalėjai suprasti: gal tai buvo koks nors pasityčiojimas, o gal nuoširdus riteriškumas. Tamašas jautėsi atskirtas, netekęs to praeitą naktį susapnuoto jausmo, praradęs supratimą apie draugą ar priešą, ar kas yra Ela, ar kur jos ištikimybė: ji buvo Krukči Tvirtovėje, ji išvengė pasalos, ir kai pirmą kartą jis leidosi su ja į kelionę, jis pamanė, kad ji gali būti viena iš jų. Jis nenorėjo galvoti, kad jam nėra jokios galimybės ištrūkti, kad ji tarnauja kokiam nors goblinų meisteriui — o dieve, jis nenorėjo apie tai galvoti.

Nepaprasta giria, sakė senasis, o ir Gracija nesileido pabalnojama — smarkus arklys, pagalvojo Nikolajus, timptelėdamas pavaržą. Nebuvo jokios abejonės dėl to, kuriam iš jų šiandien joti. Jų vėjo pūstas kerėtojas atrodė taip, tarytum švelnutis vėjelis jį netrukus nusineštų — kūną atskirai nuo sielos: jo rankos tirtėjo, eigastis svirduliuojanti. Aišku, kad senasis iškentė viską, ką galėjo ištverti, ir galima jį gerbti, jei ne už jo kerėjimo sėkmę, tai už drąsą.

O kad senasis būtų galėjęs ką nors padaryti dėl berniukų arba Jurį būtų parkerėjęs namo, arba pribūręs ką nors naudingą, tačiau nebuvo vietos, kur padėt vaikį — štai problema — nėra kur padėt, o tuo pat metu Tamašas vis giliau ir giliau brenda į bėdą, nes dvasia nieko naudinga Karoliui nebepasakė.

Netgi šuo šįryt buvo ramus, spaudėsi kiek pajėgdamas arčiau Jurio. Šuo žinojo, kad esama dalykų, į kuriuos negali suleisti savų dantų, ir dalykų, slapukavusių bei tykojusių praeitą naktį aplink jų ratą, dalykų, kurie sugeba iki drebulio nušiurpinti kūną ir apsėsti sapnus, jei tik kūnui pavyktų užsnūsti. Per tą trumpą laiką, kiek Nikolajus buvo užsnūdęs, jis sapnavo pasalą ir Krukči Strazą, ir pakalnę, ir ratu besisukančius paukščius.

Tai galėjo būti pranašiška.

Tuo tarpu senasis, mojuodamas rankomis, sėdėjo prie ugnies ir kalbėjosi su ja. Jeigu kiti seniai taip darydavo, kaimynai imdavo liežuvauti.

— Verčiau judintumės, — tarė Nikolajus.

— Jis keri, — pasakė Juris.

— Jis keri. Nuo vakar ryto jis keri. — Dėl jo tai jam nei šilta nei šalta čia sėdėti, ir tegul senasis burtais išgauna slaptažodį, apsaugosiantį juos einančius pro tuos vartus, tačiau jis netikėjo, kad taip atsitiks, ir netikėjo, kad kol jie čia sėdiniuoja, Tamašo reikalai gerėja. — Na, senasai, ar ką nors sužinojai? Gal mums užgesinti laužą ir nešdintis iš čia?

Ugnis užgeso. Išblėso iki šaltų pelenų. Tai padarė įspūdį.

— Nėra reikalo veltui eikvoti tavo jėgas, — sumurmėjo Nikolajus, permąstydamas senojo vertę bei situacijos suvokimą. Karolis nebebuvo menkas žiniuonis ir tikriausiai niekada tokiu nebuvo — tiek daug nuo vakar paaiškėjo. — Ar nori užlipti ant arklio, o gal nebeiname?

Prieš senajam ėmus kuistis prie ugnies, buvo daug bruzdesio ir skubos. Prieš pusvalandį niekas nebūtų tikęs, tik greitis; prieš pusvalandį — senasis atrodė netoli savo paskutiniosios.

Dabar štai Karolis pasirėmė į lazdą, kuri anksčiau stovėjo atremta į jo petį. Jis buvo pasikeitęs: raukšlėtesnis veidas, baltesni plaukai, ir buvo jėga, nukreipta į Karolį jam stojantis, kuri privertė Nikolajų rimtai pagalvoti apie išblėsusius pelenus ir apie tai, ką bendra turi gyvybė ir ugnis.

— Karas ir badas, — tyliai pratarė Karolis. — Tai viskas, ką matau. Lygumos miestai apgulti. Dabar pasaulis atspindi veidrodį, niekur nėra kitaip. Gink dieve, kad jie jos neprarastų.

— Ko neprarastų? — Nikolajus turėjo paklausti.

— Šukės… vienintelės, kuri vis dar atspindi šį pasaulį.

— Iš kur tu žinai, kad jį atspindi?

— Nes mes čia, kovojame prieš karalienę.

— Jūs norite pasakyti… — Juris paklausė. — Jei ji atspindėtų, kad mūsų čia nėra…

— … mūsų čia nebūtų.

To pakanka, kad žmogui pasidarytų bloga.

— Tai kodėl, po velnių, mes neišėjome naktį? — paklausė Nikolajus ir nuėjo, parvedė Graciją, kad senasis užsėstų. — Lūkuriuok čia, kai šmėklos klaidžioja aplink ieškodamos grobio… ką dar blogiau šmėklos gali mums padaryti? Jos negali mūsų apsėsti…

— Nepasitikėk tuo, — pasakė Karolis jam būdinga maniera: pasakė ir užtilo, kai žmogus labiausiai nori suprasti.

— Lipk ant arklio, — Nikolajus palaikė jam pavadį, apsuko balnakilpę ir parėmė jį. Gracija vos bepanėšėjo į arklėką, storulė ponė dabar puikavosi išsišovusiais šonkauliais, buvo pasiilgusi kalvio įrankių, kurių berniūkštis išeidamas nepasiėmė — ji pakėlė šarvuoto senio svorį nuleidusi ausis ir, dar prieš Karoliui paimant pavadį, vangiai žengtelėjo pirmyn, tarsi jau žinodama, kad jie traukia link vartų.