Жозе Сарамаго - Evangelija pagal Jėzų Kristų

Iš portugalų kalbos vertė

Zigmantas Ardickas

Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.

Luko 1, 1-4

Quod scripsi, scripsi.

Ką parašiau, parašiau.

Poncijus Pilotas

Saulė, matoma viename iš viršutinių stačiakampio kampų, žiūrinčiajam kairėje, vaizduoja šviesulį-karalių, žmogaus galvą, skleidžiančią smailius šviesos spindulius ir ranguotas liepsnas, ji panaši į vėjų rožę, neapsisprendžiančią, kurią kryptį rodyti, ta galva ir veidas, verkiantis, iškreiptas nenumaldomo skausmo, pro pravertą burną paleidžiantis riksmą, kurio negalime išgirsti, nes niekas iš tų dalykų nėra tikra — tai, ką turime prieš save, yra popierius ir dažai, nieko daugiau. Žemiau matome nuogą žmogų, pririštą prie medžio kamieno, per strėnas perjuostą skuduru, pridengiančiu vietas, kurias vadiname gėdingomis, o jo pėdos atremtos į atsišakojimo nuopjovą, vis dėlto, kad būtų tvirčiau ir kad nenuslystų nuo šios natūralios atramos, jas laiko dvi giliai įkaltos vinys. Iš veido išraiškos — o tai įkvėpta kančia — ir iš aukštyn nukreipto žvilgsnio reikia manyti, kad tai Gerasis Plėšikas. Garbanoti plaukai — kitas neklaidingas požymis žinant, kad angelai ir arkangelai būna garbaniai, ir atgailaująs nusikaltėlis, atrodo, jau pakeliui į tų dangiškųjų būtybių pasaulį. Nebus įmanoma sužinoti, ar tas kamienas tebėra medis, išmaniai sumaitojus paverstas kankinimo įrankiu, bet šaknimis tebesimaitinantis iš žemės, nes visą apatinę jo dalį užstoja vyras ilga barzda, vilkįs prabangiais, palaidais ir puošniais drabužiais, jis, nors ir pakėlęs galvą, žiūri ne į dangų. Ši iškilminga laikysena, šis liūdnas veidas tegali būti Juozapo iš Arimatėjos, nes Simonas iš Kirėnės, neabejotinai kitas galimas atvejis, po darbo, kurį jį privertė atlikti, kai padėjo pasmerktajam nešti bausmės įrankį, anot egzekucijų protokolų, be to, kad nerimavo dėl savo gyvybės, buvo kur kas labiau susirūpinęs atidėto reikalo vėlavimo padariniais, negu mirštančio nukryžiuoto nelaimėlio kančiomis. Juk šis Juozapas iš Arimatėjos yra tas geras ir pasiturintis žmogus, kuris paslaugiai pasiūlė savo kapavietę, kad joje būtų palaidotas pagrindinio nubaustojo kūnas, bet šis kilnumas ne ką jam tegelbės pašventinimų ar bent palaiminimų valandą, nes apie galvą teturi turbaną, su kuriuo kasdien vaikščiojo gatvėmis, priešingai nei moteris, kurią matome pirmame plane, ant sulinkusios nugaros paleistais plaukais, — toji apvainikuota aukščiausios šlovės aureole, jos atveju panašia į naminį apsiuvinėjimą. Klūpančioji moteris tikrai vadinasi Marija, nes iš anksto žinome, kad visos, kurios čia susiėjo, šitaip vadinamos, tik viena iš jų dėl to, kad yra dar ir Magdalietė, vardu skiriasi iš kitų, tai štai bet kuris stebėtojas, ganėtinai pažįstąs elementarius gyvenimo faktus, iš pirmo žvilgsnio pareikš, kad tai būtent minėtoji Magdalietė, nes tik tokios paleistuviškos praeities moteris tragišką valandą būtų išdrįsusi pasirodyti tokia atvira iškirpte ir tokiu ankštu korsažu, kad jie iškelia ir išryškina krūtų apvalumą, o tai neišvengiamai traukia ir sulaiko godžius praeivių vyrų žvilgsnius, ir daro didelę žalą sieloms, taip per niekingą kūną tempiamoms į pražūtį. Ir vis dėlto liūdnos atgailos išraiška jos veide ir suglebęs kūnas perteikia ne ką kita, kaip sielvartą, mūsų pareiga į jį atsižvelgti, nors ir tiesa, kad jį slepia gundantis kūnas, kalbant apie sielą yra aišku, kad ši moteris galėtų būti net visai nuoga, jei tokia puošmena būtų pasirinkta jai atvaizduoti, net tada turėtume rodyti jai pagarbą. Marija Magdalietė, jei tai ji, laiko ir žodžiais neišreiškiamos užjautos gestu, regis, ruošiasi bučiuoti kitos moters ranką, šioji susmukusi ant žemės, tarsi netekusi jėgų ar pakirsta mirties. Jos vardas irgi Marija, antra pagal pavaizdavimo eilę, bet neabejotinai pirmutinė pagal svarbą, jei ką nors reiškia centrinė vietą, kurią ji užima apatinėje kompozicijos dalyje. Išskyrus ašarotą veidą ir nuleistas rankas, daugiau neparodyta jos kūno, gausiomis klostėmis dengiamo apsiausto ir tunikos, per juosmenį perjuostos šiurkščia, kaip galima spėti, virvele. Ji vyresnė už aną Mariją, ir, ko gero, tai yra rimta priežastis, bet ne vienintelė, kad jos aureolė būtų sudėtingesnio piešinio, bent taip derėtų galvoti žmogui, neturinčiam tikslios informacijos apie to meto pirmenybes, titulus ir hierarchijas, bet privalančiam pareikšti apie tai kokią nors nuomonę. Tačiau turint omenyje, kokiu mastu paplitusios tokios ikonos, atliktos bemaž meniškai, tik kitos planetos gyventojas, tariant, kad joje kartais nepasikartoja ar net neprasideda ši drama, tik tokia iš tiesų neįsivaizduojama būtybė nežinotų, kad sielvartaujanti moteris — dailidės, vardu Juozapas, našlė ir daugelio sūnų bei dukrų motina, nors tik vienas iš jų likimo ar jį valdančiojo valia suklestėjo, gyvenime vidutiniškai, bet kur kas labiau po mirties. Palinkusi ant savo kairiojo šono, Marija, Jėzaus motina, to paties, kurį ką tik minėjome, alkūne remiasi į dar vienos moters šlaunį, irgi klūpančios, irgi vardu Marija ir pagaliau, nesvarbu, kad nematome ir neįsivaizduojame iškirptės, greičiausiai tikrosios Magdalietės. Kaip ir pirmoji iš šios moterų trejybės, ji palaidais plaukais, krintančiais ant nugaros, bet šie, atrodo, šviesūs, jei ne iš gryno atsitiktinumo linijos skirtingos, šiuo atveju ne tokios ryškios ir paliekančios tuščių vietų tarp garbanų, kas, akivaizdu, graveriui padėjo pašviesinti bendrą vaizduojamų plaukų toną. Tokiu pagrindu nesiimame teigti, kad Marija Magdalietė iš tikrųjų buvo šviesiaplaukė, tik pritariame paplitusiai nuomonei, blondines, ir natūralias, ir dažytas, atkakliai laikančiai veiksmingiausiais nuodėmės ir pražūties įrankiais. Kadangi Marija Magdalietė, kaip visuotinai žinoma, buvo nuodėminga moteris, viena iš didžiausių paleistuvių, ji taip pat turėjo būti šviesi, siekiant neneigti pusės žmonijos įsitikinimų, įgytų varge ir džiaugsme. Bet ne todėl, kad ši trečioji Marija, palyginti su kita, atrodo šviesesnio veido ir plaukų, taip atkakliai teigiame, nors gili anos iškirptė ir išstatyta krūtinė liudija priešingai, jog ji yra Magdalietė. Jos tapatybę patvirtina kitas labai svarus įrodymas, būtent tai, kad minėtoji moteris, ranka išsiblaškiusi dar šiek tiek paremdama iškamuotą Jėzaus motiną, kelia, taip, žvilgsnį aukštyn, ir šis žvilgsnis, tikros ir susižavėjusios meilės žvilgsnis, kyla taip galingai, kad, atrodo, pakelia su savimi visą kūną, visą jos kūnišką būtį, tarsi spindinti aureolė, galinti priversti nublankti nimbą, jau supantį jos galvą, ir nutildyti mintis bei emocijas. Šitaip galėtų žvelgti tik moteris, kuri mylėjo taip, kaip, mūsų supratimu, mylėjo Marija Magdalietė, taigi galiausiai lieka įrodyta, kad ji — tai ši, tik ši ir nė viena kita, todėl negali būti ta, kuri šalia jos, ketvirta Marija, stovinti, pamaldžiai kilstelėjusi rankas, bet tuščiu žvilgsniu, šioje draugijos pusėje ji sudaro jaunuoliui, beveik paaugliui, manieringai per kelį sulenkusiam kairę koją, o dešine ranka afektuotai teatrališkai rodančiam į grupę moterų, kurioms pirmame plane atiteko dramatiškasis vaidmuo. Šis personažas, toks jaunas, garbanotais plaukais ir virpančiomis lūpomis, yra Jonas. Kaip ir Juozapas iš Arimatėjos, jis irgi kūnu užstoja medžio apačią, to, ant kurio, vietoj lizdų, iškeltas antras nuogas vyras, pririštas ir prikaltas, kaip ir pirmasis, bet šis yra lygių plaukų, nuleidęs galvą, kad žvelgtų, jei dar gali, į žemę, ir jo veidas, liesas ir išsekęs, kelia gailestį, priešingai, nei plėšiko kitoje pusėje, net galutiniame agoniškos kančios transe dar turinčio narsos rodyti mums veidą, kurį, nors vaizdas nespalvotas, lengvai įsivaizduojame rausvą — gerai jam klojosi gyvenimas plėšikaujant.