Жозе Сарамаго - Evangelija pagal Jėzų Kristų

Kitą rytą, po prastai išmiegotos nakties, mat vis pabusdavo dėl košmaro, kur matė save krintantį ir beimantį kristi į didžiulį apverstą dubenį, panašų į žvaigždėtą dangų, Juozapas nuėjo į sinagogą — prašyti seniūnų patarimo ir pagalbos. Jo atvejis buvo toks nepaprastas, kad net neįmanoma įsivaizduoti, koks, ypač kai, kaip žinome, pasakojimui trūko geriausios dalies, tai yra esmės žinojimo, jei Nazareto senolių nuomonė apie jį nebūtų buvusi tokia puiki, Juozapui, ko gero, būtų tekę grįžti tuo pačiu keliu, bėgte, degančiomis ausimis, tarsi aidintį bronzos gausmą girdint smerkiančią Siracido sentenciją, Kas kitais per greitai pasitiki, tas nerimtas, ir jis, vargšas, neturėtų drąsos atsikirsti to paties Siracido žodžiais dėl sapno, kuris jį persekiojo visą naktį, Kas matoma sapnuose, tai tik atspindys, atvaizdas veido, žiūrinčio į save patį. Taigi jam pabaigus pasakojimą, seniūnai pažvelgė vienas į kitą, paskui visi sužiuro į Juozapą, ir vyriausias iš jų, tiesiu klausimu išversdamas santūrų tarybos įtarumą, pasakė, Ar tai tiesa, visa tiesa ir vien tiesa tai, ką mums ką tik papasakojai, ir dailidė atsakė, Tiesa, visa tiesa ir nieko daugiau kaip tiesa, tebūnie Viešpats mano liudytojas. Seniūnai ilgai ginčijosi, o Juozapas laukė nuošalyje, ir pagaliau pasišaukė jį ir paskelbė, kadangi išsiskyrė jų nuomonės dėl to, kaip geriausia elgtis, jie nusprendė siųsti tris pasiuntinius paklausti tiesiogiai Marijos apie tuos keistus įvykius, patikrinti, kas pagaliau buvo tas elgeta, kurio niekas daugiau nematė, kokia jo išvaizda, kokius tiksliai žodžius jis pasakė, ar nuolat pasirodo Nazarete prašyti išmaldos, sykiu išsiaiškinant, ką apie šį paslaptingą asmenį galėtų pasakyti kaimynai. Nudžiugo Juozapas širdyje, nes, nors nenorėjo to pripažinti, jį gąsdino mintis, kad teks eiti vienam stoti prieš žmoną, dėl jos ypatingos dabartinės laikysenos, dėl nuleistų akių, žinoma, pagal kuklumo priesaką, bet ir su neslepiama provokuojančia išraiška, būdinga tam, kuris žino daugiau nei ketina pasakyti ir nori, kad tai būtų matoma. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, nėra ribų moterų klastai, ypač nekalčiausiųjų.

Taigi išėjo pasiuntiniai su Juozapu priešakyje — rodyti kelią, ir tai buvo Abiataras, Dotaimas ir Zachiejus, vardai, kurie čia užfiksuoti norint išvengti bet kokio įtarimo dėl istorijos klastotės, kartais galinčio kilti dvasioje tų žmonių, kurie apie šiuos faktus ir jų versijas sužinojo iš kitų šaltinių, galbūt tradiciškai labiau tikimų, bet dėl to ne autentiškesnių. Paskelbus vardus, patvirtinus, kad juos turėję žmonės tikrai buvo, dar likusios abejonės netenka daug savo jėgos, nors jos ir pateisinamos. Kadangi ne kasdien pasitaiko, kad į gatvę išeitų trys seniūnai pasiuntiniai, atpažįstami iš ypatingo eisenos orumo, vėjo plaikstomų tunikų ir barzdų, netrukus aplink juos susirinko būrys vaikų, kurie su būdingu jų amžiui nesaikingumu juokdamiesi, šūkaudami, bėgiodami lydėjo sinagogos delegatus iki Juozapo, kurį labai erzino ši triukšminga ir išduodanti palyda, namų. Pritrauktos triukšmo, tarpduriuose ėmė rodytis aplinkinių namų moterys ir, nujausdamos naujieną, liepė vaikams eiti pažiūrėti, koks ten susibūrimas prie kaimynės Marijos durų. Stengtasi veltui, nes į vidų įžengė tik vyrai. Durys autoritetingai užsidarė, jokiai smalsiai moteriai iki šių dienų neteko sužinoti, kas vyko dailidės Juozapo namuose. Ir, linkusios ką nors išsigalvoti, kad pamaitintų nepatenkintą smalsumą, iš elgetos, kurio niekad nematė, padarė namų vagį, ir tai buvo didelė neteisybė, nes angelas, tik niekam nesakykite, kad tai buvo jis, nepavogė to, ką valgė, ir netgi paliko antgamtinį užstatą. Ir kol du vyresni seniūnai toliau klausinėjo Mariją, jauniausias iš trijų, Zachiejus, išėjo į apylinkę rinkti prisiminimų apie tokį ir tokį elgetą pagal dailidės žmonos duotus požymius, ir jokia kaimynė negalėjo jam nieko papasakoti, ne, pone, vakar čia nepraėjo joks elgeta, o jei praėjo, į mano duris nesibeldė, tai turėjo būti užklydęs vagis, kuris pamatęs, kad namuose yra žmonių, apsimetė prašančiu vargšu ir išsinešdino kitur — sena kaip pasaulis gudrybė.

Zachiejus grįžo be naujienų apie elgetą į Juozapo namus tuo metu, kai Marija trečią ar ketvirtą kartą kartojo, ką mes jau žinome. Visi buvo namo viduje, ji atsistojusi, tarsi būtų kalta dėl kokio nors nusikaltimo, dubuo ant aslos, viduje — atkakliai, tarsi plakanti širdis, mįslingoji žemė, šalia Juozapas, o priešais lyg teisėjai susėdę seniūnai, ir tarė Dotaimas, vidurinis pagal amžių, Nėra taip, kad nenorėtume tikėti tuo, ką mums pasakoji, bet pastebėtina, jog tu vienintelė, mačiusi tą žmogų, jei tai buvo žmogus, tavo vyras tegirdėjo jo balsą, ir štai dabar atėjęs Zachiejus sako, kad nė viena iš tavo kaimynių jo nematė, Paliudyčiau prieš Viešpatį, jis žino, kad mano lūpos sako tiesą, Taip, tiesą, bet kas žino, ar visą tiesą, Išgersiu Viešpaties patikrinimo vandenį, ir jis parodys, ar esu kalta, Kartaus vandens patikrinimas skirtas moterims, įtariamoms neištikimybe, o tu negalėjai būti neištikima savo vyrui, tau nedavė laiko, Melas, sakoma, yra tas pat kaip ir neištikimybė, Kitokia, nei šita, Mano lūpos tokios pat ištikimos kaip ir aš pati. Tada prabilo Abiataras, vyriausias iš trijų seniūnų, ir pasakė, Neklausinėsime daugiau tavęs, Viešpats tau užmokės septynis kartus už tiesą, kurią pasakei, arba septynis kartus po septynis paims už melą, kuriuo mus būsi apgavusį. Jis nutilo ir vis tylėjo, paskui kreipdamasis į Zachiejų ir Dotaimą tarė, Ką darysime su šia žeme, kuri šviečia, jei ji neturi likti čia, kaip pataria atsargumas, nes labai gali būti, kad šios išmonės yra iš demono. Dotaimas tarė, Tegu grįžta į žemę, iš kur atėjo, tegu vėl tampa tamsia, kokia buvo anksčiau. Zachiejus tarė, Nežinome, kas buvo tas elgeta ir kodėl panoro, kad jį pamatytų tik Marija, nei ką reiškia tai, kad sauja žemių šviečia ant dubens dugno. Dotaimas tarė, Nuneškime į dykumą ir išbarstykime ten, toli nuo žmonių akių, kad vėjas išsklaidytų, o lietus užgesintų. Zachiejus tarė, Jei ši žemė yra gėris, ji neturi būti paimta iš ten, kur yra, o jei, priešingai, yra blogis, tekrinta jis tik ant tų, kurie buvo pasirinkti jam priimti. Abiataras paklausė, Taigi ką siūlai, ir Zachiejus atsakė, Reikia čia iškasti duobę ir padėti jos dugne dubenį, prieš tai uždengus, kad nesimaišytų su paprasta žeme, užkastas gėris, kad ir užkastas, neprapuola, o blogis toliau nuo akių turės mažiau galios. Abiataras tarė, Ką tu manai, Dotaimai, ir šis atsakė, Teisinga tai, ką siūlo Zachiejus, taip ir padarykime. Tada Abiataras tarė Marijai, Pasitrauk ir leisk mums imtis darbo, Kur aš eisiu, paklausė ji, o Juozapas, staiga sunerimęs, Jei užkąsim dubenį, tegu tai būna ne namuos, nenoriu miegoti su po manimi palaidota šviesa. Abiataras tarė, Daryk, kaip sakai, o Marijai, Tu liksi čia. Vyrai išėjo į kiemą, Zachiejus nešė dubenį. Netrukus pasigirdo kastuvo smūgiai, pasikartojantys ir sunkūs, tai Juozapas kasė žemę, ir praėjus kelioms minutėms Marija išgirdo Abiataro balsą, Gana, jau užtenka gylio. Marija pažvelgus per durų plyšį matė, kaip vyras uždengia dubenį riesta ąsočio nuolauža ir per visą rankos ilgį nuleidžia jį į duobę, pagaliau atsitiesia ir dar kartą paėmęs kastuvą ima mesti į vidų žemę, paskui sutrypia ją kojomis.

Vyrai dar šiek tiek užtruko kieme, kalbėdamiesi ir žiūrėdami į šviežios žemės dėmę, tarsi ką tik būtų paslėpę lobį ir norėtų įsiminti vietą. Bet, žinoma, kalbėjo ne apie tai, nes staiga garsiau pasigirdo Zachiejaus balsas, tonu, lyg būtų pajuokiamai priekaištavęs, Nagi Juozapai, kas tu per dailidė, kad nesugebi padaryti lovos, kai dabar turi nėščią žmoną. Kiti nusijuokė, ir Juozapas su jais, veikiau norėdamas įtikti, kaip tas, kurį nutvėrė klystant ir kuris nenori prisipažinti. Marija matė juos žengiant vartų link ir išeinant, ir dabar, prisėdusi prie židinio, žvalgėsi po namus ieškodama vietos, kur reikės statyti lovą, jei vyras nuspręs ją padaryti. Nenorėjo galvoti apie molinį dubenį nei apie šviečiančią žemę, taip pat apie tai, ar tas elgeta tikrai buvo angelas, ar pokštininkas, atėjęs iš jos pasišaipyti. Moteris, jeigu jai žada lovą namuose, turi galvoti, kur ji geriausiai tiktų.