Жозе Сарамаго - Evangelija pagal Jėzų Kristų

Tą pat akimirką spindintys drabužiai vėl tapo skarmalais, titaniška figūra susitraukė ir atrodė, tarsi ją būtų lyžtelėjęs staigus ugnies liežuvis, ir nuostabus virsmas įvyko kaip tik laiku, ačiū Dievui, ir vos jis apdairiai pasitraukė, priebutyje pasirodė Juozapas, pritrauktas balsų, duslesnių nei leistina pokalbyje, bet ypač dėl to, kad žmona pernelyg užtruko, Ko tas vargeta iš tavęs norėjo, ir Marija nežinodama, ką galėtų reikšti jos žodžiai, tesugebėjo atsakyti, Molis į molį, dulkės į dulkes, žemė į žemę, niekas neprasideda, kas nepasibaigia, niekas nepasibaigia, kas neprasideda, Ar šitai jis tau sakė, Taip, ir dar sakė, kad vyrų vaikai šviečia moterų akyse, Pažiūrėk į mane, Žiūriu, Regis, matau tavo akyse spindesį, sakė Juozapas, ir Marija atsakė, Tai bus tavo vaikas. Sutemos tapo melsvos, jau įgaudamos pirmąją nakties spalvą, dabar matėsi, kad dubenyje švietė tarsi juoda šviesa, ji paišė Marijos veide bruožus, kurie niekad nebuvo jos, akys atrodė priklausančios kažkam daug senesniam. Tai esi nėščia, pagaliau paklausė Juozapas, Taip, esu, atsakė Marija, Kodėl nepasakei man anksčiau, Ruošiaus šiandien pasakyti, laukiau, kol pavalgysi, Ir tada atėjo tas elgeta, Taip, Apie ką dar jis kalbėjo, nes laiko, be abejo, skyrė daugiau kam, Kad Viešpats suteiks man visus vaikus, kurių tu norėsi, Ką čia turi dubenyje, kad taip blizga, Žemės turiu, Juodžemis yra juodas, molis žalias, smėlis baltas, iš trijų tik smėlis spindi, kai saulė, o dabar naktis, Esu moteris, nemoku paaiškinti, jis paėmė žemės nuo aslos ir įbėrė į vidų, sykiu ištarė tuos žodžius, Žemė į žemę, Taip.

Juozapas nuėjo atidaryti vartų, pažvelgė į vieną ir į kitą pusę. Jau nematau jo, tarė jis, bet Marija rami patraukė namo link, ji žinojo, kad elgeta, jei tikrai yra tas, kas skelbėsi esąs, tik pats norėdamas leisis pamatomas. Pastatė dubenį ant krosnies plokštės, ištraukė iš ugnies žariją ir uždegė ja lempą pūsdama tol, kol pakilo liepsnelė. Įėjo Juozapas klausiama išraiška, suglumusiu ir nepatikliu žvilgsniu, kurį stengėsi paslėpti judėdamas lėtai ir iškilmingai lyg patriarchas, o kad buvo toks jaunas, tai jam nelabai tiko. Vogčiomis, kad nekristų į akis, tyrė dubenį, švytinčią žemę, nutaisęs ironiškai skeptišką išraišką, bet jei mėgino parodyti savo vyriškumą, veltui — Marija nepakėlė akių, jos tarsi čia nebuvo. Juozapas, truputį luktelėjęs, supurtė žemes stebėdamasis, kad jos patamsėja, kai juda, o paskui vėl atgauna blizgesį, virš lygios šviesos vinguriavo greitos kibirkštys, Nesuprantu, tikriausiai čia kažkokia paslaptis, arba jis atsinešė žemę su savimi, o tu pamanei, kad pakėlė ją, tai magijos gudrybės, Nazarete niekas nėra matęs, kad žemė šviestų. Marija neatsakė, valgė tą truputį, kur jai liko, lęšių su svogūnais ir žirnių košės, užkąsdama gabaliuku į alyvuogių aliejų padažytos duonos. Atlauždama jos sakė kaip parašyta įstatyme, kukliai kaip pridera moteriai: Pagarbintas būk, Adonai, mūsų Viešpatie, visatos karaliau, už tai, kad leidai duonai išeiti iš žemės. Nutilusi valgė, o Juozapas, leisdamas mintims bėgti, tarsi sinagogoje būtų komentavęs Toros eilutę ar pranašų žodį, apmąstė frazę, kurią ką tik išgirdo iš moters, ir jis pats kartojo taip pat lauždamas duoną, ir stengėsi įsivaizduoti, kokie miežiai išdygtų ir užaugtų žemėje, kuri švietė, kokią duoną ji duotų, kokią šviesą nešiotumeis savo viduje, jei ji taptų mūsų maistu. Ar esi tikra, kad elgeta pakėlė šią saują nuo žemės, vėl klausė, ir Marija atsakė, Taip, esu tikra, Ir prieš tai ji nešvietė, Ne, dirva nešvietė. Toks tvirtumas turėjo pakirsti tą sistemingą nepasitikėjimą, kurio turi laikytis bet kuris vyras, susidūręs su apskritai moterų, o ypač savosios pasakymais ir poelgiais, bet Juozapui, kaip ir bet kuriam tų laikų ir vietų vyrui, labai tinkamas atrodė požiūris, kaip išmintingiausią žmogų apibrėžęs tą, kuris geriausiai moka saugotis moteriškų gudrybių ir pinklių. Mažai su jomis kalbėtis ir dar mažiau jų klausytis — šūkis kiekvieno apdairaus žmogaus, kuris nepamiršo rabio Juozapato ben Johanano patarimų, vieno iš išmintingiausiųjų, Mirties valandą iš vyro bus pareikalauta ataskaitos už kiekvieną nereikalingą pokalbį su savo žmona. Juozapas pagalvojo, ar šis pokalbis su Marija gali būti priskirtas prie būtinųjų, ir nusprendęs, kad taip, atsižvelgiant į atsitikimo ypatingumą, vis dėlto prisiekė sau niekad nepamiršti šventų savo bendravardžio rabio žodžių — dera pasakyti, jog Juozapatas tai tas pat kaip ir Juozapas, — kad netektų per vėlai gailėtis mirties valandą, tepanori Dievas, kad ji būtų rami. Ir pagaliau paklausęs savęs, ar turėtų pranešti sinagogos seniūnams apie įtartiną nepažįstamo elgetos ir spindinčios žemės atvejį, nusprendė, kad turėtų tai padaryti — kad sąžinė būtų rami ir kad apgintų namų židinio ramybę.

Marija baigė valgyti. Išnešė lauk dubenis, kad išplautų, nors, nereikia nė sakyti, ne tą, kuriuo naudojosi elgeta. Name dabar buvo dvi šviesos — lempos, sunkiai kovojančios su iškart stojusia naktimi, ir tos švytinčios auros, virpančios, bet pastovios, tarsi nuo saulės, nesiryžtančios patekėti. Atsisėdusi ant aslos, Marija laukė, ar nesikreips vyras į ją kokiu žodžiu, bet Juozapas nebeturi ką jai pasakyti, dabar užsiėmęs, mintyse dėlioja frazes kalbos, kurią rytoj pasakys prieš seniūnų tarybą. Jam apmaudu, kad tiksliai nežino, kas įvyko tarp moters ir elgetos, ką dar jie vienas kitam pasakė, bet nenori vėl jos klausti nesitikėdamas, kad ji dar ką nors pridurs prie to, ką jau papasakojo, turėjo priimti kaip tikrą dukart pasakytą, ir jei pagaliau ji meluoja, jis negalės to žinoti, bet ji — taip, ji žinos, kad meluoja ir melavo, ir juoksis iš jo po apsiaustu, kaip, yra pagrindo manyti, Ieva juokėsi iš Adomo, žinoma, labiau užmaskuotai, nes tuo laiku dar neturėjo apsiausto, kuriuo galėtų prisidengti. Pasiekusi šį tašką, Juozapo mintis žengė kitą ir neišvengiamą žingsnį, ir štai paslaptingasis elgeta dabar jam atrodo kaip pasiuntinys Gundytojo, kuris, kai laikai šitaip pasikeitę ir žmonės šiandien apdairesni, nebėra toks naivus, kad vėl siūlytų paprastą vaisių, dabar jis pateikė pažadą su kitokia, šviečiančia žeme, kaip įprastai pasinaudodamas moterų patiklumu ir gudrumu. Juozapo galva apimta karščio, bet jis patenkintas savimi ir padarytomis išvadomis. Šalia jo, nieko nežinodama apie demonologinės analizės vingius vyro prote, o juo labiau apie tai, kokią ketina jai užkrauti atsakomybę, Marija stengiasi suprasti keistą tuštumos jausmą, kurį patiria nuo tada, kai pasakė vyrui apie savo nėštumą. Ne vidinę tuštumą, žinoma, nes nuo šiol ji pernelyg gerai žino, kuo tiksliausiai, kad vidus užimtas, bet būtent išorinę tuštumą, tarsi pasaulis būtų kaip mat prislopęs ar nutolęs. Ji prisimena, bet taip, tarsi prisimintų kitą gyvenimą, kad po paskutinio valgymo ir prieš paklojant demblius miegui visada turėdavo kuo užsiimti, kokio nors darbo, su juo praeidavo laikas, o dabar mano, kad neturėtų judėti iš vietos, kur yra, atsisėdusi ant aslos, žiūrėdama į šviesą, kurią mato per dubens kraštą, ir laukdama gimstant sūnaus. Dabar iš pagarbos tiesai pasakysime, kad jos mąstymas nebuvo toks aiškus, pagaliau mintis, kai pasakyta jau kitų ar manęs paties, yra tarsi storas siūlų kamuolys, suvyniotas ant savęs, vietomis laisvai, vietomis standžiai iki dusulio ir smaugimo, jis yra čia, galvoje, bet neįmanoma žinoti visos jo apimties, reikėtų jį išvynioti, ištiesti ir pagaliau išmatuoti, bet šitai, kad ir kaip stengtumeis arba dėtumeis besistengiąs, regis, negali padaryti be pagalbos, kas nors turi vieną dieną ateiti ir pasakyti, kur reikia nukirpti virkštelę, kuri jungia žmogų su bamba, ir pririšti mintį prie jos priežasties.