Жозе Сарамаго - Evangelija pagal Jėzų Kristų

Liesas, lygiais plaukais, žemės, kuri jį tuoj praris, link nuleista galva, dukart pasmerktas, mirčiai ir pragarui, šis varganas žmogaus pavidalas tegali būti Blogasis Plėšikas, pagaliau labai doras žmogus, kuriam užteko sąžinės nesidėti tikint, prisidengus dieviškais ir žmogiškais įstatymais, kad minutės atgailos užtenka atpirkti visam piktadarybių gyvenimui ar vienai paprastai silpnumo valandai. Virš jo, taip pat verkiantį ir dejuojantį kaip ir saulė priešais, matome mėnulį moters pavidalu, su neįprastu auskaru ausyje, tai nematytas laisvumas, to anksčiau neleido sau joks menininkas nei poetas, ir abejotina, kad, nežiūrint šio pavyzdžio, leistų sau vėliau. Ši saulė ir šis mėnulis lygiai apšviečia žemę, šviesa sklinda aplinkui, nepalikdama šešėlių, todėl galima taip aiškiai matyti, kas yra horizonte, fone, bokštai ir mūro sienos, pakeliamasis tiltas virš griovio, kur spindi vanduo, gotiškos smailės, o už jų, tolimiausios kalvos viršūnėje, — sustingę vėjo malūno sparnai. Truputį arčiau, dėl perspektyvos iliuzijos, keturi raiteliai su šalmais, ietimis ir šarvais demonstruoja, kaip šauniai jie jodinėja, bet iš jų gestų galima spėti, kad jau baigia savo pasirodymą, kitaip sakant, jie sveikina nematomą publiką. Tokį patį šventės pabaigos įspūdį teikia tas kareivis pėstininkas, kuris jau žengia žingsnį, kad pasišalintų, ant dešinės rankos nešdamas tai, kas iš atstumo atrodo kaip audeklas, bet taip pat gali būti apsiaustas ar tunika, tuo tarpu du kiti kariškiai rodo susierzinimo ir apmaudo ženklus, jei iš taip toli įmanoma smulkiuose jų bruožuose atpažinti jausmą, tarsi to, kuris lošė ir pralošė. Virš šių kariuomenės ir mūrų juosiamo miesto banalybių sklendžia keturi angelai, iš jų du matomi visu kūnu, visi jie verkia, protestuoja ir skundžiasi, išskyrus vieną, kuris rimtai įsitraukęs į darbą rinkti į taurę iki paskutinio kraujo lašo čiurkšlę, trykštančią iš dešinio Nukryžiuotojo šono. Šioje vietoje, kuri vadinasi Golgota, daug ką ištiko toks pat fatališkas likimas ir daug ką ištiks, bet šis vyras, nuogas, prie kryžiaus prikaltomis kojomis ir rankomis, Juozapo ir Marijos sūnus, vardu Jėzus, yra vienintelis, kuriam ateitis suteiks pirmosios didžiosios raidės garbę, o tai daugiau niekad nenutiks ne tokiems svarbiems nukryžiuotiesiems. Ir pagaliau juk tai į jį žvelgia Juozapas iš Arimatėjos ir Marija Magdalietė, tai jis verčia verkti saulę ir mėnulį, tai jis ką tik gyrė Gerąjį Plėšiką ir peikė Blogąjį nesuprasdamas, kad nėra skirtumo tarp vieno ir antro, arba jei yra, jis ne toks, nes Gėris ir Blogis neegzistuoja savaime, kiekvienas iš jų yra tik kito stoka. Virš galvos, spinduliuojančios tūkstančiu spindulių, labiau nei saulė ir mėnuo kartu, yra užrašas romėniškomis raidėmis, skelbiantis jį Žydų karaliumi, ir jį juosianti skausmą teikianti erškėčių karūna, kurią patys to nežinodami nešioja, net kai nematyti kraujuojant, tie žmonės, kuriems neleidžiama būti karaliais sau patiems. Nėra kur Jėzui pailsinti kojų, kaip kad plėšikams, visas jo kūnas kabėtų ant rankų, prikaltų prie medžio, jei jam nebūtų likę šiek tiek gyvybės, pakankamai, kad išsilaikytų stačias ant ištiestų kelių, bet gyvybė greitai jį apleis, kai kraujas trykšta iš žaizdos krūtinėje, kaip jau sakyta. Tarp dviejų pleištų, išlaikančių kryžių statmenai, kaip ir jis įvarytų į tamsų žemės plyšį, žemės žaizdą, ne labiau nepagydomą kaip bet koks žmogaus kapas, guli kaukolė, taip pat blauzdikaulis ir mentė, bet mums svarbi kaukolė, nes šitai reiškia Golgota — kaukolę, neatrodo, kad vienas žodis reikštų tą patį, ką ir kitas, bet šiokį tokį skirtumą pastebėtume, jei, užuot rašę „kaukolė“ ir „Golgota“, rašytume „golgota“ ir „Kaukolė“. Nežinia, kas padėjo šiuos palaikus ir kam tai padarė, gal tai ironiškas ir makabriškas perspėjimas nelaimingiems nubaustiesiems apie jų būsimą būvį, prieš jiems virstant žeme, dulkėmis ir niekuo. Bet yra ir teigiančiųjų, kad tai paties Adomo kaukolė, iškilusi iš tamsios senovinių geologinių sluoksnių gelmės, ir dabar, kadangi negali į juos grįžti, pasmerkta amžinai stebeilytis į žemę, savo vienintelį įmanomą ir amžiams prarastą rojų. Anapus, tame pačiame lauke, kur raiteliai atlieka paskutinį manevrą, tolsta vyras, dar atsukęs galvą į šią pusę. Kairėje rankoje neša kibirą, o dešinėje — lazdą. Jos gale turėtų būti kempinė, sunku iš čia įžiūrėti, o kibire, beveik galėtume lažintis, — vanduo su actu. Šis vyras vieną dieną, o nuo tol amžiams, taps šmeižto auka, esą iš piktumo ar pajuokai davė Jėzui acto, kai šis prašęs vandens, o tiesa ta, kad jis davė vandens ir acto mišinio, kuris, kaip tuo metu žinota ir praktikuota, bene geriausiai atgaivina ir numalšina troškulį. Jis eina sau, nepasilieka iki galo, padaręs, ką galėjo, kad palengvintų mirtiną trijų pasmerktųjų troškulį, nedarydamas skirtumo tarp Jėzaus ir Plėšikų — dėl paprastos priežasties, kad visa tai yra žemės dalykai, kurie liks žemėje, ir vien apie juos įmanoma sudėti istoriją.

Nakčiai dar ilgai trukti. Aliejinė lempa, kabanti ant vinies durų pašonėje, uždegta, bet mirgančiai netvariai liepsnai, kuri virpa lyg mažas spindulingas migdolas, prastai sekasi sulaikyti ją supančią tamsią masę, nuo apačios lig viršaus pripildančią namą iki tolimiausių užkampių, kur tamsa tokia tanki, kad, regis, net sukietėjusi. Juozapas pabudo išgąsdintas, tarsi kas nors staiga būtų papurtęs jį už peties, bet tai turbūt iškart išnykusio sapno apgaulė, nes šiuose namuose gyvena tik jis ir moteris, ši miega nė nekrustelėjusi. Jis nepratęs pakirsti vidury nakties, paprastai neprabunda tol, kol iš tamsos ima ryškėti didelis durų plyšys, pilkas ir šaltas. Daugybę kartų pagalvojo, kad reikėtų jį užkišti — nieko nereiškia dailidei nulyginti ir pritvirtinti paprastą atlikusį medgalį, bet taip priprato vos pramerkęs akis prieš save išvysti tą vertikalų šviesos ruožą, dienos pranašą, kad ėmė vaizduotis, nesuvokdamas tos minties absurdiškumo, jog be jo nesugebėtų išsikapstyti iš miego tamsos, savo kūno ir pasaulio tamsybių. Durų plyšys buvo namo dalis, kaip kad sienos ar stogas, kaip krosnis ar sutryptos žemės asla. Pusbalsiu, kad nepažadintų moters, ištarė pirmą dienos pašlovinimą, tą, kuris turi būti pasakytas visada, kai grįžtama iš paslaptingos miego šalies: Dėkoju tau, Viešpatie, mūsų Dieve, visatos karaliau, kad savo gailestingumo galia mano sielą grąžini man gyvą ir nepakeistą. Galbūt todėl, kad nesijautė vienodai pabudęs kiekvienu iš penkių pojūčių, jei nėra taip, kad toje epochoje, apie kurią kalbame, žmonės dar nebuvo įvaldę kai kurių iš jų arba, priešingai, beprarandą kitus, kurie šiandien būtų mums naudingi, Juozapas žiūrėjo į save, tarsi būtų iš tolo sekęs, kaip jo kūną lėtai užima jo pamažu grįžtanti siela, lygiai kaip vandens srovelės, tekančios vingiuotais upelių keliais, prasiskverbia į žemę iki giliausių šaknų, kad paskui nuneštų syvus į kamienus ir lapus. Ir matant, koks sunkus šis sugrįžimas, žvelgiant į moterį jam atėjo į galvą mintis, kuri jį trikdė: kad ji, čia miegančioji, iš tiesų buvo kūnas be sielos, kad sielos nėra miegančiame kūne, arba kitaip, kodėl kasdien pabudę dėkojame Dievui už tai, kad grąžina mums ją, ir tą akimirką vidinis balsas paklausė: Kas yra tai, kas mumyse sapnuoja, ką sapnuojame, Galbūt sapnai — tai sielos prisiminimai apie kūną, pagalvojo jis iškart, ir tai buvo atsakymas. Marija sujudėjo, galbūt jos siela buvo kažkur netoliese, jau namo viduje, bet galiausiai ji nepabudo, tik, matyt, neramiai sapnavo ir, giliai atsidususi, tarsi sukūkčiojusi, banguotu, bet nesąmoningu — nes pabudusi niekad taip nedrįstų — judesiu pasislinko prie vyro. Juozapas užsitraukė storą ir šiurkščią paklodę ant pečių ir patogiau įsitaisė ant demblio neatsitraukdamas. Jautė, kad moters šiluma, apsunkusi kvapais, tarsi iš uždarytos skrynios, kur laikomos džiovintos žolės, pamažu persmelkė jo tunikos audinį, susijungdama su jo paties kūno šiluma. Paskui, pamažu leisdamas užsiverti vokams, jau užmiršęs, ką galvojo, atsijęs nuo sielos vėl pasinėrė į miegą.

Читать дальше