Iš ten Jėzų nuvedė į aukštumą, kurią vadino Golgota, ir kai jam, nepaisant tvirto sudėjimo, ėmė linkti kojos nuo ešafoto svorio, šimtininkas liepė vyrui, kuris ėjo pro šalį ir stabtelėjo pažiūrėti eisenos, perimti nešulį. Apie patyčias ir švilpimą sakyta jau anksčiau, kaip ir apie juos kėlusią minią. Taip pat apie reto kurio iš buvusiųjų gailestį. Dėl mokinių, šie eina su visais, ką tik viena moteris paklausė Petro, Ar tu nesi iš tų, kurie buvo su juo, ir Petras atsakė, Aš, ne, ir pasakęs pasislėpė už visų, bet ten vėl sutiko tą pačią moterį ir dar kartą jai pasakė, Aš, ne, o kadangi nėra dviejų be trijų, kadangi trys — skaičius, kurį sukūrė Dievas, Petras buvo ir trečią kartą paklaustas, ir trečią kartą atsakė, Aš, ne. Moterys kyla į kalną šalia Jėzaus, kelios iš vienos pusės, kelios iš kitos, ir Marija Magdalietė eina arčiausiai, bet negali prieiti prie pat, nes kareiviai neleidžia, kaip nė vieno ir nė vienos neprileis prie pat vietos, kur pastatyti trys kryžiai, du jau užimti vyrų, kurie rėkia, aimanuoja ir verkia, o trečias viduryje laukia savo žmogaus, tiesus ir vertikalus lyg dangų remiantis stulpas. Kareiviai liepė Jėzui gultis, ir jis atsigulė, jam pridėjo rankas prie skersinio, ir kai pirma vinis, negailestingai kalama kūju, pervėrė riešą tarp dviejų kaulų, laikas akimirksnio svaigulyje nulėkė atgal, ir Jėzus jautė skausmą taip, kaip jį jautė jo tėvas, matė save tokį, kokį matė jį, nukryžiuotą Seforidėje, paskui kitas riešas, ir tuoj pirmas įtemptų raumenų įplyšimas, kai skersinis imtas postūmiais kelti iki kryžiaus viršaus, visas jo svoris pakilęs ant trapių kauliukų, ir net pajuto palengvėjimą, kai kojas jam pastūmė aukštyn ir trečia vinis pervėrė kulnus, dabar teliko laukti mirties.
Jėzus miršta, miršta, ir gyvybė jį jau palieka, kai staiga dangus virš jo galvos plačiai atsiveria ir pasirodo Dievas, apsirengęs taip pat, kaip buvo valtyje, ir jo balsas nuaidi per visą žemę, Tu — mano mylimas Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Tada Jėzus suprato, kad buvo apgaule atvestas, kaip kad ėriukas vedamas aukoti, kad jo gyvenimas buvo nuo pradžių suplanuotas mirti kaip tik šitaip, ir prisiminęs kraujo ir kančių upę, kuri ištekės iš jo šono ir užtvindys visą žemę, suriko į atsivėrusį dangų, kur šypsojosi Dievas, Žmonės, atleiskite jam, nes jis nežino, ką daro. Paskui merdėdamas pusiau sapne buvo Nazarete ir girdėjo, kaip tėvas, traukydamas pečiais ir taip pat šypsodamasis, jam sakė, Nei aš negaliu tavęs apie viską paklausti, nei tu gali man į viską atsakyti. Dar buvo gyvas, kai pajuto, kaip vandens ir acto prisigėrusi kempinė suvilgė jam lūpas, ir tuomet, pažvelgęs žemyn, pamatė žmogų, nueinantį tolyn su kibiru rankoje ir kartimi ant peties. Tik jau nebepamatė ant žemės padėto juodo dubens, į kurį lašėjo jo kraujas.
Išnašos
Atėjau, pamačiau, nugalėjau (lot.). Vert. past.
Žodžio dėka (lot.). Vert. past.
Senatas ir romėnų liaudis (lot.). Vert!past.
Nešvankybes (lot.). Vert. past.
Senatas ir romėnų liaudis (lot.). Vert. past.
Asmens. Žodžių žaismas: F. Pessoa - portugalų poetas, kūręs įvairiais vardais, „pessoa“ portugališkai taip pat reiškia „asmuo“. Vert. past.
Su tam tikrais pakitimais (lot.). Vert. past.