Жозе Сарамаго - Evangelija pagal Jėzų Kristų

Vėl pabudo tik tada, kai užgiedojo gaidys. Durų plyšys praleido pilkšvą ir neaiškią šviesą, tarsi drumzlina girdykla vandenį. Laikas, pasitelkęs kantrybę, tenkinosi laukti, kol išseks nakties jėgos, ir dabar rengė lauką tam, kad į pasaulį ateitų rytas, kaip andai ir visada, iš tiesų praėjo tos pasakiškos dienos, kai saulė, kuriai jau ir taip daug esame skolingi, tiek buvo dar labiau maloninga, kad sulaikė savo kelionę virš Gabaono, taip Jozuei duodama laiko, kad ir kiek jis būtų sudelsęs, nugalėti penkis miestą supusius karalius. Juozapas atsisėdo ant demblio, nusimetė paklodę, ir šią akimirką gaidys užgiedojo antrąkart primindamas, kad dar nepasakė pašlovinimo, kuris privalomas dėl nuopelnų, atitekusių gaidžio daliai, kai Kūrėjas dalijo juos savo kūriniams, Pagarbintas būk, Viešpatie, mūsų Dieve, visatos karaliau, kad davei gaidžiui proto atskirti dieną nuo nakties, šitai pasakė Juozapas, ir gaidys užgiedojo trečiąkart. Buvo įprasta, kad sulig pirmu šių aušros ženklų garsu vieni kitiems atsako kaimynystės gaidžiai, bet šiandien jie tebetylėjo, tarsi jiems naktis dar nebūtų pasibaigusi ar būtų vos prasidėjusi. Juozapas sutrikęs pažvelgė moteriai į veidą, stebėdamasis jos kietu miegu — štai jinai, kurią lyg paukščiuką pažadindavo menkiausias krebždesys. Tarsi virš Marijos būtų leidusis ar tvyrojusi kažkokia išorinė jėga, spaudusi jos kūną prie žemės, nors ne tiek, kad visiškai sukaustytų, nežiūrint prietemos, net buvo galima pastebėti, kad ja lyg vėjo paliestu tvenkinio paviršiumi vis perbėgdavo netikėtas drebulys. Ar tik nebus susirgusi, pagalvojo jis, bet beprasidedantį rūpestį išblaškė neatidėliotinas ženklas — skubi reikmė šlapintis, ir labai neįprasta, nes jam pasireikšdavo vėliau ir niekad taip stipriai. Atsargiai atsikėlė, norėdamas išvengti, kad moteris atspėtų, kur jis eina, nes parašyta, kad reikia visokeriopai saugoti vyro garbę, išskyrus atvejus, kai tai visai neįmanoma, ir pamažu atvėręs girgždančias duris išėjo į kiemą. Buvo valanda, kai rytinė prietema pelenais padengia pasaulio spalvas. Patraukė prie žemo priestato, asilo tvarto, ir ten nusilengvino, su pusiau nesąmoningu pasitenkinimu klausydamas garsaus šlapimo čiurkštimo ant šiaudų, dengusių žemę. Asilas pasuko galvą, patamsyje suspindėjo akys, paskui smarkiai pakarpė plaukuotomis ausimis ir vėl įkišo galvą į ėdžias storomis jautriomis lūpomis graibyti pašaro likučių. Juozapas priėjo prie apsiplovimų ąsočio, pavertė jį, užsipylė vandens ant rankų, paskui, jau šluostydamas jas į savo tuniką, pagarbino Dievą už tai, kad savo begaline išmintimi sukūrė žmoguje angas ir indus, kurie jam būtini gyvenime, nes jei vienas iš jų užsivertų ar atsivertų ne taip, kaip priklauso, žmogus tikrai mirtų. Pažvelgė Juozapas į dangų ir širdyje nusistebėjo. Saulė dar delsė pasirodyti, ir visoje dangaus erdvėje nebuvo nė menkiausio aušros raudonio ženklo, nė lengviausio rožinio ar šviesiai vyšninio potėpio, nieko, išskyrus nuo vieno horizonto iki kito, kiek sienos leido matyti, plytintį didžiulį žemų debesų stogą, jie priminė mažus išvyniotos vilnos kuokštus, vien violetinė spalva, kuri jau ėmė virpėti ir šviesėti toje pusėje, kur turi išnirti saulė, toliau ji vis tamsėjo, kol susiliejo su tuo, kas kitoje pusėje dar buvo likę iš nakties. Juozapas dar niekad nebuvo matęs tokio dangaus, nors ilguose senolių pokalbiuose nereti pastebėjimai apie stebuklingus atmosferos reiškinius — visi jie Dievo galybės įrodymai, vaivorykštės, kurios užėmė pusę dangaus skliauto, svaiginantys laiptai, kurie vieną dieną jungė padangę su žeme, apvaizdiškas dangaus manos lietus, bet niekad nebuvo girdėjęs apie šią paslaptingą spalvą, kuri galėjo būti ir iš pradinių, ir iš paskutinių dalykų, sklendžiančių ir tvyrančių virš pasaulio, stogas iš daugybės debesėlių, kurie beveik lietė vienas kitą, pabirę visomis kryptimis tarsi dykumos akmenys. Jo širdį apėmė baimė, įsivaizdavo, kad tuoj ištiks pasaulio pabaiga, ir jis pastatytas čia, vienintelis galutinio Dievo nuosprendžio liudytojas, taip, vienintelis, nes žemėje, kaip ir danguje, absoliuti tyla, kaimyniniuose namuose negirdėti jokio garso, žmogaus balso ar vaiko verksmo, maldos ar keiksmo, jokio vėjo šnaresio ar ožkos mekenimo, ar šuns lojimo, Kodėl negieda gaidžiai, sumurmėjo ir pakartojo klausimą, tarsi gaidžių giedojime galėtų įžvelgti paskutinę išgelbėjimo viltį. Tuo tarpu dangus ėmė keistis. Pamažu, beveik nepastebimai violetinė spalva dažėsi ir į vidinę debesų stogo pusę leido prasiskverbti blyškiai rožinei, paskui paraudo, kol išnyko — buvo ir nebėra, ir staiga erdvė pratrūko spindinčiu oru, daugybė aukso iečių palietė ir perskrodė debesis, kurie nežinia kodėl ir kada išaugo, tapo grėsmingais, didžiuliais laivais, keliančiais skaisčiai baltas bures ir plaukiančiais pagaliau laisvu dangumi. Nurimo, jau be baimių, Juozapo siela, tik akys išsiplėtė iš nuostabos ir pagarbos, tai buvo išskirtinis reginys, o jis — žiūrovas, ir jo lūpos garsiai tarė gyrių gamtos reiškinių kūrėjui, kai amžina dangaus didybė, tapusi visiškai neišsakoma, tegali tikėtis iš žmogaus paprasčiausių žodžių: Būk pagarbintas, Viešpatie, už tai, už šitai, už tai. Vos tai ištarė, ir gyvenimo triukšmas, tarsi būtų jį prišaukęs savo balsu ar ką tik jis būtų staiga įžengęs pro duris, kurias kažkas atlapojo daug negalvodamas apie padarinius, užėmė erdvę, kuri anksčiau priklausė tylai, palikdamas jai tik mažas atsitiktines teritorijas, smulkučius plotelius, kaip tos nedidukės pelkės, kurias supa ir slepia ūžiantys miškai. Rytas kilo, plėtėsi, ir iš tiesų tai buvo beveik neištveriamas grožio reginys, dvi didžiulės rankos, paleidžiančios į orą skrydžiui žaižaruojantį didžiulį rojaus paukštį, spindinčia vėduokle išskleidžiantį tūkstantakę karališko povo uodegą, rankos, verčiančios šalimais paprastai pragysti bevardį paukštį. Čia pat atsiradusio vėjo gūsis bloškė Juozapui į veidą, pašiaušė barzdą, supurtė tuniką, paskui įsisuko aplink jį lyg dykumą kertantis sūkurys, o gal tai, kas jam pasirodė, tebuvo apstulbimas, sukeltas staigaus kraujo plūstelėjimo, nugara bangomis lyg ugnies pirštas perbėgantis drebulys — kitos ir dar labiau neatidėliotinos reikmės ženklas.

Judėdamas tarsi besisukančiame oro stulpe, Juozapas įžengė į namą, uždarė už savęs duris ir minutę pastovėjo, leisdamas akims priprasti prie prieblandos. Šalia blankiai švietė žibintas, beveik neskleisdamas šviesos, be naudos. Marija gulėjo ant nugaros pabudusi ir atidi, dėmesingai žvelgė prieš save ir, atrodė, laukė. Netardamas nė žodžio, Juozapas priėjo ir pamažu nutraukė ją dengusią paklodę. Ji nukreipė akis, truputį pakėlė apatinę tunikos dalį, bet suspėjo ją atitraukti tik iki pilvo, kai jis pasilenkė ir tą patį padarė su savo tunika, Marija tuo tarpu prasižergė, o gal buvo prasižergusi per miegus ir taip likusi, gal dėl neįprasto rytinio vangumo ar ištekėjusios, savo pareigą žinančios moters nuojautos. Dievas, kuris yra visur, buvo ten, bet būdamas tas, kas yra — gryna dvasia, negalėjo matyti, kaip vieno oda lietė kito odą, kaip jo kūnas įsiskverbė į jos kūną, ir vienas, ir kitas sukurtas jo paties, ir galbūt jo jau nebuvo ten, kai šventa Juozapo sėkla išsiliejo šventose Marijos įsčiose, abu šventi, nes yra gyvybės šaltinis ir taurė, iš tiesų yra dalykų, kurių pats Dievas nesupranta, nors juos ir sukūrė. Taigi išėjęs į kiemą, Dievas negalėjo girdėti agoniško garso, tarsi priešmirtinio gargulio, kuris orgazmo akimirką išsprūdo iš lūpų vyrui, juo mažiau lengvutės dejonės, kurios nesugebėjo suturėti moteris. Vos minutę, gal nė tiek netruko, ilsėjosi Juozapas virš Marijos. Kai ji patempė žemyn tuniką ir apsiklojo paklode, paskui užsidengė veidą dilbiu, jis, atsistojęs namo viduryje, pakėlęs rankas, žvelgdamas į stogą, ištarė baisiausią iš visų padėkų, skirtą vyrams: Pagarbintas būk, Viešpatie, mūsų Dieve, visatos karaliau, kad nesukūrei manęs moterimi. Tuomet Dievo tikriausiai nebuvo jau ir kieme, nes nesudrebėjo namo sienos, nesugriuvo, neatsivėrė ir žemė. Tik pirmąkart tapo girdima Marija, ir nuolankiu balsu, kokio iš moterų visada ir tikimasi, ji ištarė: Pagarbintas būk, Viešpatie, kad sukūrei mane pagal savo valią, juk pastebime, kad tarp šių žodžių ir tų kitų, žinomų ir išgarsintų — Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį — nėra jokio skirtumo, akivaizdu, jog ta, kuri tai pasakė, galėjo pasakyti ir anuos žodžius. Paskui dailidės Juozapo žmona pakilo nuo demblio, suvyniojo jį kartu su vyro dembliu ir sulankstė bendrą paklodę.