Жозе Сарамаго: Evangelija pagal Jėzų Kristų

Gyveno Juozapas ir Marija vietovėje, vadinamoje Nazaretu, skurdžioje ir mažai gyventojų turinčioje žemėje, Galilėjos krašte, tokiame pat name, kaip beveik visų, tarsi kreivame kube iš plytų ir molio, varganame tarp kitų varganų. Jokių architektūros meno gudrybių, tik vienoda nenuilstamai kartojamo modelio banalybė. Siekiant sutaupyti medžiagų, jis pastatytas prie kalvos, atremtas į šlaitą, iš šono iškastą vidun, taip sukurta visa užpakalinė siena, ir papildomai atsirado pranašumas, kad lengviau prieiti prie iš stogo susidariusios terasos. Jau žinome, kad Juozapas buvo dailidė, šiaip išmanąs savo amatą, nors be talento išmonėms užsakius subtilesnį darbą. Šis negebėjimas neturėtų piktinti nekantriųjų, nes nepakanka laiko ir patirties — kiekvienas savaip uždelsia, — kad, net jei ir kasdien tam atsidėtų, darbinių įgūdžių ir estetinio jautrumo įgytų vyras, kuris perkopė vos per dvidešimt ir gyvena tokių menkų išteklių ir dar menkesnių poreikių krašte. Išvis neturėtume matuoti vyrų nuopelnų vien pagal jų profesinius įgūdžius, ir dera pasakyti, kad, nežiūrint jauno amžiaus, šis Juozapas yra iš pamaldžiausių ir teisingiausių Nazareto vyrų, punktualus sinagogoje, tikslus atliekant savo pareigas, ir nors neteko jam tokia laimė, kad būtų Dievo apdovanotas gražbylyste, galinčia išskirti jį iš paprastų mirtingųjų, jis moka sveikai samprotauti ir taikliai komentuoti, ypač kai pasitaiko proga įvesti į pokalbį kokį nors vaizdinį ar metaforą, susijusią su jo darbu, pavyzdžiui, visatos dailidžiavimas. Bet kadangi nuo gimimo jam stigo kūrybinės vaizduotės sparnų mosto, per savo trumpą gyvenimą jis nesugebės sukurti tikrai įsimintinos parabolės, posakio, kuris nusipelnytų būti užfiksuotas Nazareto žmonių atmintyje ir perduotas palikuonims, juo labiau — vienos iš tų taiklių frazių, kurių pamokoma prasmė iškart suvokiama dėl žodžių akivaizdumo, tokio spindulingo, kad ateityje neliktų ko pridurti, arba, priešingai, tiek migloto ar dviprasmio, kad būsimomis dienomis taptų gardžiu patiekalu eruditams ir kitiems specialistams.

Dėl Marijos talentų, kad ir kaip stengdamiesi, vis tiek nepastebime daugiau nei galima tikėtis iš šešiolikmetės, kuri, nors ir ištekėjusi moteris, tebėra gležna mergaičiukė, kitaip sakant, skatikas, nes ir tais laikais, nors ir buvo kiti pinigai, netrūko tokių monetų. Nepaisant gležno stoto, Marija dirba kaip visos kitos moterys, karšia, verpia ir audžia drabužius, kiekvieną mielą dieną kepa duoną šeimai namų krosnyje, leidžiasi prie šaltinio vandens, stačiu skardžiu takeliais kopia su vienu dideliu ąsočiu ant galvos, kitu — įremtu į klubą, o paskui, vakarop, šiais Viešpaties keliais ir dirvonais eina rinkti žabų ir skusti ražienų, sykiu nešdamasi pintinę, į kurią rinks sausą galvijų mėšlą, taip pat dagius ir erškėčius, kurių gausu nuožulniose Nazareto aukštumose, geriausia, ką Dievas gebėjo išrasti ugniai uždegti ir vainikui nupinti. Visa, kas surinkta, sudarytų labiau asilo nugarai tinkamą naštą, jei ne svarbi aplinkybė — šis gyvulys skirtas tarnauti Juozapui ir nešti medienai. Basa eina Marija prie šaltinio, basa į lauką, su palaikiais drabužiais, kurie dirbant labiau tepasi ir susinešioja ir kuriuos vis reikia skalbti ir taisyti, nauji audiniai ir didžioji priežiūra atitenka vyrui, moterys, kaip Marija, pasitenkina bet kuo. Marija vaikšto į sinagogą, įeina pro šonines duris, kaip įstatymas liepia moterims, ir žino — tai spėjimas, — būtų ten ji ir trisdešimt kitų moterų ar net visos Nazareto moterys, ar visa moteriška Galilėjos pusė, net tada jos turėtų laukti ateinant bent dešimties vyrų, kad galėtų būti švenčiamos apeigos, kuriose jos dalyvauja tik kaip pasyvios stebėtojos. Priešingai nei Juozapas, Marija nėra nei pamaldi, nei teisinga, bet ji nekalta dėl šių moralinių ydų, kalta kalba, kuria ji kalba, arba vyrai, kurie ją sugalvojo, nes joje žodžiai „teisingas“ ir „pamaldus“ tiesiog neturi moteriškos giminės.

Taigi vieną gražią dieną, maždaug po keturių savaičių nuo to nepamirštamo ryto, kai debesys danguje neįprastai nusidažė violetine spalva, atsitiko, kad Juozapas buvo namie. Buvo saulėlydžio valanda, jis vakarieniavo, atsisėdęs ant grindų ir imdamas ranka iš lėkštės, kaip tada buvo visiems įprasta, o Marija atsistojusi laukė, kol jis baigs, kad paskui pavalgytų ji, ir abu tylėjo, vienas todėl, kad neturėjo, ką sakyti, kita todėl, kad nežinojo, kaip pasakyti, ką turi galvoje, į kiemo vartelius pasibeldė vienas iš tų elgetaujančių vargšų, kurie, nebūdami didelė retenybė, čia lankydavosi retai, atsižvelgdami į vietos kuklumą ir varganus gyventojus, jau nekalbant apie prašinėjančių žmonių gudrumą ir patirtį, kad visada reikia įvertinti tikimybes, šiuo atveju minimalias. Vis dėlto Marija atidėjo į dubenį gerą porciją lęšių su smulkintais svogūnais ir turkiškų žirnių košės, tai turėjo būti jos vakarienė, ir nunešė elgetai, kuris atsisėdo ant žemės valgyti už vartų, nėjo į vidų. Marijai nereikėjo balsu prašyti vyro leidimo, jis sutiko ar liepė galvos linktelėjimu, nes jau žinome, kad nereikalingi žodžiai tais laikais, kai paprasto gesto pakanka užmušti ar leisti gyventi, kaip kad cirko žaidynėse juda ciesorių nykštys, rodantis žemyn ar aukštyn. Nors kitaip, ir šios sutemos buvo gražios, su galybe debesų siūlų, išbarstytų po platybes, rožinių, perlamutrinių, oranžinių, vyšninių — tai būdai kalbėti apie žemę, kad galėtume suprasti vieni kitus, nes šios ir visos kitos spalvos, kiek žinoma, neturi vardų danguje. Elgeta neabejotinai buvo nevalgęs kokias tris dienas, nes tai tikras alkis, kai dubuo per kelias minutes išgramdomas ir išlaižomas, ir štai jau beldžia į vartelius, kad grąžintų indą ir padėkotų už gerumą. Marija nuėjo atidaryti, ir prašantysis ten buvo stačias, bet netikėtai didelis, daug aukštesnis nei jai pasirodė anksčiau, galiausiai teisinga tai, kas sakoma, kad didžiulis skirtumas, ar žmogus valgęs, ar ne, nes šis vyras atrodė taip, tarsi būtų spindėjęs jo veidas ir žėrėjusios akys, tuo pat metu jo dėvimi drabužiai, seni ir sudriskę, plaikstėsi nuo nežinia iš kur atsiradusio vėjo, ir su šiuo nuolatiniu judėjimu mums apsiblausė rega, tiek, kad akimirką skarmalai atrodė esantys ploni ir prašmatnūs audiniai, tai, kuo patiki tik vietoj esantis. Marija ištiesė rankas paimti molinį dubenį, kuris dėl iš tiesų nuostabios optinės apgaulės, tikriausiai kintančių dangaus šviesų sukeltos, buvo tarsi virtęs gryniausio aukso indu, ir tą pat akimirką, kai dubuo ėjo iš vienų rankų į kitas, elgeta tarė didžiai galingu balsu, šiam Kristaus varguoliui irgi smarkiai pakitusiu, Telaimina tave Viešpats, moterie, ir duoda tau visus vaikus, kiek tavo vyras panorės, bet tegu neleidžia Viešpats, kad matytum juos tokius, kaip dabar matai mane, neturintį, o didžiai skausmingas gyvenime, kur pailsinti galvą. Marija laikė dubenį rieškučiose, viena taurė virš kitos, tarsi laukdama, kad elgeta įdėtų ką nors į vidų, ir šis neaiškindamas taip ir padarė, pasilenkė prie žemės ir paėmė saują, o paskui pakėlęs ranką leido jai birti tarp pirštų, dusliai ir aidžiai sakydamas, Molis į molį, dulkė į dulkę, žemė į žemę, niekas neprasideda, kas neturi pasibaigti, visa, kas prasideda, gimsta iš to, kas pasibaigė. Sutriko Marija ir paklausė, Ką tai reiškia, ir elgeta atsakė, Moterie, nešioji sūnų įsčiose, ir tai vienintelis žmonių likimas — prasidėti ir baigtis, baigtis ir prasidėti, Kaip sužinojai, kad esu nėščia, Dar pilvas neišaugo, o vaikai jau šviečia motinų akyse, Jei taip, mano vyras turėjo pamatyti mano akyse sūnų, kurį manyje pradėjo, Galbūt jis nežiūri į tave tada, kai į jį žiūri tu, O tu kas esi, kad tau nereikia išgirsti to iš mano lūpų, Esu angelas, bet niekam apie tai nesakyk.