Жозе Сарамаго - Evangelija pagal Jėzų Kristų

Tamūzo mėnesio dienos pereidinėjo į avą, vynuogynuose buvo renkamos vynuogės, o žaliame aitrių vynuogių lapų pavėsyje ėmė ryškėti pirmos prinokusios figos, kai vyko šie įvykiai, įprasti ir eiliniai, kaip kad tas, kai vyrui kūniškai suartėjus su savo moterimi netrukus ji jam pasako, Esu pastojusi nuo tavęs, kiti iš tiesų nepaprasti, nes ėmė rodytis pirmieji vaisiai užklydusio elgetos apreiškimo, kuris, logiškai žiūrint, neturėjo įvykti, elgeta tebuvo iki šiol nepaaiškinto spindinčios žemės, dabar dėl Juozapo nepatiklumo ir seniūnų atsargumo paslėptos nuo akių, stebuklo autorius. Čionai atėjo didžioji kaitra, laukai pliki, tik ražiena ir sausra, Nazaretas — rudas kaimas, slegiančiomis dienos valandomis supamas tylos ir vienatvės, laukiantis, kol ateis žvaigždėta naktis, kad sualsuotų tamsos slepiamas kraštovaizdis ir pasigirstų muzika, kurią kelia vienos kitomis beslystančios dangaus sferos. Po vakarienės Juozapas atsisėdo kieme, dešinėje nuo durų, pakvėpuoti grynu oru, mėgaudamasis į veidą ir barzdą dvelkiančia pirmąja gaivia sutemų vėsuma. Kai visai sutemo, Marija irgi atėjo ir atsisėdo ant žemės kaip ir vyras, bet kitoje durų pusėje, ir taip abu sėdėjo tylėdami, klausydami kaimynų namų triukšmo, šeimų gyvenimo, kurio jie, nesant vaikų, dar neturėjo, Tegu Viešpats panori, kad būtų berniukas, pagalvodavo Juozapas keliskart per dieną, ir Marija pagalvodavo, Tegu Viešpats panori, kad būtų berniukas, bet priežastys, kodėl jie taip galvojo, nebuvo tos pačios. Marijos pilvas augo palengva, turėjo praeiti savaitės ir mėnesiai, kol aiškiai pasimatė jos padėtis, o kadangi ji, būdama kukli ir santūri, ne itin bendravo su kaimynėmis, jos apvalumas sukėlė visuotinę nuostabą, tarsi per naktį būtų išsipūtusi lyg balionas.

Galbūt Marijos tylėjimas turėjo kitą ir slaptesnę priežastį, kad niekad niekados nebūtų galima susieti jos nėštumo su paslaptingo elgetos pasirodymu, — atsargumas, galbūt mums atrodąs absurdiškas žinant, kaip viskas klostėsi, kūno silpnumo ir laisvo dvasios klaidžiojimo akimirką Mariją, sykiu išgąsdintą tos abejonės paikumo ir jaudinamą vidinio virpulio, vertė klausti savęs, bet kodėl, šventasis Dieve, kas pagaliau yra tikrasis jos įsčiose besiformuojančio vaiko tėvas. Yra žinoma, kad, būdamos tokios įdomios būsenos, moterys būna linkusios į dar blogesnes fantazijas ir užgaidas nei šioji, bet jas laikysime paslaptyje, kad nebūtų suteptas būsimos motinos geras vardas.

Laikas ėjo, po vieno lėto mėnesio stojant kitam, pirma elulo, karštam lyg krosnis, šluojant ir svilinant dykumų vėjui iš pietų, tai metas, kai datulės ir figos pavirsta medaus lašais, paskui tišrio mėnesiui, kai pirmieji rudens lietūs suminkština žemę ir ji šaukiasi norago ir sėklos, ir tai buvo kitą, marchešvano, mėnesį, alyvuogių skynimo metą, kai pagaliau Juozapas, jau vėstant dienoms, nusprendė sumeistrauti grubų gultą, nes jau žinome, kad lovai, vertai lovos vardo, jam nepakanka meistriškumo, kad taip ilgai laukusi Marija galėtų pailsinti sunkų ir nepatogų pilvą. Paskutinėmis kislevo dienomis ir beveik visą tebetą smarkiai lijo, todėl Juozapui teko nutraukti darbą kieme, tik išnaudodavo trumpas prošvaistes, kai užsiimdavo didelės apimties dalimis, dažniau dirbo namo viduje, išnaudodamas nuo durų sklindančią šviesą, ir ten obliavo bei gludino netašytas pliauskas, nusėdamas aslą drožlėmis ir pjuvenomis, kurias paskui Marija sušluodavo ir išberdavo kieme.

Šebato mėnesį žydėjo migdolai, ir atėjo adaras, paskui Purimo šventės, kai Nazarete pasirodė romėnų kariai, kurie tuomet vaikščiojo po Galilėją, iš gyvenvietės į miestą, iš miesto į gyvenvietę, ir po kitas Erodo karalystės vietas, supažindindami gyventojus, kad ciesoriaus Augusto įsakymu visos šeimos, gyvenančios konsulo Publijaus Sulpicijaus Kvirino valdomose provincijose, privalo susirašyti ir kad surašymas, kaip ir kiti, skirtas atnaujinti Romos mokesčių mokėtojų sąrašams, turėjo būti atliktas be išimties tose vietose, iš kur tos šeimos buvo kilusios. Daugumai žmonių, kurie buvo susirinkę aikštėje, kad išklausytų skelbimą, imperatoriaus įsakas mažai ką reiškė, nes, būdami kilę iš Nazareto ir čia gyvenę karta iš kartos, čia pat turėjo būti ir surašyti. Tačiau kai kurie, atvykę iš įvairių karalystės vietų, iš Gaulanitidės ar Samarijos, Judėjos, Perėjos ar Idumėjos, iš šen bei ten, iš arti ir toli, netrukus ėmė kurti gyvenimo ir kelionės planus, vieni kitiems skųsdamiesi dėl Romos užgaidų ir godumo ir kalbėdami apie tai, koks sąmyšis dėl rankų trūkumo kils dabar, kai metas imti linus ir miežius. O tie, kurie turėjo gausias šeimas, mažų vaikų ar susenusių tėvų bei senelių, jei neturėjo tinkamo savo transporto, jau galvojo, iš ko gali pasiskolinti ar už tinkamą kainą išsinuomoti vieną, o jei reikia, tai ir kelis asilus, ypač jei kelionė būsianti ilga ir sunki, pasirūpinti pakankamomis kelionei maisto atsargomis, vandens maišais, jei reikėsią eiti per dykumą, dembliais ir apklotais miegui, indais valgiui gaminti, kokiu nors papildomu prieglobsčiu, nes lietingas, šaltas metas dar nesibaigęs, o nakvoti kartais gali tekti lauke.

Juozapas apie šį įsaką sužinojo vėliau, kai kareiviai jau buvo išvykę nešti gerąją naujieną į kitas vietoves, šią žinią susijaudinęs jam perdavė gretimo namo kaimynas Ananijas. Jis buvo iš tų, kuriems surašymui nereikėjo vykti iš Nazareto, pigiai atsipirksiąs, o kadangi dėl derliaus ėmimo nusprendė šiais metais nevykti į Jeruzalę švęsti Velykų, nuo vienos kelionės save atleido, kitos neprivalėjo atlikti. Taigi Ananijas atėjo pranešti kaimynui, nes tai jo pareiga, ir ėjo patenkintas, nors, regis, šiek tiek perdėta buvo jo veido išraiška, neduok Dieve būti nemalonios žinios nešėju, kai net geriausi žmonės patiria didžiausius prieštaravimus, o šio Ananijo pakankamai nepažįstame, kad žinotume, ar turime reikalą su įprasto elgesio recidyvu, ar tai vyksta dėl to, kad jis pasidavė piktam Šėtono angelo, aukštybėse neturinčio nieko svarbiau ką nuveikti, gundymui. Taigi Ananijas atėjęs pasibeldė į vartus ir pašaukė Juozapą, ir šis iš karto neišgirdo, nes triukšmingai plaktuku kalė vinis. Marija išgirdo, jos klausa geresnė, bet juk šaukė jos vyrą, negi ji truktels jį už tunikos krašto ir pasakys, Ar tu kurčias, ar negirdi, kad tave šaukia. Ananijas šūktelėjo garsiau, ir tuomet liovėsi kalimas, ir Juozapas nuėjo pažiūrėti, ko nori kaimynas. Ananijas įėjo ir baigęs pasisveikinimą paklausė tarsi norėtų pasitikslinti, Iš kur tu esi, Juozapai, ir Juozapas nieko neįtardamas atsakė, Esu iš Judėjos Betliejaus, Ar kur netoli Jeruzalės, Taip, visai arti, Ar vyksi į Jeruzalę švęsti Velykų, paklausė Ananijas, ir Juozapas atsakė, Ne, šiais metais nusprendžiau nevykti, nes mano moteris tuoj turi gimdyti, Štai kaip, O kodėl tu to klausi. Šią akimirką Ananijas pakėlė rankas į dangų, tuo pat metu nutaisė nepaguodžiamo gailesčio veidą, Ak tu varguoli, kokie vargai tavęs laukia, koks nuovargis, nepelnyta kankynė, štai užsiimi savo amato darbais, o dabar turėsi viską palikti ir keliauti tais keliais, ir taip ilgai, tebūnie pagarbintas Viešpats, kuris viską pripažįsta ir už viską atsilygina. Juozapas nenorėjo atsilikti rodydamas pamaldumą, ir dar neklausinėdamas kaimyno dejonės priežasčių, tarė, Jei Viešpats norės, man irgi atlygins, ir Ananijas, nenuleisdamas balso, Taip, Viešpačiui nėra nieko neįmanoma, jis viską žino ir viską pasiekia taip pat žemėje kaip ir danguje, tebūna Jis pagarbintas per amžius, bet dabartiniu atveju, tegu Jis man atleidžia, nežinau, ar galės tau padėti, nes esi ciesoriaus valioje, Ką nori pasakyti, Kad čionai buvo atėję keli romėnų kareiviai ir perdavė įsakymą, jog iki paskutinės nisano mėnesio dienos visos Izraelio šeimos turi vykti užsirašyti į savo kilmės vietas, o tu, vargšeli, esi iš taip toli.