Жозе Сарамаго - Evangelija pagal Jėzų Kristų

Vienintelė keliaujanti pirmyn nėščia yra Marija, ir kelias toks sunkus, kad jei Apvaizda nebūtų pasiuntusi asilų, apdovanotų begaline kantrybe ir ne menkesne tvirtybe, vos už kelių nueitų žingsnių ši vargšė būtybė būtų turėjusi pasiduoti melsdama, kad paliktų ją kelkraštyje iki tol, kol ateis jos laikas gimdyti, kuris, kaip žinome, jau arti, nors nežinia, kur ir kada stos, vis dėlto šie žmonės nelinkę lažintis, šiuo atveju spėlioti, kada ir kur gims Juozapo vaikas, protinga religija draudžia kliautis atsitiktinumu. Kol neatėjo metas, ir visą laiką, kol dar turi kentėti ir laukti, nėščioji labiau nei retu ir atsainiu savo vyro dėmesiu — jis įsitraukęs į vyrų pokalbius — galės kliautis patikimu gyvulio romumu ir klusnumu, asilas savo ruožtu stebėjosi, jei gyvenimo ir naštos pokyčiai apskritai yra suprantami asilams, kad nesulaukia botago kirčių, o ypač tuo, kad jam leista žingsniuoti neskubant, būdingu jo ir panašių į jį padarų tempu, tiek, kiek per dieną tokie kaip jis nueina. Dėl šio skirtumo moterų grupė kartais atsilieka, o kai taip nutinka, vyrai priešakyje sustoja ir laukia jų prisivejant, bet ne tik dėl to, kad susijungtų, jie net apsimeta, kad sustojo pailsėti, nėra abejonės, kad kelias tarnauja visiems, bet žinoma, kad ten, kur gieda gaidžiai, vištos nekvaksi, tik smarkiai kudakuoja padėjusios kiaušinį, tokia nustatyta ir paskelbta geroji tvarka pasaulio, kuriame mums teko gyventi. Taigi keliauja Marija, supama švelnios savo ristūno eisenos, karalienė tarp moterų, nes tik ji joja, kiti asilai neša bendrą naštą. O kad palengvintų kitų moterų vargus, paneša glėbyje tai vieną, tai kitą, tai trečią mažojo būrio vaiką, leisdama pailsėti jų motinoms ir pratindamasi prie pareigos, kuri jos laukia.

Pirmą kelionės dieną, kadangi kojos dar buvo neįpratusios prie kelionės, nueitas kelias nebuvo labai ilgas, reikia nepamiršti, kad tame pačiame būryje eina seniai ir maži vaikai, vieni, jau pagyvenę, išeikvojo visas jėgas ir nebegali dėtis jų turį, o kiti, nemoką valdyti tų, kurių pradeda turėti, jas iššvaisto per dvi pašėlusio bėgiojimo valandas, tarsi tuoj turėtų būti pasaulio pabaiga ir vertėtų išnaudoti paskutines jo akimirkas. Sustojo dideliame kaime, vadinamame Izraelis, kur buvo karavanų kiemas, kur, kadangi tomis dienomis, kaip sakėme, vyko intensyvus eismas, buvo sąmyšis ir triukšmas tarsi beprotnamyje, nors, tiesą sakant, triukšmas buvo didesnis nei sąmyšis, bet pripratus regai ir klausai iš to, kaip jis pasipildo žmonėmis ir gyvuliais, nuolat judančiais tarp keturių sienų, galima buvo pirma nujausti, o paskui atpažinti neorganizuotos ir nesąmoningos tvarkos valią, visa tai priminė išgąsdintą skruzdėlyną, kuris, nors ir iškrikęs, siekia save atpažinti ir atsikurti. Šiaip ar taip trims šeimoms teko dalia nakvoti stoginės priedangoje, vyrams įsitaisius vienoje pusėje, moterims kitoje, bet tai buvo vėliau, kai visiškai stojo naktis ir karavanų kiemas, gyvuliai ir žmonės atsidavė miegui. Prieš tai moterys turėjo paruošti valgį ir iš šulinio pripildyti vandens maišus, vyrai nuėmė nešulius nuo asilų ir nuvedė juos pagirdyti nutaikę progą, kol girdykloje nėra kupranugarių, nes šie vos dviem dideliais gurkšniais išsausina vandens lovį, ir reikia vis pildyti jį be galo daug kartų, kol jie pagaliau atsigeria. Galiausiai, pirma pastatę asilus prie ėdžių, keliautojai sėdo valgyti, pradedant nuo vyrų, nes moterys, kaip žinome, visame kame yra antros iš eilės, pakanka dar kartą — ir ne paskutinį — prisiminti, kad Ieva buvo sukurta po Adomo ir iš jo šonkaulio, kada bus taip, kad išmoksime, jog yra tam tikrų dalykų, kuriuos imame suprasti tik tada, kai ryžtamės grįžti prie šaltinių.

Taigi po to, kai pavalgė vyrai, o moterys savo kampe pasisotino tuo, kas buvo likę, nutiko taip, kad senolis tarp senolių, kuris, būdamas Betliejaus gyventojas, ėjo surašymui į Ramalą ir vadinosi Simeonu, naudodamasis autoritetu, suteiktu jam amžiaus, ir išmintimi, kuri, kaip tikima, yra tiesioginis to amžiaus padarinys, paklausė Juozapo, ką jis galvojąs daryti tuo gana tikėtinu atveju, jeigu Marija, nors šio vardo jis neištarė, nepagimdytų prieš paskutinę surašymui nustatyto termino dieną. Akivaizdu, kad tai buvo akademinis klausimas, jei toks žodis tinka tam laikui ir tai vietai, nes tik surašytojams, pamokytiems procesinių Romos įstatymo plonybių, tiko nuspręsti dėl tokių didžiai abejotinų atvejų, kaip kad šis, kai į surašymą prisistato moteris su išsipūtusiu pilvu, Mes einame užsirašyti, ir neįmanoma ištirti, ar ji nešioja berniuką, ar mergaitę, jau nekalbant apie nepaneigiamą tos pačios ar abiejų lyčių dvynių gimties galimybę. Kaip tobulas žydas, koks didžiavosi esąs, tiek teoriškai, tiek praktiškai, dailidė nė negalvojo atsakyti pagal paprastą vakarietišką logiką, kad ne tam, kuris turi paklusti įstatymui, priklauso taisyti jame pasitaikančias klaidas, ir kad jei Roma nesugeba numatyti šio ir kitų atvejų, jai prastai tarnauja įstatymų leidėjai ir aiškintojai. Tačiau susidūręs su tokiu sunkiu klausimu, Juozapas ilgai įtemptai mąstė, ieškodamas kuo subtilesnio atsakymo, tokio, kuris aplink ugnį susirinkusiam sambūriui parodytų jo gebėjimus įtikinti ir sykiu būtų puikios formos. Baigęs įtemptai mąstyti ir lėtai pakėlęs žvilgsnį, kurį visą tą laiką buvo įsmeigęs į liūliuojančias laužo liepsnas, dailidė tarė, Jei atėjus paskutinei surašymo dienai mano vaikas dar nebus gimęs, taip bus todėl, kad Viešpats nenori, jog romėnai apie jį žinotų ir įtrauktų į savo sąrašus. Simeonas tarė, Stipri tavo prielaida, nes taip dediesi žinąs, ko Viešpats nori ir ko ne. Juozapas tarė, Dievas žino visus mano kelius ir skaičiuoja visus mano žingsnius, ir šie dailidės žodžiai, kuriuos galime rasti Jobo knygoje, ginčo kontekste reiškė, kad čia, prieš esančius ir neišskiriant nesančių, Juozapas išpažįsta ir laiduoja savo klusnumą Viešpačiui ir nuolankumą, bet kuris šių jausmų yra priešingas Simeono užsimenamai velniškai pretenzijai siekti ištirti mįslingus Dievo norus. Taip jį turėjo suprasti ir senolis, nes patylėjo laukdamas, o tuo pasinaudojo Juozapas, kad vėl pultų, Kiekvieno žmogaus gimimo diena ir mirties diena yra užantspauduotos ir saugomos angelų nuo pasaulio pradžios, ir tai Viešpats, kada Jam patinka, sulaužo pirma vieną, paskui kitą, dažnai tuo pat metu, savo dešine ir savo kaire, ir būna, taip ilgai nelaužo mirties antspaudo, kad ima atrodyti, jog tą gyvąjį pamiršo. Jis padarė pauzę, padvejojo, bet paskui užbaigė gudriai šypsodamasis, Duok Dieve, kad šis pokalbis neprimintų Jam apie tave. Aplinkiniai nusijuokė, bet iš po barzdos, nes buvo aišku, kad dailidė nesugebėjo išlaikyti visos pagarbos, deramos senam žmogui, net jei jo samprotavimai dėl amžiaus poveikio nėra labai protingi ir prasmingi. Senasis Simeonas mostu parodė pyktį, timptelėjo tuniką ir atsakė, Tikriausiai Dievas bus sulaužęs tavo antspaudą anksčiau laiko ir dar neturėjai būti pasaulyje, jei taip įžūliai ir išdidžiai elgiesi su senais žmonėmis, kurie daugiau gyveno ir viską geriau išmano nei tu. Juozapas tarė, O Simeonai, klausei manęs, kaip reikėtų elgtis, jei mano vaikas nebūtų gimęs iki paskutinės surašymo dienos, ir negalėjau tau duoti atsakymo į tą klausimą, nes neišmanau romėnų įstatymo, kurio tu, kaip įtariu, irgi neišmanai, Neišmanau, Taigi sakiau tau, Žinau, ką sakei, nesivargink kartodamas, Juk tai tu pirmas pradėjai kalbėti nederamais žodžiais, kai manęs paklausei, kuo save laikau, kad deduosi žinąs Dievo valią prieš jai pasireiškiant, o jei paskui tave įžeidžiau, prašau man atleisti, bet pirmasis įžeidimas kilo iš tavęs, atsimink, kad būdamas vyresnis ir todėl mano mokytojas, negali duoti įžeidimo pavyzdžio. Aplink laužą pasigirdo tylus pritarimo šurmulys, dailidė Juozapas aiškiai nugalėjo ginče, dabar visi laukė, kaip išsisuks Simeonas, ką jam atsakys. Ir štai kaip jis tai padarė, stokodamas sąmojo ir vaizduotės, Iš pagarbos turėtum tik atsakyti į mano klausimą, ir tiek, ir Juozapas tarė, Jei atsakyčiau tau, kaip tu nori, tuoj pat būtų išaiškėjusi klausimo tuštybė, todėl turi pripažinti, kad ir kaip tau būtų sunku, jog tai buvo didesnės pagarbos ženklas, ką padariau, suteikdamas tau, nors tu nenorėjai to suprasti, progą aptarti temą, kuri domina visus, būtent, ar kartais Viešpats panoręs negalėtų paslėpti savo tautą nuo priešo akių. Dabar kalbi apie Dievo tautą, tarsi apie savo dar negimusį vaiką, Nedėk, Simeonai, į mano lūpas žodžių, kurių aš nesakiau ir nesakysiu, įsiklausyk, ką reikia suprasti vienaip, ir į tai, ką reikia suprasti kitaip. Į šią tiradą Simeonas neatsakė, pakilo iš rato ir nuėjo atsisėsti į tamsesnį kampą, lydimas kitų šeimos vyrų, įpareigotų kraujo solidarumo, bet nusivylusių visai silpnu patriarcho pasirodymu žodinėje dvikovoje. Čia, kompanijoje, stojo tyla, ją pakeitė šurmulys ir murmesys tų, kurie taisėsi poilsiui, vėl tapo girdimi duslūs pokalbiai karavanų kieme, pertraukiamas kokio nors skardesnio šūksnio, gyvulių bliovimo ir prunkštimo, o protarpiais — šaižaus, groteskiško rujojančio kupranugario maurojimo. Tuomet keliautojai iš Nazareto, pamiršę neseną nesantaiką, taikydamiesi prie ritmo, visi kartu tyliai, bet kadangi jų buvo daug, tai išėjo triukšmingai, pratisai ėmė sakyti paskutinį ir ilgiausią iš daugelio pašlovinimų, skiriamų Viešpačiui per dieną, ir kur meldžiamasi taip, Pagarbintas būk, mūsų Dieve, visatos karaliau, kuris uždedi miego raištį ant mano akių ir nuleidi sunkumą ant mano vokų, neatimdamas iš manęs vyzdžių šviesos. Duok, Viešpatie, mano Dieve, dabar man ramiai miegoti, kad rytoj galėčiau pabusti laimingam ir taikiam gyvenimui, suteik, kad laikyčiausi tavo priesakų, ir neleisk man priprasti kaip nors jiems nusižengti. Neleisk man pakliūti į nuodėmės, pagundos ir gėdos valdžią. Padaryk, kad manyje nugalėtų gerieji polinkiai, ir neleisk, kad mane valdytų blogieji. Išvaduok mane nuo žalingų potraukių ir mirtinų ligų, kad manęs netrikdytų blogi sapnai ir blogos mintys, kad nesapnuočiau Mirties. Praėjo kelios minutės, ir teisiausieji arba labiausiai išvargusieji jau miegojo, kai kurie visai nedvasingai knarkė, o kiti neturėjo ko labai tikėtis, dauguma buvo niekuo neprisidengę, išskyrus savo tunikas, tik seniai ir mažieji, lepūs vieni ir kiti, mėgavosi šiurkščios paklodės ar menkos antklodės patogumais. Pritrūkęs peno laužas geso, tik kelios silpnos liepsnos dar šoko virš paskutinių malkų, paimtų į kelią šiam naudingam tikslui. Po stogine, kuri glaudė nazariečius, visi miegojo. Visi, išskyrus Mariją. Negalėdama atsigulti dėl nepatogaus pilvo, kur iš pažiūros turėjo glūdėti milžinas, ji rėmėsi į nešulius, ieškodama poilsio įskaudusioms strėnoms. Kaip ir kiti, ji klausėsi ginčo tarp Juozapo ir senojo Simeono ir džiaugėsi vyro pergale, nes tokia kiekvienos žmonos pareiga, net jei grumtynės būna bekraujės, kaip kad šitos. Bet jai jau išsitrynė iš atminties, dėl ko buvo ginčytasi, arba atmintis apie ginčą pasinėrė į pojūčius, kurie jos kūne atsirasdavo ir dingdavo, panašiai kaip vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, kurių ji niekad nematė, bet girdėjo apie juos kalbant, kildami ir slūgdami tarp neramios bangų mūšos — vaiko judesių, bet ypatingų, tarsi jis norėtų jos įsčiose pakelti jos svorį ant savo pečių. Tik Marijos akys buvo atviros, spindinčios prietemoje, jos ir toliau švietė net laužui visiškai užgesus, bet tai visai nenuostabu, taip būna visoms motinoms nuo pasaulio pradžios, juo labiau kad mes apie tai neginčijamai sužinojome tada, kai dailidės Juozapo žmonai pasirodė angelas, pats juo prisistatęs, nors atėjo keliaujančio elgetos pavidalu.