Жозе Сарамаго - Evangelija pagal Jėzų Kristų

Tuo metu, dar Juozapui nespėjus atsakyti, į kiemą įėjo Ananijo žmona, kuri vadinosi Šuja, ir pasuko tiesiai prie Marijos, laukiančios ant durų slenksčio, verkšlendama, kaip ir vyras, Ak, vargše, vargše, ak, nelaimingoji, kas gi tau bus, kai tau taip greitai gimdyti, o turėsi vykti nežinau kur, Į Judėjos Betliejų, pranešė Juozapas, Oi, kaip toli, sušuko Šuja, ir tai nebuvo vien tušti žodžiai, nes kartą, kai keliavo kaip piligrime į Jeruzalę, buvo pasiekusi ir Betliejų gretimais, kad pasimelstų prie Rachelės kapo. Marija neatsakė, laukė, kad pirma pakalbėtų vyras, bet Juozapas buvo suirzęs, tokią svarbią žinią žmonai turėjo pranešti jis, iš pirmų lūpų, vartodamas atitinkamus žodžius ir ypač tinkamu tonu, o ne taip sujauktai, su kaimynais namo viduje, su šauksmais. Norėdamas nuslėpti apmaudą, nutaisė santūrų ir rimtą veidą ir tarė, Dievas, žinoma, ne visada nori galėti tai, ką gali ciesorius, bet ciesorius negali nieko, ką gali tik Dievas. Padarė pauzę, tarsi gilindamasis į ką tik pasakytų žodžių prasmę, ir pareiškė, Švęsiu Velykas namie, kaip jau esu nusprendęs, ir vyksiu į Betliejų, jei jau taip reikia, ir jei Viešpats leis, būsime grįžę tuomet, kai ateis laikas Marijai gimdyti, bet jei, priešingai, Viešpats to nenorės, mano vaikas gims mano protėvių žemėje, Jei neteks gimdyti kelyje, sumurmėjo Šuja, bet ne taip tyliai, kad to negirdėtų Juozapas, kuris tarė, Daug buvo Izraelio vaikų, kurie gimė kelyje, manasis bus dar vienas. Sakinys buvo sunkus, neatšaukiamas, ir kaip tokį jį priėmė Ananijas ir jo žmona, staiga netekę žado. Ėjo čionai paguosti kaimynų dėl priverstinės kelionės sunkumų ir pasimėgauti savo gerumu, o dabar jiems atrodė, tarsi būtų be ceremonijų išprašyti į gatvę, ir šią akimirką Marija priėjo prie Šujos ir pakvietė ją užeiti į namus, nes nori prašyti jos patarimo dėl vilnos, kurią turi šukuoti, o Juozapas, norėdamas pataisyti pokalbio šaltumą, tarė Ananijui, Prašau tavęs, kaip gero kaimyno, kad man nesant saugotum mūsų namus, nes net jei viskas klostysis kuo geriausiai, grįšiu ne anksčiau kaip po mėnesio, įskaitant kelionės laiką ir septynias žmonos atsiskyrimo dienas po gimdymo ar dar daugiau, jei gimtų mergaitė, tegu Viešpats to neleidžia. Ananijas atsakė, kad jis galįs būti ramus, nes namais pasirūpinsiąs kaip savais, ir staiga jam atėjo į galvą paklausti, apie ką anksčiau negalvojo, Ar nenorėsi, Juozapai, pagerbti mane savo apsilankymu per Velykų šventę, prisijungdamas prie mano giminių ir draugų, kad jau pats neturi šeimos Nazarete, neturi ir tavo žmona po to, kai mirė jos tėvai, jau buvę tokio senyvo amžiaus jai gimus, kad dar iki šiol žmonės stebisi, kaip tai įmanoma, kad Joakimas iš Onos susilaukė dukros. Juozapas linksmai priekaištingai tarė, O Ananijau, atsimink, ką po nosim murmėjo nepatiklus Abraomas, kai Viešpats jam pareiškė duosiąs palikuonių, ar gali vaikas gimti iš šimto metų senio ir ar devyniasdešimtmetė moteris galėtų turėti vaikų, juk Joakimas ir Ona nebuvo tokio garbaus amžiaus kaip kad Abraomas ir Sara tomis dienomis, todėl Dievui buvo daug lengviau, o Jam nieko nėra neįmanoma, pasiųsti atžalą mano uošviams. Kaimynas tarė, Tuomet buvo kiti laikai, Viešpats apsireikšdavo kasdien tiesiogiai, ne tik savo darbais, ir Juozapas, stiprus doktrinos klausimais, atsakė, Dievas yra pats laikas, kaimyne Ananijau, Dievui visas laikas yra vienas, ir Ananijas nebežinojo, ką atsakyti, dabar buvo netinkamas metas į pokalbį įvesti prieštaringą ir niekad neišspręstą ginčą apie Dievo ir ciesoriaus galias, tiek konsubstancialias, tiek pavestąsias. Priešingai nei galėjo atrodyti iš šio teologinės praktikos demonstravimo, Juozapas nepamiršo netikėto Ananijo kvietimo švęsti Velykas su juo ir jo artimaisiais, tik nenorėjo rodyti perdėtos skubos jį priimdamas, kaip iškart ir nusprendė daryti. Gerai žinoma, kad su dėkingumu priimti paslaugas — mandagumo ir geros kilmės ženklas, tačiau pernelyg nedžiūgaujant, neduodant kitam dingsties manyti, jog to tik ir laukėme. Pagaliau dabar padėkojo jam, pagirdamas jį už dosnumo ir geros kaimynystės jausmus, o tuo metu Šuja išėjo iš namų vesdamasi Mariją, kuriai sakė, Kokią gerą ranką turi karšimui, moterie, ir Marija visa išraudo lyg mergaitė, nes ją gyrė vyro akivaizdoje.

Vienas geras prisiminimas, kurį Marija išlaikė iš tų daug žadėjusių Velykų, buvo tai, kad nereikėjo dalyvauti ruošiant valgius ir prie stalo patarnauti vyrams. Ją nuo šių darbų atleido kitos moterys, suprantančios jos padėtį. Neišvark, šitaip tau negalima, sakė jos ir turėjo gerai apie tai žinoti, nes beveik visos buvo vaikų motinos. Taigi jai beveik nieko ir nereikėjo daryti, tik patarnauti prie stalo Juozapui, atsisėdusiam ten ant žemės, kaip ir kiti vyrai, pasilenkti, kad pripiltų jo taurę ar papildytų jo lėkštę kaimiškais valgiais, nerauginta duona, ėriuko mėsa, karčiomis žolėmis, taip pat iš džiovintų skėrių miltų iškeptomis bandelėmis, skanėstu, kurį Ananijas labai vertino kaip savo šeimos tradiciją, bet kai kurie iš kviestinių svečių raukė nosį, gėdydamiesi blogai slepiamo pasišlykštėjimo, nes širdyje pripažino esą neverti daugelio pranašų, dykumoje stoką pavertusių dorybe, o skėrius — mana, pamokomo pavyzdžio. Baigiantis vakarienei vargšė Marija jau sėdėjo atskirai nuo kitų, padėjusi savo didelį pilvą ant šlaunų, apsipylusi prakaitu, beveik nesiklausydama juokų, šmaikštybių ir istorijų, ir nuolatinio Raštų citavimo, kiekvieną akimirką jausdamasi galinti visai palikti pasaulį, tarsi būtų pakabinta ant plono siūlo — paskutinės savo minties, gryno mąstymo be tikslo ir žodžių, vien žinojimo, kad mąstai, net nežinodamas apie ką ir kam. Staiga pabudo krūptelėjusi, nes sapne iš didelės tamsos išniro elgetos veidas, paskui jo didelis skarmaluotas kūnas, angelas, jei tai buvo angelas, įžengė į sapną iš anksto nepranešęs ir ne kaip atsitiktinis prisiminimas, ir žiūrėjo į ją atsainiai, nors šiek tiek smalsiai, lyg norėdamas užduoti klausimą, o gal ir be jo, nes nebuvo laiko įsižiūrėti, ir dabar Marijos širdis spurdėjo lyg išgąsdintas paukštis, ir ji nežinojo, ar iš baimės, ar dėl to, kad į ausį kas nors pasakė netikėtą ir trikdantį žodį. Vyrai ir berniukai susėdę ant žemės tęsė pobūvį, o moterys sukaitusios įeidavo ir išeidavo, siūlydamos paskutinius valgius, bet jau buvo pastebimi sotumo ženklai, tik vyno gyvinamų pašnekesių triukšmas pagarsėjo.

Marija atsikėlė, ir niekas į tai nekreipė dėmesio. Jau buvo visai naktis, žvaigždžių šviesa giedrame ir be mėnulio danguje, atrodė, kelia savotišką aidą, beveik negirdimą zvimbesį, kurį Juozapo žmona jautė oda ir kaulais, nemokėjo paaiškinti, kaip, tarsi švelnų ir goslų traukulį, kuris dar nesibaigė. Marija perėjo kiemą ir pasižiūrėjo į gatvę. Nieko ten nepamatė. Jos namų vartai šalimais buvo uždaryti, taip, kaip ir buvo palikti, bet oras judėjo tarsi kažkas ką tik čia būtų praėjęs, prabėgęs ar praskridęs, tepatikdamas trumpalaikį ženklą, kurio kiti net nemokėtų suprasti.

Praėjus trims dienoms, susitaręs su klientais, pavedusiais jam darbus, dabar turėsiančius palaukti, kol jis grįš, atsisveikinęs sinagogoje ir patikėjęs namus bei regimas gėrybes kaimyno Ananijo globai, Juozapas su žmona iškeliavo iš Nazareto į Betliejų — pagal Romos dekretus susirašyti. Jei dėl ryšių atsilikimo ar sinchroninio vertimo kliūčių dangaus dar nebuvo pasiekusi žinia apie tokį įsakymą, labai turėjo stebėtis Viešpats Dievas, matydamas tokį pasikeitusį Izraelio kraštovaizdį, su miniomis žmonių, keliaujančių visomis kryptimis, kai šiomis dienomis tuoj po Velykų būdinga ir įprasta, kad žmonės judėtų, išskyrus pateisinamas išimtis, išcentriniu būdu, leisdamiesi namo iš vienintelio centrinio taško, žemiškos saulės ar spindulingos bambos — žinoma, turime omenyje Jeruzalę. Be abejo, įpročio jėga, nors ir galinti klysti, ir dieviškasis įžvalgumas, šis absoliutas, padės lengvai atpažinti ir įvardyti, net iš taip aukštai, lėtą pažangą, regimą piligrimams grįžtant į savo miestus ir kaimus, tik regą glumina tai, kad šios, žinomos kryptys kertasi su kitomis, ir pastarosios atrodo nubrėžtos atsitiktinai ir yra tiesiog maršrutai tų, kurie atšventę Velykas ar jų neatšventę Jeruzalėje, dabar paklūsta profaniškiems ciesoriaus potvarkiams, nors būtų nesunku palaikyti ir kitokią tezę, kad ciesorius Augustas, pats to nežinodamas, galiausiai vykdo Viešpaties valią, jei tiesa tai, kad Dievas tik dėl jam vienam žinomų priežasčių nusprendė, jog Juozapui ir jo žmonai šiuo jų gyvenimo tarpsniu skirta vykti į Betliejų. Iš pirmo žvilgsnio ne vietoje ir ne laiku, šie samprotavimai turi būti pripažinti labai tinkami, atsižvelgiant į tai, kad pasitelkę juos galėsime gauti objektyvios informacijos apie tai, ką kai kuriems protams patiktų čia rasti, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip mūsų keliautojai vieni kerta tas nesvetingas vietoves, tas neramias dykynes, be jokios artimos ir broliškos sielos, pavesti vien Dievo gailestingumui ir angelų globai. Tai štai po išvykimo iš Nazareto galima matyti, kad taip nebus, nes su Juozapu ir Marija keliaus kitos dvi šeimos, gana gausios, iš viso su seneliais, paaugliais ir kūdikiais susidaro apie dvidešimt žmonių, beveik visa gentis. Žinoma, jie netraukia į Betliejų, viena šeima pasiliks pusiaukelėje, arti nuo Ramalos esančioje gyvenvietėje, o kita tęs kelionę toli į pietus, iki Beršebos, tačiau su ja turės išsiskirti anksčiau, mat vieni keliaus greičiau, kiti lėčiau — visai įmanoma hipotezė, kelyje visada gali pasirodyti naujų keliautojų, jau nekalbant apie tuos, kurie turi vykti priešinga kryptimi, kad, kas žino, susirašytų Nazarete, iš kurio pirmieji kaip tik ir iškeliauja. Vyrai eina priekyje, atskira grupe, su jais berniukai, kuriems jau suėjo trylika, o štai visokio amžiaus moterys, merginos ir senės sudaro kitą netvarkingą grupę, einančią iš paskos, lydimą jaunesnių vaikėzų. Akimirką, kai jau ruošėsi iškeliauti, vyrai iškilmingu choru balsiai ištarė aplinkybėms tinkamus pašlovinimus, o moterys juos santūriai, beveik tylom pakartojo, kaip kas nors patyręs, jog neverta šaukti tam, kam maža vilties būti išgirstam, net jei nieko neprašytum, o už viską šlovintum.