Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Vos tiktai juodu atsidūrė ant plynaukštės, abiejų žvilgsniai nukrypo į vandenyną, viršum kurio jie skrido per tokią baisią audrą. Didžiai susijaudinę, jie žiūrėjo į šiaurinį salos krantą, — juk kaip tik prie to kranto įvyko katastrofa ir kažkur tenai pražuvo Sairas Smitas. Jie dairėsi, ar neplaukia kur per bangas aerostato pūslės bent skiautė, už kurios galėtų žmogus užsikabinti. Bet niekur nieko nebuvo matyti, vien tik neaprėpiama vandenyno dykynė. Tuščias buvo ir krantas. Nesirodė nei Gedeonas Spiletas, nei Nabas. Tačiau gal jie nuėjo taip toli, jog nebuvo galima jų pamatyti.

— O aš esu tikras, — staiga tarė Herbertas, — taip, esu tikras, kad toks žmogus, kaip misteris Sairas, negalėjo nuskęsti… Juk jis toks energingas, toks drąsus, niekuomet nepameta galvos. Tikriausiai jam pavyko išsikasti į krantą. Ar ne tiesa, Penkrofai?

Jūrininkas liūdnai palingavo galva. Jis pats jau nebesitikėjo kada nors pamatyti Sairą Smitą, bet nenorėjo griauti jaunuolio vilčių.

— Na suprantama, — atsakė jis. — Jau kas ne kas, o misteris Smitas sugebės išbristi iš bėdos ten, kur kitam gali blogai baigtis.

Tuo pat metu jis įdėmiai apžiūrinėjo krantą. Prieš jo akis tęsėsi smėlėtas pajūrio ruožas, kuris dešinėje už upės žiočių baigėsi povandeninių uolų virtine. Juodi jų luitai, dar vos tiktai kylantys iš vandens, atrodė lyg milžiniški jūros žvėrys, sugulę tarp šniokščiančių putotų bangų. Toliau, už rifų linijos, spindėjo saulės nutvieksta jūra. Pietuose horizontą dengė smailus, aukštas kyšulys, ir nebuvo galima nustatyti, ar už jo ir toliau eina sausuma, ar ji ištįsusi iš pietryčių į pietvakarius ir sudaro kokį nors ilgą pusiasalį. Šiaurės pusėje krantas, matomas gana toli, palengva sukosi, juosdamas apvalią įlanką. Ten jis buvo žemas, plokščias, be granitinių uolų, su plačiomis smėlėtomis seklumomis, kurios atoslūgio metu iškildavo iš vandens.

Penkrofas ir Herbertas atsigręžė į vakarus. Jų dėmesį pirmiausia patraukė už šešių ar septynių mylių stūksantis kalnas su snieguota viršūne. Apatiniai jo šlaitai buvo apaugę medžiais. Žemiau ėjo plati plynaukštė, kur taip pat dunksojo miškas, o jame ryškiai skyrėsi amžinai žaliuojančių medžių guotai. Per dvi mylias nuo to plynaukštės krašto miškas baigėsi, o šiapus miško driekėsi plati, žolės prižėlusi juosta, kurioje šen bei ten buvo išsimėčiusios nedidelės giraitės. Kairėje, prošvaistėse tarp medžių, blizgėjo upelė, tokia vingiuota, jog atrodė, tartum ji grįžtų atgal į tas aukšto kalno atšakas, kur tikriausiai buvo jos ištaka. Toje vietoje, kur Penkrofas paliko savo plaustą, ji tekėjo tarp aukštų granitinių krantų, bet kairysis krantas ištisai buvo skardinga pakriūtė, o dešinysis pamažu ėjo žemyn, vientisa siena virto atskirų uolų grandine, paskui akmenynu, o toliau iki pat kyšulio galo žemė buvo nusėta smulkiais žvirgždukais.

— Kas čia? Sala? — sumurmėjo jūrininkas.

— Jeigu ir sala, tai gana didelė! — atsiliepė jaunuolis.

— Šiokia ar tokia, bet sala vis tiek lieka sala! — tarė Penkrofas.

Kad ir koks svarbus buvo šis klausimas, tačiau kol kas jie negalėjo jo išspręsti, ir teko jį atidėti. Pagaliau vis tiek, kur jie būtų patekę, — į žemyną ar į salą, — bet žemė čia atrodė derlinga, o gamta graži ir gausiai apdovanota visokiomis gėrybėmis.

— Dar gerai, kad taip išėjo, — pasakė Penkrofas. — Ir už tai mes, nelaimingieji, turime dėkoti apvaizdai.

— Na žinoma. Ačiū dievui! — šūktelėjo Herbertas.

Ilgai dar Penkrofas ir Herbertas žiūrėjo į tą nežinomą žemę, kur juos nubloškė likimas, bet ir po tų pirmųjų įspūdžių nei vienas, nei kitas negalėjo įsivaizduoti, kas čia jų laukia.

Paskui jie leidosi eiti atgal pietiniu plynaukštės pakraščiu, kurį juosė keisčiausio pavidalo uolų virtinė. Duburiuose čia buvo susisukę lizdus šimtai paukščių. Šokinėdamas nuo vienos uolos ant kitos, Herbertas išbaidė visą būrį tų plunksnuočių.

— Ak! — sušuko jis. — Čia ne kormoranai ir ne kirai!

— O kokie čia paukščiai? — paklausė Penkrofas. — Dievaži, panašūs į karvelius.

— Tai ir yra karveliai, tiktai laukiniai — uoliniai karveliai, — atsakė Herbertas. — Aš juos iš karto pažinau. Tik pažiūrėk, jų sparnai su dvigubu juodu apvadu, uodega balta, o visos kitos plunksnos melsvai peleninės spalvos. Aš esu skaitęs, kad uolinių karvelių mėsa — tikras skanėstas, o turbūt labai skanūs ir jų kiaušiniai. Galimas daiktas, kad lizduose kiaušinių mes rasime…

— Tada išsikepsime kiaušinienės! — linksmai pritarė Penkrofas.

— O kur? Tavo skrybėlėje?

— Ne, drauguži. Aš, deja, nesu burtininkas. Bet nieko, nenusimink. Kiaušinius mes iškepsime. Gal kertame lažybų, kas daugiau suvalgys?

Penkrofas ir jaunuolis ėmė labai atidžiai apžiūrinėti visus plyšius tarp granito luitų ir kai kur tikrai aptiko kiaušinių. Prisirinkę kelias dešimtis karvelių kiaušinių, jie surišo juos į jūrininko nosinę, o po to, nutarę, kad potvynis jau bus pasibaigęs, šlaitu nusileido prie upės.

Pirmą valandą dienos jie priėjo žinomąjį vingį. Potvynis jau nebestabdė upės tėkmės. Reikėjo tuo pasinaudoti ir nuplukdyti plaustą į tarpeklį. Penkrofas visai neketino paleisti savo plausto likimo valiai, palikęs jį be jokio vairo. Bet jis taip pat nenorėjo ir lipti ant plausto vairuoti. Čia jam padėjo jūreiviškas sugebėjimas pasidaryti lyną iš to, kas yra po ranka, — jūrininkas visuomet išsisuka iš keblios padėties.

Pririnkęs sausų lianų, Penkrofas iš jų nuvijo keleto sieksnių ilgio virvę. Tą savotišką lyną jie pririšo prie plausto užpakalio. Kitą jo galą jūrininkas tvirtai laikė rankoje, o Herbertas su ilga kartimi vis atstumdavo plaustą nuo kranto į upės vidurį.

Toks plukdymas buvo labai sėkmingas. Penkrofas, žingsniuodamas pakrante, už lyno prilaikė sunkiai apkrautą plaustą, ir jis ramiai plaukė pasroviui. Krantas visur buvo skardingas, todėl nereikėjo bijoti, kad plaustas kartais neužkliūtų kur nors ant seklumos. Per porą valandų jis laimingai pasiekė upės žiotis netoli Galerijų.

Penktas skyrius

Galerijų tvarkymas. — Svarbiausia — kaip užkurti ugnį. — Dėžutė degtukų. — Ieškojimas ant kranto. — Sugrįžta žurnalistas ir Nabas. — Vienintelis degtukas. — Liepsnojantis laužas. — Vakarienė. — Pirmoji naktis sausumoje.

Vos tik plaustas buvo iškrautas, Penkrofas tuoj ėmė rūpintis Galerijų tvarkymu, norėdamas padaryti jas tinkamas gyventi. Pirmiausia reikėjo užtaisyti koridorius, kad po juos nesišvaistytų skersvėjai. Tam reikalui naudodami smėlį, akmenis, šakų pynes ir šlapią molį, Penkrofas ir Herbertas aklinai užmūrijo galerijas, pro kurias veržėsi šaltas vėjas, ir atitvėrė spaustuvinio ženklo & viršutinę kilpą. Paliko tik vieną siaurą, vingiuotą, su šonine galerija sujungtą koridorių, kad kūrenant būtų traukimas ir kad turėtų pro kur išeiti dūmai. Dabar Galerijose buvo trys ar keturi „kambariai”, jeigu tik galima taip pavadinti tamsius urvus, kuriais vargu ar būtų pasitenkinę net laukiniai žvėrys. Bet čia buvo sausa, ir čia galėjai stovėti stačias, bent jau didžiojoje vidurinėje „menėje”. Žemę visur dengė smulkaus smėlio sluoksnis.

Žodžiu, ko nors geresnio belaukiant, čia buvo galima šiaip taip prisiglausti.

Tvarkydami Galerijas, Herbertas ir Penkrofas gyvai šnekučiavo.

— Gal mūsų draugai rado ką nors geriau už šituos urvus, — kalbėjo Herbertas.

— Gal ir rado, — sakė Penkrofas, — bet jei nesi tikras, nesėdėk rankas susidėjęs! Geriau turėti atsarginį būstą, negu likti visai be pastogės.