Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Penkrofas ir Herbertas lig valiai pasivaišino litodomais, kurie prieš saulutę patys buvo pravėrę savo namukų kiautus. Valgyti juos reikėjo taip pat, kaip austres. Ir abudu pripažino, jog litodomai labai aštraus skonio, todėl galima nesigailėti, kad nėra pipirų ir kitokių prieskonių.

Taigi keleiviai šiek tiek numalšino alkį. Bet juos dar labiau ėmė kamuoti troškulys, kai jie suvalgė gana daug iš prigimties aitrių moliuskų. Dabar reikėjo kur nors rasti gėlo vandens, o tokioje kalnuotoje pakrantėje tikriausiai turėjo būti bent jau mažas šaltinis. Prisirinkę didelę atsargą kiaukutų, prisikimšę jų pilnas kišenes ir susirišę į nosines, Penkrofas ir Herbertas grįžo prie granitinio kalnagūbrio papėdės.

Paėjėję dar porą šimtų žingsnių į pietus, jie tikrai išvydo tarpeklį. Kaip ir manė Penkrofas, juo tekėjo siauras, bet vandeningas upokšnis. Granitinė siena toje vietoje atrodė tarytum perskilusi nuo stipraus vulkaninio smūgio. Prie pat tarpeklio buvo susidariusi nedidelė, beveik trikampė įlankėlė. Kalnų upės plotis čia siekė šimtą pėdų, o jos vaga užėmė kone visą tarpeklį. Krantai turėjo ne daugiau kaip dvidešimt pėdų pločio. Upė beveik tiesiai tekėjo tarp dviejų granitinių sienų, kurios aukštupio link ėjo vis žemyn. Toliau ji staigiai sukosi ir už pusmylio dingo miško tankmėje.

— Čia — vanduo, o ten — malkos! — sušuko Penkrofas. — Na dabar, Herbertai, mums tik namų betrūksta!

Upės vanduo buvo labai skaidrus. Penkrofas įsitikino, kad atoslūgio metu, kai upės nesiekia jūros bangos, vanduo čia gėlas ir visiškai tinkamas gerti. Vos tiktai buvo nustatyta ši svarbi aplinkybė, Herbertas ėmė ieškoti kokios nors olos, kur būtų galima prisiglausti, bet nerado jokio plyšio. Granitinis kalnagūbris visur dunksojo kaip lygi, statmena siena.

Tačiau netoli upės žiočių, aukščiau tos vietos, kur apsemdavo potvynis, jie aptiko labai savotiškai suvirtusius luitus uolų. Tokių gamtinių statinių neretai pasitaiko granitinėse aukštumose, ir jie vadinami galerijomis.

Galerijos.

Tyrinėdami tą labirintą, Penkrofas ir Herbertas nuėjo gana toli, žengdami smėlėtais urvais, kur pro uolų plyšius skverbėsi šviesa, o kai kurie granito luitai kybojo tik kažkokiu stebuklu, vos išlaikydami pusiausvyrą. Tačiau pro plyšius skverbėsi ne tik šviesa, — akmeniniais koridoriais švaistėsi tikri skersvėjai, nešdami žvarbų šaltį. Bet Penkrofas nusprendė, kad reikia tik užtverti kai kuriuos urvus, užversti jų angas akmenimis bei užpilti smėliu, ir tuomet „Galerijos”, kaip jis jas pavadino, bus tinkamos gyventi. Jų planas, pavaizduotas brėžinyje, būtų buvęs panašus į spaustuvinį ženklą &, kuriuo sutrumpintai žymimi lotyniški žodžiai et caetera; [* Ir taip toliau.]atitvėrus to ženklo viršutinę kilpą, pro kurią veržėsi pietų ir vakarų vėjas, be jokios abejonės buvo galima įsikurti apatinėje kilpoje.

— Puiki vietelė! — pasakė Penkrofas. — Jei kada nors pas mus sugrįš misteris Smitas, jis sugebės padaryti tvarką šitame labirinte.

— Jis būtinai sugrįš, Penkrofai! — sušuko Herbertas. — O iki to laiko mes turime čia įrengti bent jau pakenčiamą būstą. Pirmiausia reikia kairiajame koridoriuje sukrauti židinį ir palikti ten neuždengtą viršutinę angą, kad būtų pro kur išeiti dūmams.

— Na, židinį sukrauti nesunku, mielasis, — tarė jūrininkas. — O iš tiesų puiki vietelė yra tos Galerijos (Penkrofo duotas pavadinimas taip ir prigijo tai laikinai užuoglaudai). Bet pirmiausia eikim pasiieškoti malkų. Manau, kad šakos pravers ir plyšiams užkaišioti, nes čia tarytum pats nelabasis švilpauja.

Herbertas ir Penkrofas išėjo iš Galerijų ir, aplenkę buką kalnagūbrio kampą, nužygiavo kairiuoju upės krantu. Gana smarki jos srovė nešė į vandenį įkritusius medžių kamienus. Tuo metu jau prasidėjęs potvynis, matyt, veržėsi į upės žiotis, su didele jėga atgal varydamas jos vandenis gana toli aukštupio link. Jūrininkas pagalvojo, kad potvynį bei atoslūgį būtų galima išnaudoti ir plaustais plukdyti įvairius krovinius.

Po ketvirčio valandos jūrininkas ir jaunasis Herbertas priėjo upės vingį. Čia upė staigiai sukosi į kairę ir toliau tekėjo per mišką, kuriame augo didingi medžiai. Nors buvo šaltas metų laikas, bet medžiai tebežaliavo, — jie priklausė įvairioms spygliuočių rūšims, paplitusioms visose Žemės rutulio klimatinėse juostose — nuo šiaurinių platumų iki atogrąžų. Jaunasis gamtininkas čia pažino Himalajų kedrus, kurių daug atmainų pasitaiko Himalajų kalnų zonoje; tie medžiai aplinkui skleidė labai malonų kvapą. Tarp milžiniškų kedrų grupėmis augo pušys, plačiai išskėtusios savo tankius vainikus. Apačioje žemę dengė žolės kilimas, ir Penkrofas, juo žengdamas, girdėjo po kojomis traškant nuo medžių nukritusias sausas šakas, — jos spragsėjo lyg kylančios raketos.

— Na, mano mielas, — kalbėjo Penkrofas Herbertui, — nors aš nežinau, kaip vadinasi šitie medžiai, bet galiu tau pasakyti, kad jie puikiausiai tinka malkoms, o mums dabar kaip tik labiausiai reikalingi „malkiniai” medžiai.

— Tai rinkim žagarus! — atsakė Herbertas ir tučtuojau ėmėsi darbo.

Pririnkti kuro buvo labai lengva, nereikėjo net laužyti sausų šakų, — daugybė žagarų buvo prikritę ant žemės. Taigi kuro nestigo, tiktai iškilo klausimas, kaip jį nugabenti į stovyklą. Sausos malkos labai greit dega, todėl reikėjo į Galerijas privilkti baisiai daug žagarų, o du vyrai ne kažin ką tegalėjo panešti. Herbertas tai pasakė Penkrofui.

— Ė drauguži, reikia sugalvoti, kaip tas malkas parsigabenti. Norint viską galima padaryti! Jei mes turėtume rankinį vežimėlį, čia nebūtų ko nė kalbėti.

— Užtat čia yra upė! — sušuko Herbertas.

— Teisybė! — pritarė Penkrofas. — Čia yra upė, tad malkos plauks pačios. Juk ne veltui žmonės sugalvojo plukdyti mišką sieliais.

— Tik štai kas negerai, — pasakė Herbertas: — malkos plauks ne į tą pusę, kur mums reikia. Juk potvynis dabar varo vandenį prieš srovę.

— Tad palauksime atoslūgio, — atsiliepė jūrininkas, — ir mūsų kuras kuo ramiausiai nuplauks iki Galerijų. O tuo tarpu darykime plaustą.

Jūrininkas su Herbertu pasuko į miško pakraštį prie upės vingio. Ant pečių abu nešė po tokį ryšulį žagarų, kokį tik galėjo pakelti. Žolės prižėlusioje pakrantėje, kur tikriausiai dar nebuvo žengusi žmogaus koja, taip pat gulėjo nemaža išvartų. Penkrofas tučtuojau ėmė dirbti plaustą.

Į nedidelį užutekį, kyšulio apsaugotą nuo srovės, jūrininkas ir Herbertas nuleido keletą medžių, tvirtai surišo sausomis lianomis. Išėjo nelyginant koks plaustas, ant kurio jie sukrovė visus surinktus žagarus, — tokiam nešuliui gabenti būtų reikėję ne mažiau kaip dvidešimties vyrų. Per valandą darbas buvo baigtas ir plaustas pririštas prie kranto, kur turėjo laukti, kada pradės slūgti vanduo.

Bet iki atoslūgio pradžios dar buvo keletas valandų, tad Penkrofas ir Herbertas, norėdami greičiau praleisti laiką, nutarė užlipti ant viršutinio plokščiakalnio, nuo kurio turėjo plačiai matytis horizontas, ir apžvelgti tą nežinomą žemę, kur jie buvo atsidūrę.

Per du šimtus žingsnių nuo upės vingio granitinė siena baigėsi uolų nuovartomis ir, pamažu eidama žemyn, nuožulniai leidosi į pamiškę. Tai buvo tarsi gamtos padaryti laiptai. Herbertas ir jūrininkas ėmė jais kopti aukštyn. Abu turėjo greitas kojas ir tvirtus raumenis, tad per keliolika minučių jau pasiekė aukštumos keterą ir sustojo ant kyšulio, stūksančio prie upės žiočių.