Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Priešingo kranto pakraščiu ėjo smėlėta sekluma, pilna tamsių uolų, kurios dėl atoslūgio palengva kilo iš vandens; už seklumos, lyg koks tvirtovės redutas, dunksojo status granitinis skardis, turintis apie tris šimtus pėdų aukščio, su vingriai išraižyta viršūne. Jis kaip vientisas kalnagūbris tęsėsi trejetą mylių, dešinėje staigiai pasibaigdamas statmena, tarsi žmogaus ranka nutašyta, siena. O kairėje pusėje tas nepaprastas granitinis gūbrys buvo tarytum perskilęs, sudužęs į prizmės pavidalo uolas, apgriuvęs akmenų nuolaužomis ir, pamažu eidamas vis žemyn, ištįsęs kaip ilgas šlaitas, apačioje susiliejęs su pietinio kyšulio povandeniniais rifais.

Kalnagūbrio viršuje buvo plika, be jokio medelio, plynaukštė, lygi kaip stalas, panaši į Stalo kalno viršūnę prie Keiptauno, Gerosios Vilties kyšulyje, tiktai gerokai mažesnė. Bent jau taip atrodė iš salelės žiūrint. Tačiau dešinėje, už stataus skardžio, ant jos buvo augmenijos. Aiškiai galėjai įžiūrėti žalius didelių medžių vainikus, ištisą mišką, einantį kažkur tolyn už horizonto. Po atšiauraus vaizdo, nukreipus žvilgsnį nuo dykų granitinių krantų, toji žaluma džiugino akį.

Ir pagaliau tolumoje, už kokių septynių mylių į šiaurės vakarus, spindėjo saulės nutviekstas ryškiai baltas kūgis. Tai buvo kažkokio tolimo kalno viršūnė, apdengta amžino sniego kepure.

Kol kas dar nebuvo galima nustatyti, kas tai per žemė — ar sala, ar žemyno dalis.

Tačiau geologas, pažvelgęs į kairįjį įlankos kraštą, į chaotiškai suvirtusius milžiniškus uolų luitus, nesvyruodamas būtų pasakęs, kad jie, be abejo, yra vulkaninės kilmės, kad tai tikriausiai ugnikalnių išsiveržimo padarinys.

Gedeonas Spiletas, Penkrofas ir Herbertas įdėmiai žiūrėjo į tą žemę, kur jiems gal teks gyventi ilgus metus, gal iki pat mirties, jeigu tik pro šiuos krantus neina jūros laivų kelias.

— Ko tu tyli, Penkrofai? — paklausė Herbertas. — Kas ten yra? Kaip tu manai?

— Ką gi, tikriausiai ten yra ir gero, ir blogo, kaip ir visur. Pažiūrėsim. O vanduo kaip smarkiai slūgsta! Po trejeto valandų bandysime perbristi į aną krantą. O persikėlę pamėginsime kaip nors išsisukti iš bėdos ir pirmiausia surasti misterį Smitą!

Penkrofas teisingai spėjo: po trijų valandų, nusekus sąsiauriui, aikštėn iškilo didelė dalis smėlėto dugno. Tarp salelės ir priešingo kranto beliko tik siauras vandens ruožas, per kurį greičiausiai bus nesunku persikraustyti.

Ir tikrai, apie dešimtą valandą ryto Gedeonas Spiletas ir abu jo draugai nusirengė ir, prilaikydami ant galvos drabužių ryšulius, perbrido tą sąsiaurėlį, kuris tuo metu turėjo ne daugiau kaip penkias pėdas gylio. Herbertui vis vien dar buvo per gilu, bet jis plaukiojo kaip žuvis, tad lengvai nugalėjo tą kliūtį. Visi trys laimingai pasiekė krantą. Ten jie saulės atokaitoje greit apdžiūvo, vėl apsirengė nesušlapusiais drabužiais ir ėmė tartis.

Ketvirtas skyrius

Litodomai. — Upės žiotys. — Galerijos. — Ieškoma toliau. — Žaliuojantis miškas. — Kuro atsarga. — Atoslūgio belaukiant. — Ant granitinio kalnagūbrio keteros. — Plaustas. — Grįžimas į pakrantę.

Pirmiausia buvo nutarta apsižvalgyti, ir Gedeonas Spiletas, liepęs jūrininkui jo laukti toje pačioje vietoje, kur jie persikėlė iš salelės, tuojau nuėjo pakrante į tą pusę, kur prieš keletą valandų buvo nubėgęs negras Nabas. Žurnalistas žingsniavo sparčiai ir netrukus dingo už uolų, — jis nekantravo, norėdamas sužinoti, kas atsitiko Sairui Smitui.

Herbertas buvo beeinąs drauge su juo.

— Neik, drauguži, — tarė jam jūrininkas. — Mes turime įsirengti stovyklą ir pagal išgales susirasti maisto, — ko nors geresnio už kiaukutus. Mūsų draugams, kai jie sugrįš, reikės pasistiprinti. Taigi kiekvienam savas darbas.

— Sutinku, Penkrofai, — atsakė Herbertas.

— Tai ir gerai, — pritarė jūrininkas. — Viską darysime iš eilės. Mes pavargę, išalkę ir sušalę. Vadinasi, visiems reikia kur nors prisiglausti, reikia ugnies ir maisto. Malkų miške yra kiek tik nori, bus ten ir paukščių lizdų, tad prisirinksime kiaušinių. Belieka tik susirasti būstą.

— Ką gi, — atsiliepė Herbertas. — Aš paieškosiu tarp tų akmenynų olos. Turbūt pavyks rasti kokį nors urvą, ir mes visi į jį susikraustysime.

— Teisingai, — tarė Penkrofas. — Keliaujam, vaikuti!

Ir abu nuėjo palei milžinišką granitinę sieną, žingsniuodami smėlėta pakrante, kur per atoslūgį buvo plačiai nusekęs vanduo. Bet užuot pasukę į šiaurę, kaip padarė Gedeonas Spiletas, juodu leidosi į pietus. Penkrofas pastebėjo tarpeklį, kuris kirto kalnagūbrį per kelis šimtus metrų nuo jų persikėlimo vietos, ir nusprendė, kad ten tikriausiai bus upės ar kokio upokšnio vaga. Juodu nuėjo ta kryptimi, kadangi buvo labai svarbu įsikurti prie gėlo vandens; be to, galėjo atsitikti ir taip, kad Sairą Smitą srovė nunešė kaip tik į tą pusę.

Kaip jau sakėme, krantas buvo iškilęs tartum vientisa siena, turinti apie tris šimtus pėdų aukščio, ir net apačioje, kur bangos kartais skalaudavo akmenis, nesimatė jokios olos, jokios įdubos, kurioje keleivis būtų galėjęs nors laikinai prisiglausti. Prieš mūsų tyrinėtojus dunksojo status labai kieto granito gūbrys, nė kiek jūros dar nepagraužtas. Viršum jo skraidė ištisi pulkai jūros paukščių, daugiausia visokių rūšių plėviakojų su ilgais ir laibais, smailiais snapais; visi tie sparnuočiai kėlė baisų triukšmą, bet pasirodžiusių žmonių nė kiek nebuvo išsigandę, — matyt, žmogus pirmą kartą sudrumstė jų ramybę. Tarp tų paukščių Penkrofas pažino daugybę bukauodegių, kartais dar vadinamų plėšikais, — tai buvo viena kormoranų rūšis, — taip pat smulkius rajūnus kirus, sukančius sau lizdą granitinės keteros duburėliuose. Aklai driokstelėjęs iš šautuvo į tuos ore sūkuriuojančius paukščių būrius, būtum galėjęs surinkti gausų laimikį, bet tam tikslui reikėjo turėti šautuvą, o kaip tik nei Penkrofas, nei Herbertas šautuvo neturėjo. Pagaliau, kirai ir bukauodegiai yra beveik nevalgomi, ir net jų kiaušiniai turi bjaurų skonį.

Bet štai Herbertas, eidamas kaire puse, arčiau jūros nei Penkrofas, pastebėjo keletą dumbliais aplipusių uolų, — matyt, jūra per potvynį jas apsemdavo. Ant tų uolų tarp gličių jūrinės žolės stiebų buvo prikibę daugybė valgomų dvigeldžių moliuskų, kurių alkaniems žmonėms nevertėjo niekinti. Herbertas pašaukė Penkrofą, ir tas tuojau pribėgo.

— O, juk čia austrės! — šūktelėjo jūrininkas. — Bus ką valgyti vietoj paukščių kiaušinių, kol dar nepasiekėm jų lizdų.

— Tai visai ne austrės, — atsakė Herbertas, atidžiai žiūrinėdamas kiaukutus, — tai litodomai.

— O ar jie valgomi? — paklausė Penkrofas.

— Ir dar kaip!

— Na, tai paragausime litodomų.

Jūrininkas galėjo Herbertu visiškai pasitikėti. Jaunuolis labai gerai išmanė gamtos mokslą ir visuomet karštai juo žavėjosi. Tuo keliu jį pastūmėjo velionis tėvas, leisdamas sūnų mokytis pas geriausius Bostono profesorius gamtininkus, kuriems protingas ir stropus berniukas iš karto patiko. Jaunojo gamtininko polinkiai ir žinios vėliau ne kartą labai pravertė jo vyresniesiems draugams, ir jau iš pat pradžių jis neapsiriko, nustatydamas kiaukutų rūšį.

Litodomai buvo pailgi kiaukutai, ištisomis kekėmis taip tvirtai priaugę prie uolos, jog vargiai galėjai juos atplėšti. Jie priklausė moliuskams gręžikams, kurie išgręžia sau duobutę kiečiausiame akmenyje, o jų kiauto abu galai esti apvalūs, ne tokie, kaip paprastų dvikiaučių moliuskų.