Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Taigi Nabui pavyko įsibrauti į Ričmondą, bet daug sunkiau buvo iš jo ištrūkti, kadangi į nelaisvę paimti federalinės armijos kareiviai buvo kuo griežčiausiai sekami. Norint turėti šiokią tokią viltį, kad pasiseks pabėgti, reikėjo laukti ypatingų aplinkybių, bet tokių aplinkybių vis nepasitaikė, o jas sudaryti buvo ne taip jau lengva.

Tuo tarpu Grantas vis taip pat ryžtingai tebepuolė. Jis nugalėjo pietiečius aršiose kautynėse prie Pitersbergo. Bet jo armija kartu su Batlerio kariuomene kol kas nieko dar negalėjo padaryti apgultam Ričmondui, ir karo belaisviams nebuvo vilties greit sulaukti išvadavimo. Monotoniškas kalinio gyvenimas neteikė reporteriui jokios medžiagos užrašams, ir jis nebeturėjo jėgų ilgiau nelaisvę kęsti. Jam nedavė ramybės mintis bėgti iš Ričmondo, bėgti nieko nepaisant. Jau keletą kartų jis bandė taip padaryti, bet jį vis sulaikydavo nenugalimos kliūtys.

Miestas tebebuvo apgultas, karo belaisviai troško iš jo pabėgti ir grįžti į Granto armiją, o daugelis apgultųjų irgi labai norėjo ištrūkti iš Ričmondo ir kaip nors pasiekti separatistų armiją; tarp tų kariautojų buvo ir Džonatanas Forsteris, karštas pietiečių šalininkas. Ir tikrai, iš miesto negalėjo išeiti ne tik patekę į nelaisvę federalinės armijos kareiviai, bet ir patys separatistai, nes miestą iš visų pusių buvo apsupusi šiauriečių armija. Ričmondo gubernatorius jau seniai nebeturėjo jokio ryšio su generolu Li, o buvo nepaprastai svarbu pranešti jam apie padėtį mieste ir paprašyti, kad greičiau siųstų armiją apgultiesiems į pagalbą. Taigi Džonatanui Forsteriui atėjo į galvą mintis išskristi iš Ričmondo balionu, perlėkti tokiu būdu per apgulusios kariuomenės linijas ir pasiekti separatistų stovyklą.

Gubernatorius leido tat pabandyti. Buvo parengtas aerostatas ir pavestas Džonatanui Forsteriui, kuris ketina leistis į tą oro kelionę drauge su kitais penkiais keleiviais. Aeronautai buvo aprūpinti ginklais, jei kartais nutūpę susidurtų su priešu ir būtų priversti gintis. Gavo jie ir maisto atsargą, nes oro kelionė galėjo ilgiau užtrukti.

Išskristi buvo numatyta kovo 18-ąją nakčia, pučiant gaiviam šiaurės vakarų vėjui: keleiviai tikėjosi per keletą valandų nuskristi iki generolo Li būstinės.

Bet šiaurės vakarų vėjas pasirodė visai kitoks, negu buvo laukta. Kovo 18 dieną jau iš pat ryto buvo matyti, kad artinasi audra. O netrukus pakilo toks uraganas, jog Forsterio kelionę teko atidėti, mat buvo pavojinga išleisti aerostatą ir keleivius, taip įsisiautėjus gamtos gaivalams..

Dujų pripildytas balionas blaškėsi svarbiausioje Ričmondo aikštėje, paruoštas skristi, kai tik aprims vėjas, ir visas miestas su didžiausiu nekantrumu laukė, kada liausis audra, bet oras vis nėjo geryn.

Kovo 18 ir 19 dieną uraganas šėlo be jokios atvangos. Tik vargais negalais pavyko nuo jo apsaugoti lynais pririštą balioną, kurį viesulas dažnai prilenkdavo prie pat žemės.

Praėjo naktis iš kovo 19 dienos į 20-ąją, o rytmetį audra dar smarkiau pasiuto dūkti. Skristi buvo neįmanoma.

Tą dieną gatvėje prie inžinieriaus Sairo Smito priėjo kažkoks nepažįstamas žmogus. Tai buvo trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties metų jūrininkas, pavarde Penkrofas, augalotas, tvirtas ir smarkiai įdegęs, malonaus veido vyras gyvomis, tankiai mirksinčiomis akimis. Jis buvo kilęs iš Šiaurės Amerikos, plaukiojęs visomis jūromis, matęs ir šilto, ir šalto, patyręs begalę nepaprastų nuotykių, kokių daugelis sausumos gyventojų nė sapne nesapnuoja. Nėra ko nė kalbėti, kad jis buvo energingas žmogus, drąsuolis, nieko nebijantis ir niekuo nesistebintis. 1865 metų pradžioje Penkrofas su reikalais atvyko į Ričmondą iš Niudžersio drauge su penkiolikos metų jaunuoliu Herbertu Braunu, savo buvusio kapitono sūnumi, našlaičiu, kurį mylėjo kaip savo sūnų. Iki miesto apgulos jam nepavyko iš jo išvažiuoti, ir Penkrofas baisiai nusiminė, kai liko uždarytas Ričmonde. Dabar jis irgi turėjo tik vieną troškimą — bėgti bet kokia proga. Penkrofas buvo daug girdėjęs apie inžinierių Sairą Smitą ir žinojo, kad tas ryžtingas žmogus nori ištrūkti į laisvę. Taigi trečiąją audros dieną jis drąsiai priėjo prie Smito ir be jokių įžangų paklausė:

— Misteri Smitai, ar jums neįgriso tas nelabasis Ričmondas?

Inžinierius įsmeigė akis į nepažįstamąjį, taip jį prakalbinusį, o Penkrofas pusbalsiu pridūrė:

— Misteri Smitai, ar norite bėgti?

— Kada? — tuojau atsiliepė inžinierius, ir galima tikrai pasakyti, kad tas klausimas jam išsprūdo nejučiomis, nes jis dar nespėjo gerai įsižiūrėti į nepažįstamąjį, pasiūliusį jam bėgti.

Tačiau, akylai pažvelgęs į atvirą jūrininko veidą, jis jau neabejojo, kad tai doras žmogus.

— Kas jūs toks? — nekantriai paklausė inžinierius. Penkrofas trumpai pasipasakojo, kas esąs.

— Puiku! — tarė Smitas. — O kaip jūs siūlote bėgti?

— Nagi štai čia balionas be naudos kabalduoja, lyg tyčia, nenaudėlis, mūsų laukia!

Penkrofui nereikėjo daug aiškinti. Inžinierius jį suprato iš poros žodžių. Stvėręs jūrininką už parankės, greit nusivedė jį pas save.

Penkrofas išdėstė jam savo planą. Viskas labai paprasta. Žinoma, čia rizikuoji gyvybe, bet ką gi padarysi! Uraganas, aišku, įsisiautėjo, šėlsta kaip padūkęs, bet juk toks sumanus ir drąsus inžinierius kaip Sairas Smitas puikiai sugebės suvaldyti oro laivą. Jeigu jis, Penkrofas, žinotų, ką reikia daryti su tuo balionu, daug negalvodamas išskristų, žinoma, drauge pasiėmęs ir Herbertą. Ar mažai audrų jūrininkas Penkrofas yra matęs savo gyvenime! Tokiu uraganu jo nenustebinsi!

Sairas Smitas klausėsi tylėdamas, bet jo akys žibėjo. Štai kur gera proga! Argi galima ją praleisti? Planas labai rizikingas, bet vis dėlto tikrai įvykdomas. Nors balionas saugomas, naktį galima prie jo prislinkti, įlipti į gondolą, paskui nupjauti lynus, kuriais balionas pririštas! Suprantama, čia lengva ir galvą padėti, bet galimas daiktas, kad viskas baigsis gerai, o jei ne toji audra… Taip, jei ne toji audra, balionas jau seniai būtų išskridęs ir ilgai laukta proga taip ir nebūtų pasitaikiusi!

— Aš ne vienas! — trumpai užbaigė jis balsu savo svarstymus.

— Kiek žmonių norite su savim paimti? — paklausė jūrininkas.

— Du: savo draugą Spiletą ir tarną Nabą.

— Vadinasi, jūs trise, — tarė Penkrofas, — ir aš su Herbertu. Taigi iš viso penki. O buvo numatyta balionu skristi šešiese…

— Labai gerai. Mes skrisime! — sušuko Sairas Smitas. Jis pasakė „mes”, pasižadėdamas ir už žurnalistą — ir tikrai, Gedeonas Spiletas buvo ne iš bailiųjų, o kai sužinojo, kas sumanyta, pritarė be jokių atsikalbinėjimų. Jis tik stebėjosi, kaip jam pačiam neatėjo į galvą tokia paprasta mintis. O Nabas būtų sekęs paskui savo šeimininką visur, kur tik tasai būtų užsimanęs keliauti.

— Vadinasi, iki vakaro, — pasakė Penkrofas. — Visi penki slankiosime čia aplinkui, tarytum iš smalsumo.

— Iki vakaro, — pritarė Sairas Smitas, — susitiksime dešimtą valandą. Kad nors audra nenurimtų, kol išskrisime!

Penkrofas atsisveikino su inžinierium ir sugrįžo į savo butą, kur buvo likęs jaunasis Herbertas Braunas. Drąsus berniukas žinojo jūrininko planus ir su nerimu laukė, kaip baigsis jo pasikalbėjimas su inžinierium.

Taigi, kaip mato skaitytojai, susitiko penki tikrai drąsūs vyrai, jeigu jie ketino leistis kelionėn per tokį baisų uraganą!

O audra nesiliovė, ir nei Džonatanas Forsteris, nei ja palydovai prie silpnutės gondolos net nesiartino. Oras visą dieną buvo pasibaisėtinas. Inžinierius tiktai bijojo, kad aerostato pūslė, vėjo nuolat bloškiama prie pat žemės, nesuplyštų į tūkstantį skutų. Ištisas valandas Smitas klaidžiojo po beveik tuščią aikštę, stebėdamas balioną. Tą patį darė ir Penkrofas; susikišęs rankas į kišenes, jis vaikštinėjo po aikštę ir protarpiais žiovavo, tarsi būtų čia užklydęs neturėdamas ką veikti ir nežinodamas, kaip prastumti laiką; bet iš tikrųjų jis irgi labai nuogąstavo, kad baliono pūslė gali plyšti arba, ko gero, gali nutrūkti lynai, o tuomet balionas išlėks į padangę.