Жюль Верн: Paslaptingoji sala

ŽIULIS VERNAS

Paslaptingoji sala

Romanas

Iš rusų kalbos vertė JONAS STUKAS

VILNIUS 1982

Antras leidimas

Жюль Верн ТАИНСТВЕННЫЙ ОСТРОВ М, Государственное издательство художественной литературы, 1956

Anotacija

Penki keleiviai, skridę oro balionu, patiria katastrofą ir atsiduria negyvenamoje saloje vidur Ramiojo vandenyno. Bet ar ji tikrai negyvenama? Naujieji „robinzonai”, kurdamiesi saloje, susiduria su daugeliu paslaptingų dalykų. Jie ieško žmonių, bet jų neranda. O vis dėlto turi kas nors būti…

PIRMOJI DALIS

BALIONO KATASTROFA

Pirmas skyrius

1865 metų uraganas. — Šauksmai viršum jūros gelmės. — Audros nuneštas balionas. — Perplyšusi pūslė. — Aplinkui vien jūra. — Penki keleiviai. — Kas atsitiko gondoloje. — Horizonte matyti žemė. — Dramos atomazga.

—Kylame?

— Kur tau! Žemyn leidžiamės!

— Blogiau, misteri Sairai! Krintame!

— Dieve mano! Meskite balastą!

— Paskutinis maišas išmestas!

— O kaip dabar? Kylame?

— Ne!

— Kas čia? Rodos, bangos šniokščia?

— Apačioje jūra!

— Visai arti, kokie penki šimtai pėdų.

Perrėkdamas audros kauksmą, nuskambėjo įsakmus balsas:

— Meskite visus sunkius daiktus!.. Viską meskite! Viešpatie, gelbėk mus!

Tie žodžiai suskambo beribėse Ramiojo vandenyno platybėse 1865 metų kovo 23 dieną, apie ketvirtą valandą po pietų.

Turbūt visi dar atsimena baisiąją audrą, šėlusią 1865 metais, per pačią pavasario ekvinokciją, kai iš šiaurės rytų užlėkė uraganas ir barometras nukrito iki septynių šimtų dešimties milimetrų. Uraganas siautėjo be atvangos nuo kovo 18 iki 26 dienos ir padarė nepaprastai daug žalos Amerikoje, Europoje ir Azijoje, nes apėmė tūkstančio aštuonių šimtų mylių pločio ruožą, einantį pusiaujo link nuo trisdešimt penktosios šiaurinės lygiagretės iki keturiasdešimtosios pietinės lygiagretės. Sugriauti miestai, su šaknimis išvartyti medžiai miškuose, milžiniškų jūros bangų nušluotos pakrantės, išmesti į krantą laivai, kuriuos biuras Veritas savo pranešimuose skaičiavo šimtais, ištisi kraštai, paversti dykynėmis pražūtingų viesulų, kurie viską naikino savo kelyje, daugel tūkstančių žmonių, žuvusių sausumoje arba radusių sau kapą jūros gelmėse — tokie buvo to grėsmingojo uragano padariniai. Savo griaunamąja jėga jis prašoko net audras, baisiai nusiaubusias Havaną ir Gvadelupą — pirmąją 1810 metų spalio 25 dieną, o antrąją 1825 metų liepos 26 dieną.

Bet 1865 metų kovo mėnesį, kai sausumoje ir jūroje tokios nelaimės sekė viena po kitos, ne mažiau baisi drama vyko ir siautėjančiame ore.

Iš tikrųjų, uraganas pagriebė balioną, išmetė jį kaip sviedinį į viesulo viršų ir ėmė sukti drauge su oro stulpu, nešdamas tolyn po devyniasdešimt mylių per valandą [* Tai yra 46 metrai per sekundę, arba 166 kilometrai per valandą (apie 42 mylios; 1 mylia — 4 kilometrai). —Aut past] ; balionas lyg vilkutis sukosi aplink savo ašį, tarytum patekęs į kokį oro Malstrimą.

Po apatiniu baliono tinklo žiedu siūbavo pintinė gondola, kurioje buvo penki žmonės, vos pastebimi tirštame rūke, sumišusiame su vandens purslais ir siekiančiame patį vandenyno paviršių.

Iš kurgi lėkė tas aerostatas, tas pasigailėtinas nenumaldomos audros žaislelis? Iš kurio Žemės rutulio kampelio jis pakilo į padanges? Be abejo, jis negalėjo leistis į kelionę per tokį uraganą. O juk uraganas jau šėlo penkias dienas, nes pirmieji jo ženklai pasirodė kovo 18-ąją. Buvo galima manyti, kad tas balionas atskrido iš toli, kadangi per parą jis tikriausiai nulėkdavo ne mažiau kaip du tūkstančius mylių.

Ir patys keleiviai gondoloje negalėjo nustatyti, ar toli jie nuskrido ir kur viesulas nubloškė jų aerostatą, nes tam nebuvo jokios gairės. Matyt, jie patyrė nepaprastai įdomų reiškinį: skriedami įnirtingos audros sparnais, jie tos audros nejuto. Uraganas nešė balioną vis tolyn, o keleiviai nejautė nei kaip jis sukasi, nei kaip pašėlusiu greičiu lekia horizontaliai. Jų akys nieko negalėjo įžiūrėti pro debesis, kamuoliais virstančius po gondola. Aplinkui viską lyg šydas dengė toks tirštas rūkas, kad jie nebūtų galėję pasakyti, ar dabar diena, ar naktis. Skrendant dideliame aukštyje, per begalinę tamsybę jų nepasiekė nei dangaus šviesulių atspindys, nei menkiausias triukšmo atgarsis nuo žemės, netgi nei silpnas kriokiančio vandenyno šnarėjimas. Ir tik tuomet, kai balionas ėmė sparčiai leistis žemyn, keleiviai sužinojo, kad skrenda virš siaučiančių bangų, ir suprato, koks pavojus jiems gresia.

Bet vos tiktai išmetus iš gondolos visą krovinį — šovinių atsargą, ginklus ir maistą, — balionas vėl pakilo ir skrido tolyn keturių tūkstančių penkių šimtų pėdų aukštyje. Išgirdę, kaip po gondola šniokščia jūra, keleiviai nutarė, kad aukščiau jiems bus ne taip pavojinga, ir nesvyruodami išmetė net pačius reikalingiausius daiktus, visaip stengdamiesi išsaugoti dujas, tą svarbiausią dalyką oro laive, nešančiame juos viršum vandenyno gelmių.

Visą naktį keleivius kamavo nerimas, ir ne tokie drąsūs žmonės tikriausiai nebūtų jo pergyvenę. Pagaliau ėmė aušti, o vos tik prabrėškus, uraganas tarytum pradėjo rimti. Kovo 24 dieną iš pat ankstyvo ryto pasirodė pirmieji giedrėjimo ženklai. Jūrą užgulę audros debesys prašvitus pakilo aukštyn. Per keletą valandų oro verpetas išsiplėtė, ir viesulo stulpas perplyšo. Uraganas virto „labai smarkiu vėju”, vadinasi, oro sluoksnių greitis sumažėjo perpus. Nors vėjas, kaip sako jūreiviai, vis dar tebepūtė „trimis rifais”, tačiau įsisiautėjusios gaivališkos jėgos beveik nurimo.

Iki vienuoliktos valandos ryto dangus bemaž išsiblaivė, drėgname ore atsirado tas ypatingas vaiskumas, kurį po smarkios audros ne tik matai, bet ir jauti. Atrodė, kad uraganas ne nušvilpė tolyn į vakarus, bet visai paliovė šėlęs. Galbūt kai perplyšo viesulo stulpas, audra pasibaigė kartu su elektros išlydžiu, kaip kartais atsitinka taifūnams Indijos vandenyne.

Bet tuo pat metu baliono keleiviai vėl pastebėjo, kad jie palengva, tačiau be paliovos leidžiasi žemyn. Baliono pūslė pamažu traukėsi, tįsdama ilgyn, kol pagaliau sferinės formos aerostatas įgavo kiaušinio pavidalą.

Vidudienį jis jau skrido viršum jūros dviejų tūkstančių pėdų aukštyje. Baliono tūris buvo penkiasdešimt tūkstančių kubinių pėdų; dėl tokio didumo jis ir galėjo taip ilgai išsilaikyti ore, čia pakildamas aukštyn, čia lėkdamas horizontaliai.

Norėdami palengvinti gondolos svorį, aeronautai jau išmetė paskutinius sunkesnius daiktus, išmetė pirmiau dar paliktą nedidelę maisto atsargą ir net viską, kas buvo jų kišenėse; paskui vienas iš keleivių užlipo ant apatinio lanko, prie kurio buvo pritvirtintas pūslę gaubiantis virvių tinklas, ir bandė stipriau priveržti apatinį aerostato vožtuvą.

Jau buvo aišku, kad išlaikyti balioną ore nebeįmanoma, jame mažai beliko dujų. Taigi visiems grėsė pražūtis!

Apačioje buvo ne žemynas, ne sala, o jūros platybės. Niekur nesimatė nei sklypelio sausumos, nei ruoželio kietos žemės, už kurios galėtų užsikabinti aerostato inkaras.

Aplinkui vien jūra, su baisiu pasiutimu tebeverčianti bangas. Kur tik pažvelgsi — visur tyvuliuoja bekraštis vandenynas; nelaimingieji aeronautai, žiūrėdami iš didelio aukščio, galėjo akimis aprėpti horizontą per keturiasdešimt mylių aplinkui, bet niekur nematė kranto. Prieš akis tik vandens dykynė, negailestingai sušiaušta uragano, išvagota bangų, kurios skriejo tartum laukiniai žirgai sutaršytais karčiais; putotos šėlstančių bangų keteros iš viršaus atrodė lyg milžiniškas baltas tinklas. Ir nebuvo matyti nei žemės, nei jokio laivo!