Жюль Верн: Paslaptingoji sala

Sairas Smitas, kilęs iš Masačiusetso, buvo iš profesijos inžinierius, garsus mokslininkas; per karą Jungtinių Valstijų vyriausybė pavedė jam vadovauti geležinkeliams, turėjusiems svarbią strateginę reikšmę.

Jis buvo liesas, prakaulus, padžiūvęs — tikras šiaurės amerikietis, ir nors turėjo ne daugiau kaip keturiasdešimt penkerius metus, bet trumpai kirpti plaukai jau buvo pradėję žilti; sidabrinės gijos būtų išmarginusios ir jo barzdą, tačiau Sairas Smitas barzdos neaugino, tik želdė tankius ūsus.

Jo veidas stebino atšiauriu grožiu ir lyg iškaltu profiliu — tokie veidai tarytum tik ir skirti medaliuose vaizduoti; iš akių švietė energija, griežtos lūpos retai šypsodavosi, — žodžiu, Sairas Smitas ir iš pažiūros atrodė mokslininkas, gimęs būti kariu. Jis priklausė prie tokių inžinierių, kurie savo karjeros pradžioje laisvu noru darbavosi su kūju ir kirtikliu, tuo būdami panašūs į generolus, pradėjusius karinę tarnybą eiliniais. Todėl nenuostabu, kad Sairas Smitas pasižymėjo ne tik nepaprastu išradingumu ir proto aštrumu, bet turėjo ir labai miklias, nagingas rankas. Išlavėję raumenys rodė didelę jo jėgą. Tai buvo veiklos žmogus ir kartu mąstytojas; dirbdavo jis be jokio prisivertimo, varomas nenuramdomos gyvybinės energijos; buvo baisiai atkaklus ir niekad nebijojo galimų nesėkmių. Didelis jo išsimokslinimas jungėsi su praktišku protu ir, kaip sako kareiviai, su didele nuovoka; be to, jis buvo išsiugdęs stebėtiną ištvermę ir jokiomis aplinkybėmis neprarasdavo galvos, — trumpiau sakant, jo buvo didžiai išlavėję trys bruožai, būdingi tvirtam žmogui: fizinė ir protinė energija, aiškaus tikslo turėjimas ir galinga valia. Jis būtų galėjęs savo devizu pasirinkti Vilhelmo Oraniečio XVII amžiuje pasakytus žodžius:

„Ryždamasis ką nors daryti, aš nesivaduoju viltimis; atkakliai ko nors siekdamas, aš nesivaduoju laime.”

Be visų tų privalumų, Sairas Smitas buvo tikras narsumo įsikūnijimas. Jis dalyvavo visuose pilietinio karo mūšiuose. Pradėjęs tarnybą Ilinojaus savanorių būryje, kuriam vadovavo Ulisas Grantas, jis kovėsi prie Padjukos, Belmonto, Pitsburg Lendingo, Korinto apgulos metu, prie Port Gibsono, Juodosios Upės ir Čatanugos, netoli Vailderneso, prie Potomako — ir visur kovėsi narsiai, kaip kareivis, visiškai vertas generolo Granto, kuris, paklaustas, kokie jo nuostoliai, atsakė: „Aš nukautųjų neskaičiuoju!” Šimtą kartų Sairas Smitas galėjo pakliūti tarp tų, kurių rūstusis karo vadas neskaičiuodavo, bet jam sekėsi, nors jis tuose mūšiuose ir nevengė pavojų, sekėsi iki tos dienos, kol prie Ričmondo buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę.

Kartu su Sairu Smitu tą pačią dieną į pietiečių rankas pateko dar vienas žymus žmogus — ne kas kitas kaip Gedeonas Spiletas, „Niujork Herald” laikraščio specialusis korespondentas, atsiųstas į šiauriečių armiją stebėti karo veiksmų.

Gedeonas Spiletas buvo iš tų šauniųjų reporterių, daugiausia anglų ir amerikiečių, kurie, kaip Stenlis ir kiti tokie žmonės, yra pasiryžę viską padaryti, kad tik galėtų gauti tikslių žinių apie aktualų įvykį ir kuo greičiausiai pranešti savo laikraščiui. Jungtinėse Valstijose tokie stambūs laikraščiai kaip „Niujork Herald” tapo galinga jėga, ir su jų atstovais, „specialiaisiais korespondentais”, reikia skaitytis. O Gedeonas Spiletas tarp tų „specialiųjų korespondentų” — vienas iš pirmųjų.

Būdamas labai pranašus, energingas, judrus ir ryžtingas, žurnalistas, apkeliavęs visą pasaulį, kareivis ir dailininkas, veržlaus proto vyras, gebantis visur kur susivokti, iš prigimties sumanus ir veiklus, Gedeonas Spiletas nebijodavo nei darbo, nei nuovargio, nei pavojų, kai norėdavo ką nors „sužinoti” — pirmiausia pats sau, o paskui savo laikraščiui. Jis buvo tikras profesinio smalsumo didvyris, nenuilstamai ieškantis naujų žinių, viso to, kas neištirta, nežinoma, neįmanoma, neįtikima, — vienas iš tų drąsiųjų stebėtojų, kurie rašo laikraščiui žinutes kulkoms zvimbiant, sudarinėja „kroniką” patrankų sviediniams virš galvos lekiant, o į bet kokį pavojų žiūri tiktai kaip į žavų nuotykį.

Jis taip pat dalyvavo visuose mūšiuose, visad buvo pirmosiose pozicijose, vienoje rankoje laikydamas revolverį, o kitoje — užrašų knygutę, ir kai aplinkui imdavo žirti kartečė, pieštukas jo rankoje nedrebėdavo. Jis neapkraudavo telegrafo laidų begalinėmis telegramomis, kaip daro kai kurie reporteriai, būdami nepaprastai iškalbingi, kai neturi ko pasakyti; kiekviena jo žinutė, trumpa, tiksli, aiški, visuomet nušviesdavo kurį nors svarbų įvykį. Beje, nestigo jam ir humoro. Tai jis po mūšio prie Juodosios Upės, norėdamas žūt būt išsaugoti savo eilę prie telegrafo langelio ir pranešti laikraščiui, kaip baigėsi kautynės, ištisas dvi valandas telegrafavo pirmuosius biblijos skyrius. Toks triukas „Niujork Herald” redakcijai atsiėjo du tūkstančius dolerių, užtat laikraštis pirmasis gavo informaciją.

Gedeonas Spiletas buvo aukšto ūgio ir dar nesenas — turėjo ne daugiau kaip keturiasdešimt metų. Jo veidą gaubė rusvos žandenos. Gyvos, žvitrios akys žvelgė ramiai ir su pasitikėjimu. Tokias akis turi žmonės, įpratę momentaliai pagauti visas matomo vaizdo smulkmenas. Būdamas tvirto sudėjimo, jis dar užsigrūdino, keliaudamas po įvairias geografines platumas, — taip šaltu vandeniu grūdinama įkaitinta plieninė sija.

Jau dešimt metų Gedeonas Spiletas buvo nuolatinis „Niujork Herald” korespondentas, paįvairindamas laikraštį savo straipsneliais ir piešiniais, kadangi jis lygiai gerai valdė ir literato plunksną, ir iliustratoriaus pieštuką.

Kai jį paėmė į nelaisvę, jis aprašinėjo kautynes ir darė piešinių eskizus. Pastabos jo užrašų knygutėje baigėsi šiais žodžiais: „Priešas taiko į mane ir…” Šaulys prašovė pro šalį: Gedeonas Spiletas, kaip paprastai, liko po karšto mūšio net neįdrėkstas.

Sairas Smitas ir Gedeonas Spiletas apie vienas kitą buvo tik šį tą girdėję. Pietiečiai juos abu nugabeno į Ričmondą. Inžinierius po sužeidimo greit pasitaisė ir sveikdamas susipažino su žurnalistu. Juodu pajuto vienas kitam pagarbą ir tapo bičiuliais. Netrukus juos dar labiau suartino bendras tikslas. Abu troško tiktai pabėgti, grįžti į Granto armiją ir jos eilėse vėl kautis už federalinė vienybę.

Du draugai nutarė bėgti, pasinaudodami bet kokiomis palankiomis aplinkybėmis, tačiau miestas buvo taip griežtai saugojamas, jog pabėgti atrodė beveik neįmanoma, nors Ričmonde jie galėjo vaikščioti laisvai.

Tuo metu pas Sairą Smitą per savo gudrumą prasmuko be galo ištikimas jo tarnas. Tas drąsus žmogus, išvydęs pasaulį inžinieriaus tėvų fermoje, buvo negras, vergų sūnus ir pats vergas, bet Sairas Smitas, pagal savo įsitikinimus ir širdies balsą būdamas vergijos priešininkas, suteikė negrui laisvę. Tačiau į laisvę paleistas vergas nenorėjo skirtis su savo šeimininku. Jis karštai jį mylėjo ir buvo pasiryžęs už jį net mirti. Tarnas ėjo trisdešimt pirmus metus, buvo tvirtas, apsukrus, miklus ir protingas vyras, nuolankus ir ramus, kartais labai naivus, visada su šypsena veide, paslaugus ir geros širdies. Jo vardas buvo Nabuchodonosoras, bet jis to įmantraus vardo nemėgo, jam labiau patiko iš mažens įprastas maloninis vardas — Nabas.

Sužinojęs, kad jo šeimininkas pateko į nelaisvę, Nabas nesvyruodamas išvyko iš Masačiusetso, atkeliavo iki Ričmondo ir visokiomis gudrybėmis, dvidešimt kartų rizikuodamas gyvybe, įsiskverbė į apgultą miestą. Negalima apsakyti, kaip nudžiugo Sairas Smitas, išvydęs savo tarną, ir koks laimingas buvo Nabas, vėl atsidūręs pas mylimą šeimininką.