Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Atėjo vakaras. Sutemo juodžiausia naktis. Pažemiu slinko tirštas rūkas, panašus į debesis. Pradėjo lyti lietus, sumišęs su sniegu. Oras staigiai atšalo. Ričmondą apgaubė kažkokia drėgna migla. Atrodė, kad pašėlusi audra padarė tarp apgulusiųjų ir apgultųjų paliaubas: patrankos nutilo, lyg pabūgusios grėsmingai kriokiančio uragano. Miesto gatvės buvo tuščios. Nė gyvos dvasios nesimatė ir aikštėje, kurios vidury blaškėsi vėjo daužomas aerostatas — turbūt pietiečiai manė, jog nėra reikalo per tokią siautulingą vėtrą jį saugoti. Taigi buvo labai palankios aplinkybės belaisviams bėgti; tiktai kaip reikėjo leistis į tokią baisią kelionę, kaip atsiduoti įšėlusių stichijų malonei?

— Tai bent orelis! — suniurnėjo Penkrofas ir, nusitvėręs už skrybėlės, kumščio smūgiu stipriau ją užsimaukšlino. — Na, bet nieko! Kaip nors susidorosime!

Pusę dešimtos Sairas Smitas ir jo draugai iš įvairių pusių vogčiomis įslinko į aikštę, kur vėjas buvo užgesinęs visus dujinius žibintus, todėl viešpatavo neperžvelgiama tamsa. Nebuvo matyti net dunksant milžiniško aerostato, vėtros priblokšto prie pat žemės. Balioną laikė ne tik balasto maišai, pririšti prie apsauginio tinklo, bet dar ir tvirtas lynas, — jis buvo pervertas per geležinę grandį, įtaisytą aikštės grindinyje, o abu jo galai pririšti prie pintinės gondolos.

Penki belaisviai susitiko prie tos pintinės. Niekas jų nepastebėjo — buvo tokia tamsybė, kad ir jie patys vienas kito nematė.

Jie susitiko prie tos pintinės

Sairas Smitas, Gedeonas Spiletas, Nabas ir Herbertas, nė žodžio netarę, sulipo į gondolą, o tuo tarpu Penkrofas, inžinieriaus nurodymu, vieną po kito raišiojo balasto maišus. Netrukus jūrininkas prisidėjo prie savo draugų.

Dabar aerostatą laikė tiktai lynas, ir Sairui Smitui reikėjo tik duoti įsakymą skristi.

Bet staiga tuo momentu į gondolą stryktelėjo šuo. Tai buvo Topas, mylimas inžinieriaus šuo; jis nutraukė grandinę ir atbėgo paskui savo šeimininką. Bijodamas, kad šuo per daug neapsunkintų baliono, Sairas Smitas norėjo jį išvaryti.

— Ne bėda, paimsim ir šunį! — tarė Penkrofas ir išmetė iš gondolos du maišus su smėliu.

Paskui jis atrišo lyną, balionas įstrižai šovė aukštyn, lėkdamas nugriovė du kaminus ir su pasiutiška jėga iškilo į padangę.

Uraganas siautėjo kaip padūkęs. Naktį nusileisti nebuvo ko nė galvoti, o kai išaušo rytas, žemę dengė tankus rūko šydas. Tik penktąją dieną po baisiai vėjo nešamu aerostatu pro debesų prošvaistę pasirodė jūra.

Skaitytojai jau žino, kad iš penkių bėglių, kovo 20 dieną išskridusių balionu, kovo 24 dieną keturi buvo išmesti į dyką krantą už šešių tūkstančių mylių nuo Ričmondo, o tasai dingęs keleivis, kurio ieškoti pirmiausia puolė išsigelbėję draugai, norėdami suteikti jam pagalbą, buvo ne kas kitas, kaip Sairas Smitas — žmogus, visai natūraliai tapęs jų vadovu. [* Balandžio 5 dieną Grantas užėmė Ričmondą, separatistų maištas; buvo numalšintas. Li pasitraukė į vakarus, ir Jungtinių Valstijų vienybės šalininkai nugalėjo. — Aut. past.]

Trečias skyrius

Penktą valandą vakaro. — Dingęs draugas. — Nabas nusiminęs. — Ieškojimas šiaurės kryptimi. — Salelė. — Liūdesio ir nerimo naktis. — Rytmečio rūkas. — Nabas šoka plaukti. — Matyti žemė. — Kėlimasis per sąsiaurį.

Inžinierius Smitas buvo prisiglaudęs baliono tinkle, bet staiga trūko virvės, ir jį nunešė banga. Dingo ir jo šuo, — ištikimas Topas tuojau pat puolė į jūrą gelbėti sava šeimininko.

— Pirmyn! — šūktelėjo žurnalistas.

Ir visi keturi — Gedeonas Spiletas, Herbertas, Penkrofas ir Nabas, — užmiršę alkį ir nuovargį, leidosi ieškoti savo draugo.

Vargšas Nabas verkė iš įniršio ir nusiminimo, pagalvojęs, kad neteko brangiausio pasaulyje žmogaus.

Dar nebuvo praėjusios nė dvi minutės nuo tos akimirkos, kai dingo Sairas Smitas. Vadinasi, jo draugai, pasiekę žemę, dar galėjo tikėtis, kad suspės inžinierių išgelbėti.

— Ieškoti jo reikia. Ieškoti! — šaukė Nabas.

— Taip, Nabai, — pritarė Gedeonas Spiletas. — Mes jį surasime!

— Gyvą?

— Gyvą!

— Ar jis moka plaukti? — paklausė Penkrofas.

— Moka! — atsakė Nabas. — Be to, su juo yra Topas…

Jūrininkas pasiklausė, kaip šniokščia vandenynas, ir palingavo galvą.

Inžinierius dingo šiaurinėje pakrantės dalyje, maždaug per pusmylį nuo tos vietos, kur buvo išmesti kiti keleiviai. Jeigu jam pavyko pasiekti artimiausią seklumą, tai jo draugams reikės nueiti daugiausia pusę mylios.

Artėjo šešta valanda vakaro. Užslinko toks tirštas rūkas, jog visai sutemo. Katastrofos ištikti aeronautai ėjo šiaurės link rytine pakrante tos žemės, kur juos nubloškė likimas, visiškai jiems nežinomos žemės, apie kurios geografinę padėtį jie nieko negalėjo numanyti. Eidami po kojomis jautė čia smėlį, čia akmenis, — atrodė, kad žemė visai plyna, be jokios augmenijos. Slinkti į priekį buvo labai sunku. Jie žingsniavo tamsoje per kažkokius kauburius, vietomis pasitaikydavo gilių duobių. Iš jų nuolat pakildavo per tokią tamsybę nematomi dideli paukščiai ir, sunkiai plasnodami sparnais, išlakstydavo į visas puses. Kiti paukščiai, mažesni ir vikresni, purptelėdavo ištisais pulkais ir lyg koks gyvas debesis praūždavo keleiviams viršum galvų. Jūrininkas spėjo, kad tai kormoranai ir kirai, mat jie taip gailiai ir šaižiai klykavo, jog girdėjosi net pro grėsmingą bangų mūšos kriokimą.

Retkarčiais keleiviai sustodavo, garsiai šaukdavo dingusį draugą ir budriai klausydavosi, ar nepasigirs iš vandenyno pusės jo balsas. Gal Sairui Smitui pavyko išsigelbėti, gal jau nebetoli ta vieta, kur jis išsikapstė į krantą; o jeigu pats Smitas ir nebeturi jėgų šauktis pagalbos, tai pradės loti jo šuo, ir skardų Topo lojimą jie tikrai išgirs. Bet jie nieko daugiau negirdėjo, tik kaip niauriai šniokščia vandenynas ir trankosi bangų ridenami akmenėliai. Ir nedidelis būrelis vėl žygiavo toliau, tyrinėdamas mažiausius kranto vingius.

Po kokių dvidešimties minučių visi keturi staiga sustojo — toliau nebebuvo kur eiti, prieš juos į krantą ritosi aukštos bangos, suduždamos į akmenis. Jie atsidūrė smailaus uolėto kyšulio gale, kur piktai siautėjo jūra.

— Išėjome į kyšulį, — tarė jūrininkas. — Reikia pasukti atgal. Laikykitės dešinės, atokiau nuo kranto.

— Bet juk jis tenai! — šūktelėjo Nabas, rodydamas į jūrą, kur tamsoje bolavo putotos milžiniškų bangų keteros.

— Na tai dar pabandykime jį šaukti!

Visi keturi iš karto suriko, bet į garsų jų šauksmą niekas neatsiliepė. Šiek tiek palaukę, jie vėl šūktelėjo į tamsą. Ir vėl jokio atsakymo.

Tada keleiviai aplenkė kyšulio smailumą ir nuėjo toliau smėlėtu ir akmenuotu pajūriu. Netrukus Penkrofas pastebėjo, kad krantas darosi statesnis, kyla aukštyn, ir nusprendė, jog gana ilgas kranto kalnagūbris jungiasi su neaiškiai tamsoje dūluojančia atkalne. Paukščių šioje pakrantės dalyje buvo mažiau. Ir jūra čia ne taip smarkiai siautėjo ir šniokštė, net bangavimas gerokai sumažėjo. Vos buvo girdėti, kaip čeža mūšos ridinėjami akmenukai. Be abejo, kranto lankstas čia sudarė užutekį, uolėto kyšulio saugomą nuo didžiulių bangų, siaučiančių atviroje jūroje.

Tačiau, eidami ta kryptimi, keleiviai tolo į pietus, į priešingą pusę, visai ne ten, kur Sairas Smitas galėjo išplaukti į krantą. Nuėję pusantros mylios, jie neaptiko nė mažiausio pakrantės vingio, sukančio į šiaurę. Bet juk kyšulys, kurį jiems reikėjo aplenkti, turi jungtis su sausuma. Ir išvargę keleiviai, sukaupę paskutines jėgas, narsiai žygiavo pirmyn, tikėdamiesi, kad krantas tuoj tuoj staigiai pasisuks ir jie vėl galės eiti į šiaurę.