Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Bet koks buvo jų nusivylimas, kai, nuėję dvejetą mylių, jie vėl atsidūrė gana aukšto kyšulio pakraštyje, kur stūksojo slidžios uolos.

— Mes patekome į kažkokią salelę! — tarė Penkrofas. — Ir jau perėjome ją visą iš vieno galo į kitą.

Jūrininko pastaba buvo teisinga. Audra išmetė aeronautus ne į žemyną ir netgi ne į salą, o į mažą salelę, turinčią ne daugiau kaip dvi mylias ilgio ir, matyt, labai siaurą.

Ar toji akmenuota, dyka salelė, nyki jūros paukščių prieglauda, priklauso kuriam nors dideliam salynui? Ką gali žinoti? Kai mūsų keleiviai pamatė ją pro rūką iš baliono gondolos, negalėjo gerai jos įžiūrėti ir nustatyti, ar ji didelė. Bet dabar Penkrofas aštriomis jūrininko akimis, įgudusiomis peržvelgti tamsą, tarytum matė vakaruose masyvų kalnuoto kranto siluetą.

Jie šaukė kartu.

Tačiau nakties tamsoje Penkrofas negalėjo nustatyti, ar jų salelė yra netoli kokios nors vienišos salos, ar priklauso ištisam salynui. Taip pat jie negalėjo iš tos salelės išsikelti, nes aplink ją tyvuliavo jūra. Deja, inžinierius Smitas visai neatsiliepė į jų šauksmus, todėl jo ieškojimą teko atidėti iki ryto.

— Sairo tylėjimas dar nieko nereiškia, — pasakė žurnalistas. — Gal jis neteko sąmonės, o gal prisitrenkė ir dabar nepajėgia atsiliepti. Taigi nereikia nusiminti.

Žurnalistui dingtelėjo mintis sukurti pirmajame kyšulyje ugnį ir taip duoti Sairui Smitui signalą. Bet veltui visi keturi ieškojo laužui kuro, nors sausų piktžolių stiebų. Aplinkui buvo vien tik akmenys ir smėlis.

Nesunku suprasti, kaip sielojosi Nabas ir jo kelionės draugai, jau spėję prisirišti prie drąsuolio Sairo Smito. Bet buvo visiškai aišku, kad dabar jie niekuo negali jam padėti. Reikėjo laukti aušros. Galimas daiktas, Smitui pavyko išsigelbėti, ir jis rado sau prieglobstį kur nors ant kranto, o gal žuvo jūroje.

Lėtai slinko ilgos ir skausmingos valandos. Naktį smarkiai atšalo oras. Nelaimingieji bėgliai visai sužvarbo, tačiau savo kančių beveik nejuto. Jie net nepagalvojo prigulti poilsio. Užmiršę savo vargus, jie mąstė tiktai apie dingusį vadovą ir draugą, tikėjosi, kad jis gyvas, stiprino vienas kitam viltį, be paliovos klaidžiojo po tą dyką salelę, ir juos vis traukė į šiaurinį kranto kyšulį, arčiau tos vietos, kur įvyko katastrofa. Jie klausėsi, jie šaukė dingusį draugą, stengėsi nugirsti, gal atsklis pagalbos šauksmas, ir jų balsai turbūt aidėjo toli, nes vėjas aptilo, o baisus vandenyno ūžesys, bangavimui sumažėjus, jau buvo pradėjęs rimti.

Vieną akimirką jiems net pasirodė, kad į garsų Nabo riksmą atsiliepė aidas. Herbertas tai pasakė Penkrofui ir pridūrė:

— Turbūt čia netoli yra kitos salos krantas, ir gana aukštas krantas, nuo kurio ir atsimušė aidas.

Jūrininkas pritardamas linktelėjo galvą. Juk jam tatai jau buvo pasakiusios įžvalgios jo akys. Jeigu Penkrofas, nors ir labai neaiškiai, nors tik trumpą akimirką, pamatė žemę, vadinasi, priešais iš tikrųjų buvo žemė.

Bet tas tolimas aidas buvo vienintelis atsakymas į garsius Nabo šauksmus — visa rytinė salelės pakrantė tarp beribių vandenyno platybių, rodės, apmirė be žado.

Debesys pamažu išsisklaidė. Apie vidunaktį sumirgo žvaigždės, ir jeigu inžinierius Smitas tuo metu būtų buvęs su savo draugais, būtų pastebėjęs, kad danguje pasirodė ne tos žvaigždės, kurios spindi Šiaurės pusrutulyje. Iš tikrųjų, tame svetimame dangaus skliaute nesužibo Šiaurinė žvaigždė; zenite mirgantys žvaigždynai buvo visai nepanašūs į tuos, kuriuos įpratę matyti Naujojo Pasaulio šiaurinės dalies gyventojai; tamsoje spindintis Pietų Kryžius rodė, kad keleiviai yra atsidūrę Pietų pusrutulyje.

Pagaliau naktis praėjo. Kovo 25-ąją apie penktą valandą ryto dangus aukštai šiek tiek paraudo, bet horizontą dar tebegaubė niauri tamsa, o iš jūros užėjo toks tirštas rūkas, jog per dvidešimt žingsnių nieko nebuvo matyti. Rūkas bangavo ir sunkiai slinko pažemiu.

Taigi oras ieškojimui buvo nepalankus. Bėgliai nieko negalėjo aplinkui įžiūrėti. Nabas ir žurnalistas Spiletas veltui žvelgė tolyn į jūrą; Herbertas ir jūrininkas akimis ieškojo vakaruose aukšto kranto. Bet niekur nebuvo matyti nė sklypelio sausumos.

— Nors aš ir nematau kranto, — tarė Penkrofas, — bet jaučiu jį… Jis čia pat, kur nors netoliese… Tai taip pat tikra, kaip ir tai, kad mes pabėgome iš Ričmondo!

Tačiau netrukus rūko uždanga perplyšo, rūkas ėmė kilti aukštyn, virsdamas lengva miglele, pranašaujančia giedrą dieną. Danguje suspindo skaisti saulutė, karšti jos spinduliai, skverbdamiesi pro vaiskų šydą, skleidė ore šilumą.

Apie pusę septintos, praėjus trims ketvirčiams valandos nuo saulės patekėjimo, rūkas ėmė vis labiau tirpti. Viršuje jis kaupėsi į debesis, bet apačioje sklaidėsi. Netrukus aiškiai pasirodė visa salelė, paskui pro miglos šydą išniro ir mėlynas jūros pusratis, rytuose be galo ir krašto, o vakaruose apribotas aukšto, skardingo kranto.

Taip, ten buvo žemė. Ten buvo išsigelbėjimas, bent jau laikinas prieglobstis. Nuo aukšto tos nežinomos žemes kranto salelę skyrė sąsiauris, turintis kokią pusę mylios pločio; juo triukšmingai tekėjo srauni srovė.

Staiga vienas iš keleivių, klausydamas savo širdies balso, nepasitaręs su draugais, nepasakęs nė vieno žodžio, puolė į sąsiaurį. Tai buvo Nabas. Jis skubėjo į kitą krantą, norėdamas juo eiti šiaurėn. Niekas nebūtų galėjęs jo sulaikyti. Veltui Penkrofas jį šaukė. Žurnalistas jau ketino leistis paskui Nabą.

Penkrofas priėjęs šūktelėjo:

— Jūs norite perplaukti sąsiaurį?

— Taip, — atsakė Gedeonas Spiletas.

— Paklausykit mano patarimo, palaukite, — tarė jūrininkas. — Nabas ir vienas suteiks pagalbą savo šeimininkui. Žiūrėkite, kokia srauni srovė teka sąsiauryje. Jei bandysime jį perplaukti, mus gali nunešti į atvirą jūrą. Bet, jei neklystu, prasideda atoslūgis. Matote, kiek jau nuslūgo vanduo nuo pakrantės. Truputį palūkėkime, ir per patį atoslūgį mums gal pavyks sąsiaurį perbristi…

Tuo tarpu Nabas drąsiai grūmėsi su srove ir įstrižai plaukė per sąsiaurį. Su kiekvienu tvirtų rankų mostu iš vandens iškildavo juodi pečiai. Srovė Nabą smarkiai nešė į šalį, bet vis dėlto jis pamažu artėjo prie kranto. Jis sugaišo daugiau kaip pusvalandį, kol perplaukė tą sąsiaurį, turintį pusę mylios pločio; tėkmė jį nunešė kelis tūkstančius pėdų žemyn, bet pagaliau jis pasiekė krantą.

Išlipęs iš vandens prie aukšto granitinio skardžio, jis energingai nusipurtė, paskui galvotrūkčiais leidosi bėgti ir netrukus dingo už uolėto kyšulio, įsidavusio į jūrą beveik priešais pat šiaurinį salelės galą.

Draugai su nerimu sekė drąsųjį plaukiką, o kai tas dingo iš akių, jie nukreipė žvilgsnius į krantą, kur tikėjosi rasti sau prieglobstį; stebėdami tą nežinomą žemę, jie tuo pat metu malšino alkį kiaukutais, kuriais buvo nubertas pakrantės smėlis, — aišku, tai buvo labai menkas maistas.

Prieš juos esantis krantas suko pusračiu, sudarydamas plačią įlanką, iš pietų pusės apribotą niūrios, plikos uolos, toli išsikišusios į jūrą. Su krantu tą uolą jungė keisčiausiai išrantyta aukštų granito luitų virtinė. Į šiaurę įlanka ėjo platyn, krantas darė nedidelį lankstą, vingiuodamas iš pietvakarių į šiaurės rytus, ir baigėsi siauru, smailiu kyšuliu. Tarp tų dviejų kraštinių įlankos kyšulių buvo turbūt koks aštuonetas mylių. O salelė, nuo to granitinio kranto atskirta neplataus sąsiaurio, savo forma panėšėjo į milžinišką banginį. Didžiausias jos plotis buvo ne daugiau kaip ketvirtis mylios.