Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Reikia sustabdyti, žūt būt sustabdyti krintantį aerostatą, kitaip jį praris jūros gelmė! Žmonės gondoloje iš paskutiniųjų stengėsi kuo greičiau tai padaryti. Bet jų pastangos buvo tuščios — balionas leidosi vis žemyn, o tuo pat metu vėjas nepaprastu greičiu nešė jį iš šiaurės rytų į pietvakarius.

Keleivių padėtis buvo tikrai baisi. Neliko jokių abejonių — jie visiškai negalėjo valdyti aerostato. Visi jų mėginimai kaip nors gelbėtis ėjo perniek. Baliono pūslė vis labiau bliuško. Dujos veržėsi lauk, ir niekaip nebuvo galima jų sulaikyti. Balionas kaskart vis greičiau leidosi žemyn, pirmą valandą dienos nuo gondolos iki vandenyno paviršiaus tebuvo vos šeši šimtai pėdų. O dujų be paliovos mažėjo. Jos laisvai ėjo pro kiaurymę, atsiradusią plyšus pūslei.

Išmetus iš gondolos visus daiktus, keleiviams pavyko dar keletą valandų išsilaikyti ore. Bet taip jie tik atitolino neišvengiamą katastrofą: jeigu iki nakties horizonte nepasirodys žemė, tai balionas ir gondola panirs į vandenyno gelmę.

Beliko išbandyti dar vieną priemonę, ir keleiviai tučtuojau taip ir padarė kaip energingi ir drąsūs žmonės, kuriems ne kartą teko žiūrėti mirčiai į akis. Iš jų lūpų nepasigirdo nė mažiausio murmėjimo. Jie pasiryžo kovoti iki paskutinės minutės ir visaip stengėsi sulėtinti baliono kritimą. Gondola buvo nelyginant koks pintas krepšys ir, žinoma, negalėjo plaukti: vos nukritusi į vandenį, ji tuojau būtų paskendusi.

Antrą valandą dienos aerostatas buvo jau tik per keturis šimtus pėdų nuo vandenyno paviršiaus.

Ir tuomet nuskambėjo vyriškas balsas. Tai į savo draugus kreipėsi drąsus žmogus, kurio širdis nepažįsta baimės. Į jo šauksmą atsiliepė ne mažiau ryžtingi balsai.

— Ar viskas jau išmesta?

— Ne! Dar liko auksas — dešimt tūkstančių frankų!

Ir tuojau sunkus maišelis nulėkė į vandenyną.

— Ar balionas pakilo?

— Truputėlį pakilo, bet greit vėl pradės kristi!

— Ką dar galima išmesti?

— Nieko!

— Nieko? O gondola?

— Kabinkitės visi už tinklo. O gondolą — į vandenį!

Iš tikrųjų liko tik ta vienintelė ir paskutinė priemonė palengvinti balioną. Keleiviai nupjovė virves, kuriomis gondola buvo pririšta prie tinklo lanko, ir, vos tik ji nukrito, aerostatas vėl pakilo į dviejų tūkstančių pėdų aukštį.

Visi penki keleiviai susikraustė viršum lanko ir dabar laikėsi tinkle, nusitvėrę už virvių. Visi žiūrėjo žemyn, kur šėlo vandenynas.

Kaip žinoma, kiekvienas aerostatas nepaprastai jautrus. Nors truputį sumažinus krovinį, jis tuojau kyla aukštyn. Ore sklendžiantis balionas savo jautrumu panašus į matematiškai tikslias svarstykles. Tad visiškai aišku, kad, atsikratęs gana sunkios gondolos, jis tučtuojau iškils daug aukščiau. Taip buvo ir dabar.

Bet tokiame aukštyje aerostatas išsilaikė tik trumpą akimirką ir vėl ėmė leistis žemyn. Iš pūslės pro skylę nepaliaujamai ėjo dujos, ir tos skylės nebuvo įmanoma užtaisyti.

Keleiviai padarė visa, ką galėjo, ir dabar jokios žmogiškos jėgos jau nebūtų įstengusios jų išgelbėti. Beliko tikėtis stebuklo.

Ketvirtą valandą dienos balionas buvo ne aukščiau kaip per penkis šimtus pėdų nuo vandenyno paviršiaus.

Staiga pasigirdo garsus lojimas. Keleiviai turėjo pasiėmę šunį, ir dabar jis buvo aerostato tinkle šalia savo šeimininko.

— Topas kažką pamatė! — riktelėjo vienas keleivis. Ir tuomet nuskambėjo garsus šauksmas:

— Žemė! Žemė!

Vėjas balioną vis nešė į pietvakarius; nuo aušros jis buvo jau nulėkęs šimtus mylių, ir keleiviams prieš akis tikrai pasirodė gana aukštas krantas.

Bet toji žemė buvo už trisdešimties mylių. Aerostatas ją pasiekti galėjo ne greičiau kaip per valandą ir tik tokiu atveju, jei nepasikeis vėjas. Per valandą! O kas bus, jeigu balionas anksčiau išleis visas likusias dujas?

Tai baisu! Nelaimingieji aeronautai aiškiai matė sausumą. Jie nežinojo, ar tai sala, ar žemynas, vargu net ar galėjo numanyti, į kurią pasaulio šalį audra juos nubloškė. Nors ten būtų ir ne svetingas kraštas, o tik negyvenama sala, vis tiek reikia žūt būt ją pasiekti.

Tačiau ketvirtą valandą dienos buvo jau visai aišku, kad balionas ore ilgiau laikytis nebegali. Jis skrido liesdamas vandens paviršių. Didžiulių bangų keteros jau laižė apatinį tinklo kraštą, jis įmirko, pasunkėjo, ir aerostatas vargiai kilsčiojo kaip paukštis pamuštu sparnu.

Po pusvalandžio iki kranto beliko ne daugiau kaip mylia, bet aerostate jau beveik pasibaigė visos dujos. Jos laikėsi tik viršutinėje pūslės dalyje, o pati pūslė susitraukė ir subliūško, nukabo didelėmis klostėmis. Į tinklą įsikibę keleiviai virto balionui nepakeliama našta, ir netrukus jis pusiau pasinėrė į vandenį, o šėlstančios bangos ėmė įnirtingai jį plakti. Pūslė išsipūtė, ir vėjas, ją pagriebęs, pradėjo nešti vandens paviršiumi lyg burinę valtį. Atrodė, kad balionas tuoj tuoj pasieks sausumą.

Ir tikrai, jis buvo jau per du kabeltovus nuo kranto, tik staiga keturiems keleiviams iš krūtinių išsiveržė siaubingas riksmas. Ūžtelėjo milžiniška banga, ir balionas, tarytum jau netekęs jėgų pakilti, netikėtai išlėkė aukštyn. Lyg atsikratęs dalies savo krovinio, jis pakilo tūkstantį penkis šimtus pėdų, bet čia pateko į oro verpetą, ir jį ėmė sukti vėjas, nešdamas nebe sausumos link, o beveik lygiagrečiai su ja. Tačiau po poros minučių vėjas pasikeitė ir pagaliau sviedė balioną į smėlėtą krantą, kur jo negalėjo pasiekti bangos.

Balionas nukrito ant kranto.

Keleiviai padėjo vienas kitam išsikapanoti iš tinklo. O balionas, atsipalaidavęs nuo savo naštos, lyg sužeistas paukštis, vieną akimirką atsigavęs, su pirmuoju vėjo šuoru nėrė aukštyn ir išnyko padangėje.

Aerostato gondoloje buvo penki keleiviai ir šuo, bet į krantą vėjas išmetė tik keturis žmones.

Dingusį jų draugą, matyt, nuplovė banga, ir dėl to palengvėjęs aerostatas galėjo paskutinį kartą pakilti aukštyn ir po kelių akimirkų pasiekti sausumą.

Bet vos tik katastrofos ištiktieji (taip juos drąsiai galima pavadinti) atsidūrė ant žemės, visi keturi, nebematydami penktojo keleivio, sušuko:

— Galbūt jis stengiasi priplaukti krantą… Išgelbėsim jį! Išgelbėsim!

Antras skyrius

JAV pilietinio karo epizodas. — Inžinierius Sairas Smitas. — Gedeonas Spiletas. — Negras Nabas. — Jūrininkas Penkrofas. — Jaunasis Herbertas. — Netikėtas pasiūlymas. — Pasimatymas dešimtą valandą vakaro. — Išskridimas audrai siaučiant.

Į kažkokį tolimą krantą uragano išmesti žmonės nebuvo nei aeronautai iš profesijos, nei oro kelionių mėgėjai. Jie buvo karo belaisviai, ir įgimtas drąsumas paskatino juos bėgti iš nelaisvės labai nepaprastomis aplinkybėmis. Šimtą kartų jie galėjo pražūti! Šimtą kartų aerostatas, plyšus pūslei, galėjo juos nublokšti į jūros gelmę. Bet dangaus jiems buvo skirtas nuostabus likimas. Kova 20 dieną pabėgę iš generolo Uliso Granto kariuomenės apgulto Ričmondo, keleiviai atsidūrė už septynių tūkstančių mylių nuo to miesto, Virdžinijos valstijos sostinės, kur baisaus pilietinio karo metu buvo svarbiausioji separatistų tvirtovė. Jų oro kelionė užtruko penkias dienas.

Štai kokiomis įdomiomis aplinkybėmis pabėgo belaisviai, kurių skridimas pasibaigė mūsų jau aprašyta katastrofa.

1865 metų vasario mėnesį, kai generolas Grantas nebe pirmą kartą puolė Ričmondą, vis negalėdamas jo paimti, keletas federalinės armijos karininkų pateko į priešo rankas ir buvo internuoti tame mieste. Vienas iš žymiausių belaisvių buvo Sairas Smitas, tarnavęs Granto armijos vyriausiajame štabe.