Жюль Верн - Paslaptingoji sala

— Ak, kad tik jie surastų misterį Smitą! — kartojo Herbertas. — Tada viskas bus gerai. Daugiau aš nieko iš dangaus neprašau!

— Taip, — atsiliepė Penkrofas. — Koks buvo žmogus! Tikras žmogus.

— Buvo? Kodėl tu sakai „buvo”? Argi jau nesitiki jo pamatyti?

— Ką tu, ką tu! Gink dieve! — sušuko jūrininkas. Galerijų tvarkymo darbai greitai buvo baigti, ir Penkrofas pareiškė esąs visiškai patenkintas.

— Na, dabar mūsų draugai gali grįžti, — tarė jis. — Mes čia įrengėme neblogą buveinę.

Liko tik įtaisyti židinį ir pagaminti pietus, bet tai jau buvo paprastas ir nesunkus darbas. Pirmojo koridoriaus gilumoje, kairiajame šone, palei dūmams išeiti paliktą angą jie sukrovė iš plokščių akmenų ugniakurą. Žinoma, ne visa šiluma išeis laukan kartu su dūmais, ugnis turės šildyti ir „kambarius”. Vienas koridorius buvo paverstas malkine. Jūrininkas ėmė krauti į židinį žagarus ir smulkias sausas šakutes. Jam dar nebaigus darbo, Herbertas staiga paklausė, ar jis turįs degtukų.

— Na žinoma, — atsakė Penkrofas ir pridūrė: — Visa laimė, kad turiu. O be degtukų ir be skiltuvo būtų pražūtis.

— Visai ne. Mes galėtume įdegti ugnį trynimu, kaip tatai daro laukiniai, — prieštaravo Herbertas. — Paimtume du sausus pagalius ir trintume vieną į kitą.

— Ką gi, pabandyk, drauguži, pabandyk. Pamatysi, kad tau nieko neišeis, tik rankas nuvarginsi.

— Bet juk tas būdas labai paprastas, ir iki šiol taip daroma daugelyje Ramiojo vandenyno salų.

— Aš nesakau, kad taip įdegti ugnies negalima, — atsiliepė Penkrofas, — bet reikia manyti, kad laukiniai geriau už mus išmano, kaip šio darbo imtis, o gal žino, kokį medį reikia parinkti. Aš, pavyzdžiui, ne kartą esu bandęs tokiu būdu įdegti ugnį, bet man nieko neišėjo. Taigi jau verčiau degtukais užkursiu židinį. Tik kur aš juos padėjau?

Penkrofas ėmė ieškoti švarko kišenėse degtukų dėžutės, kurią visuomet nešiodavosi, kaip ir pridera dideliam rūkoriui. Tačiau dėžutės ten nebuvo. Jis apgraibė kelnių kišenes, bet brangiosios dėžutės ir jose nerado.

— Kaip tat kvaila!.. Tikra bėda! — tarė Penkrofas ir sumišęs pasižiūrėjo į Herbertą. — Turbūt iškrito iš kišenės. Pamečiau aš tą dėžutę. O tu, Herbertai, nieko neturi? Nors kokio žiebtuvėlio, kad galėtume ugnį užkurti?

— Ne, Penkrofai, nieko neturiu.

Jūrininkas, o paskui jį ir Herbertas išėjo iš Galerijų. Penkrofas su apmaudu trynė sau kaktą.

Abu ėmė rūpestingai ieškoti smėlyje ir tarp uolų upės pakrantėje, bet degtukų niekur nerado. O tuo tarpu varinė dėžutė, kurioje Penkrofas laikė degtukus, tikriausiai būtų kritusi jiems į akis.

— Klausyk, Penkrofai, — paklausė Herbertas, — o kai mes buvome gondoloje, ar tu jos neišmetei į jūrą?

— Argi aš būčiau ją metęs! — pasipiktino jūrininkas. — Tiktai gal kartais pati iškrito. Juk mus smarkiai mėtė, o ar daug reikia, kad toks mažas daiktelis iškristų? Net ir pypkės aš netekau. Ak, ta prakeikta dėžutė! Kur ji galėjo dingti?

— Žinai ką, — tarė Herbertas, — dabar kaip tik atoslūgis, einam ant kranto, į tą vietą, kur mus išmetė. Gal ten ją surasime.

Tačiau surasti dėžutę mažai tebuvo vilties. Jeigu jūra net ir išmetė ją, per potvynį bangos tikriausiai užnešė žvirgždu. Vis dėlto buvo ne pro šalį išmėginti laimę, tad Herbertas su Penkrofu skubiai nuėjo į galą to kyšulio, ties kuriuo praeitą vakarą balionas juos išmetė į sausumą. Toji vieta buvo už poros šimtų žingsnių nuo Galerijų. Ten jie labai atidžiai apžiūrėjo akmenukais nusėtą krantą ir kiekvieną duobutę tarp uolų. Bergždžios pastangos! Jei dėžutė čia ir iškrito, bangos turbūt nunešė ją į jūrą. Vis labiau slūgstant nuo kranto vandeniui, jūrininkas islande kiekvieną plyšį tarp rifų, bet nieko nerado. Tai buvo labai didelis ir kol kas nepataisomas nuostolis.

Penkrofas taip susigraužė, kad nepajėgė to paslėpti. Jo kaktą išvagojo raukšlės, jis paniuręs tylėjo. Herbertas, labai norėdamas jį nuraminti, pasakė, kad degtukai greičiausiai bus sušlapę, todėl iš jų vis tiek nebūtų jokios naudos.

— Ne, mielasis, — atsakė jūrininkas. — Aš juos laikiau labai sandarioje varinėje dėžutėje! Ką gi mes dabar darysime?

— Kaip nors vis tiek užkursime ugnį, — tarė Herbertas. — Misteris Smitas ir misteris Spiletas tikrai ras kokią išeitį!

— Gal ir taip, — liūdnai pasakė Penkrofas. — Bet dabar mes negalime pakurti laužo, tad nebus kuo pavaišinti grįžusių draugų.

— Nenusimink, — gyvai atsiliepė Herbertas. — Negali būti, kad jie neturėtų degtukų arba nors skiltuvo.

— Abejoju, — atkirto jūrininkas, kratydamas galvą. — Pirmiausia, Nabas ir misteris Smitas nerūko, o misteris Spiletas, man rodos, greičiau pasistengs gelbėti savo užrašų knygelę negu degtukų dėžutę!

Herbertas nieko neatsakė. Suprantama, buvo gana liūdna, kad Penkrofas pametė degtukus, tačiau jaunuolis tikėjosi, jog kaip nors pavyks ugnį užkurti. Bet Penkrofas, kaip labiau prityręs, nors šiaip jau ryžtingo būdo, manė kitaip negu jo auklėtinis. Galų gale daugiau nebuvo ką daryti, tik laukti, kada sugrįš Nabas ir žurnalistas. Tačiau teko atsisakyti sumanymo pavaišinti juos keptais kiaušiniais, o žali kiaukutai vargu ar galėjo suteikti jiems didelį malonumą, kadangi jie nelabai patiko ir pačiam Penkrofui.

Dėl visa ko, jeigu nebus įmanoma užkurti ugnies, jūrininkas ir Herbertas pririnko daugiau litodomų, o paskui tylėdami nuėjo į savo būstą.

Penkrofas žingsniavo nuleidęs akis, vis dar tikėdamasis atrasti dingusią dėžutę. Jis net perėjo kairiuoju upės krantu nuo žiočių iki to užutekio, kur jie pirma nuleido į vandenį plaustą. Paskui užlipo ant viršutinio plokščiakalnio, išvaikščiojo jį visą, ieškojo ir aukštoje žolėje miško pakrašty, bet viskas buvo veltui!

Buvo jau penkta valanda vakaro, kai Penkrofas su Herbertu grįžo į Galeriją. Aišku, jie ir ten visur apieškojo, islande net tamsiausius užkampius. Deja, degtukų dėžutės niekur nebuvo, ir nuo tolimesnio ieškojimo teko atsisakyti.

Apie šeštą valandą, kai saulė jau leidosi už kalno vakaruose, Herbertas, klaidžiojęs jūros pakrante, šūktelėjo, kad ateina Nabas ir Gedeonas Spiletas. Bet jie grįžo vieni!.. Jaunuoliui širdį suspaudė neapsakomas liūdesys. Vadinasi, Penkrofo nuojauta buvo teisinga! Sairo Smito jau nebepavyks surasti!

Priėjęs prie Herberto, žurnalistas tylėdamas atsisėdo ant uolos nuolaužos. Jis grįžo vos gyvas, taip nuvargęs ir išalkęs, jog nepajėgė nė žodžio ištarti.

O Nabui buvo paraudusios akys — taip ilgai jis verkė. Ir dabar jis negalėjo sulaikyti ašarų, kurios aiškiai rodė jo neviltį.

Truputį pailsėjęs, žurnalistas papasakojo apie nesėkmingus bandymus surasti Sairą Smitą. Kartu su Nabu jis buvo nuėjęs pakrante daugiau kaip aštuonias mylias — gana toli nuo tos vietos, kur dingo inžinierius ir jo šuo Topas. Smėlėtas krantas buvo visiškai tuščias. Jokios žymės, jokio pėdsako. Niekur nebuvo matyti, kad kas neseniai būtų išjudinęs iš vietos akmenį, kad kur per smėlį būtų žengusi žmogaus koja, — jokio ženklo visame pajūryje. Jeigu čia ir gyvenama žemė, tai ant kranto turbūt niekad nesirodė nė vienas žmogus. Jūra taip pat buvo tuščia kaip ir krantas, netoli kurio inžinierius Smitas susirado sau kapą.

Išgirdęs tuos žodžius, Nabas pašoko ir taip karštai sušuko, jog buvo matyti, kad jis dar turi vilties:

— Ne, ne, jis nemirė! Negali būti, kad jis taip žūtų! Netikiu! Aš arba kas nors kitas — gali taip mirti. O jis — ne! Niekados!.. Jis toksai, toksai žmogus… Jam nebaisi jokia nelaimė!..