Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Žurnalistas atsisėdo ant uolos nepasakęs nė žodžio

Netekęs jėgų, jis susvyravo.

— Oi, nebegaliu, — tyliai pasakė Nabas. Prie jo pribėgo Herbertas.

— Nabai, — tarė jaunuolis. — Nepraraskite vilties. Viešpats jį mums sugrąžins! O dabar nusiraminkite, pailsėkite. Jūs esate išalkęs. Truputį pasistiprinkite. Pavalgykite, aš jus prašau.

Taip kalbėdamas, jis padavė vargšui Nabui kelias saujas kiaukutų. Tai buvo menkas ir labai nesotus valgis.

Nabas jau daugel valandų buvo nevalgęs, bet ir dabar atsisakė nuo maisto. Netekęs savo šeimininko, jis negalėjo, jis nenorėjo gyventi!

O Gedeonas Spiletas sukimšo nemažai litodomų, paskui atsigulė ant smėlio prie uolos. Jis buvo baisiai išvargęs, bet ramus.

Herbertas priėjęs paėmė jį už rankos ir pasakė:

— Misteri Spiletai, mes radome prieglobstį, kur jums bus daug geriau kaip čia. Jau artinasi naktis. Einam. Jums reikia pailsėti! O rytoj pažiūrėsime, ką daryti…

Žurnalistas atsikėlė, ir Herbertas jį nuvedė Galerijų link.

Tuo metu prie Spileto priėjo Penkrofas ir paprasčiausiai paklausė, ar jis kartais neturįs degtukų, nors vieno degtuko.

Žurnalistas sustojo, paieškojo kišenėse ir, nieko jose neradęs, atsakė:

— Degtukų aš turėjau. Bet turbūt išmečiau juos…

Tada Penkrofas šūktelėjo Nabą, paklausė jį to paties ir gavo tokį pat atsakymą.

— O, prakeikimas! — nesusivaldęs suriko jūrininkas. Išgirdęs tą šūksmą, žurnalistas priėjo prie Penkrofo.

— Nė vieno degtuko? — paklausė jis.

— Nė vieno, ir nėra kuo užkurti ugnies.

— Nėra kuo, — liūdnai pakartojo Nabas. — Jei čia būtų mano šeimininkas, jis tikrai užkurtų ugnį.

Visi keturi stovėjo lyg sustingę, su nerimu žiūrėdami vienas į kitą. Herbertas pirmas nutraukė slegiančią tylą:

— Misteri Spiletai, juk jūs rūkote ir visada nešiojatės degtukus! Galbūt jūs blogai ieškojote? Paieškokite dar! Mums užtektų vieno degtuko.

Žurnalistas vėl išnaršė liemenės, kelnių, apsiausto kišenes, ir koks buvo Penkrofo džiaugsmas, kaip jis pats nustebo, kai pagaliau už liemenės pamušalo užčiuopė plonytį šakaliuką. Jis jautė jį pro rūbą, laikė tvirtai suspaudęs pirštais, bet negalėjo ištraukti. Tai, be abejo, buvo degtukas, vienintelis degtukas, ir dabar tik reikėjo jį išimti, nesugadinus fosforinės galvutės.

— Leiskite, aš išimsiu, — tarė Herbertas.

Ir jis labai vikriai ištraukė iš už liemenės pamušalo sveikutėlį degtuką, mažytį, bet tokį brangų šakaliuką, kuris dabar jiems turėjo didžiai svarbią reikšmę. Jo galvutė nė kiek nebuvo nukentėjusi.

— Degtukas! — sušuko Penkrofas. — Aš taip džiaugiuosi, lyg mes turėtume pilną vežimą degtukų!

Jis atsargiai paėmė degtuką iš Herberto rankų ir paskui savo draugus nuėjo į Galerijas.

Gyvenamuose kraštuose degtukai labai mažai vertinami, žmonės juos naudoja visai abejingai ir degina be jokio saiko, o čia jie buvo tikra brangenybė, ir su tuo vieninteliu degtuku reikėjo elgtis nepaprastai atsargiai. Pirmiausia jūrininkas įsitikino, kad degtukas visiškai sausas, paskui tarė:

— Reikėtų popieriaus.

— Štai, imkite, — atsiliepė Gedeonas Spiletas, truputį su gailesčiu išplėšdamas lapelį iš savo užrašų knygutės.

Penkrofas paėmė iš žurnalisto lapelį ir atsitūpė prie židinio. Jame jau buvo pridėta žagarų, gražiai sukrautų taip, kad tarp jų galėtų praeiti oras, o apačioje pakišta prakurų — sausų lapų, sausos žolės ir sausų samanų, kurios turėjo iš karto įsiliepsnoti ir greit uždegti šakas.

Popieriaus lapelį Penkrofas susuko piltuvėlio pavidalu, kaip tai daro rūkoriai, degdami pypkę vėjui pučiant, ir įkišo tą piltuvėlį į samanas. Po to paėmė šiurkštoką akmenėlį, rūpestingai jį nušluostė ir, sulaikęs kvapą, smarkiai plakančia širdimi, palengva brūkštelėjo į jį degtuką.

Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas: Penkrofas bijojo, kad nenutrintų fosforo, ir brūkštelėjo per silpnai.

— Ne, negaliu, — tarė jis, — ranka dreba… Tik degtuką sugadinsiu… Negaliu! Daugiau nebrėšiu! — Ir atsistojęs Penkrofas paprašė, kad jį pavaduotų Herbertas.

Jaunuolis dar niekados nebuvo patyręs tokios baimės. Širdis jam smarkiai plakė. Turbūt net Prometėjas, ryždamasis pagrobti iš dangaus ugnį, taip nesijaudino! Tačiau jaunuolis, ilgai negalvodamas, greit brūkštelėjo degtuką į akmenėlį. Pasigirdo silpnas spragtelėjimas, ir gale degtuko supleveno žydra liepsnelė, skleisdama gailius dūmus. Herbertas iš lėto palenkė degtuko galvutę žemyn, kad geriau įsidegtų, paskui atsargiai įkišo degtuką į popierinį piltuvėlį. Popierius suliepsnojo, ir tuoj pat užsidegė samanos.

Jūrininkas iš visų jėgų stengėsi smarkiau įpūsti ugnį. Netrukus ėmė spragsėti įsidegusios šakos, ir tamsoje linksmai sumirgėjo laužo liepsna.

— Na, pagaliau! — keldamasis sušuko Penkrofas. — Net nusikamavau! Dar niekados nesu taip jaudinęsis!

Smagu buvo žiūrėti, kaip iš plokščių akmenų sukrautame židinyje karštai kūrenasi ugnis. Dūmai pro siaurą angą laisvai ėjo lauk, trauka buvo gera, ir greit po Galerijas ėmė sklisti maloni šiluma.

Žinoma, ugnį reikėjo prižiūrėti, o kad ji visiškai neužgestų, pelenuose visada saugoti keletą žarijų. Tai buvo nesunkus darbas, reikalaujantis tik rūpestingumo ir atidumo. O malkų miške buvo užtektinai, ir jie galėjo visuomet papildyti kuro atsargą.

Penkrofas nutarė pirmiausia ant ugnies paruošti sotesnę vakarienę negu žali litodomai. Herbertas atnešė apie tris dešimtis karvelių kiaušinių. O žurnalistas sėdėjo kampe ir abejingai žiūrėjo į tą ruošą. Jis stengėsi išspręsti tris jį kankinusius klausimus. Ar dar gyvas Sairas? Jeigu gyvas, tai kur jis dabar yra? Jeigu jis nežuvo, nukritęs į jūrą, tai kodėl iki šiol negalėjo duoti apie save jokios žinios? Štai apie ką galvojo Gedeonas Spiletas, o tuo tarpu Nabas, kančios prislėgtas, klaidžiojo pajūryje lyg bedvasis šešėlis.

Penkrofas žinojo penkiasdešimt du būdus, kaip paruošti kiaušinius, bet dabar jis neturėjo ko pasirinkti: teko juos paprasčiausiai iškepti karštuose pelenuose.

Per keletą minučių kiaušiniai iškepė, ir jūrininkas pakvietė Gedeoną Spiletą kartu pavakarieniauti. Tokios buvo pirmosios nelaimingųjų aeronautų vaišės nežinomoje pakrantėje. Kieti kiaušiniai buvo labai skanūs, o kadangi jie turi visų žmogui reikalingų maistingųjų medžiagų, tai nelaimės ištikti keleiviai gerokai pasistiprino ir netrukus pasijuto daug žvalesni.

Ak, jeigu sugrįžtų tas, kurio per šią vakarienę trūko! Jeigu visi penki iš Ričmondo pabėgę belaisviai dabar būtų drauge, šioje prieglaudoje tarp uolų, prie šio skaisčiai liepsnojančio laužo, ant šio sauso smėlio, tai jie iš visos širdies dėkotų dangui. Bet, deja! Nebuvo Sairo Smito, tokio sumanaus, tokio mokyto žmogaus, pripažinto jų vadovo, — jis žuvo, ir net jo kūno jie negalėjo palaidoti.

Taip praslinko kovo 25 diena. Atėjo naktis. Buvo girdėti, kaip lauke staugia vėjas ir monotoniškai šniokščia bangų mūša, be atvangos plakdinasi į krantą. Bangos kriokdamos su bildesiu rideno akmenis ir žvirgždukus.

Paskubomis užsirašęs savo knygutėje praėjusios dienos įvykius — kaip pasirodė nežinoma žemė, kaip dingo ir galbūt žuvo Sairas Smitas, kaip jo buvo ieškoma pajūryje, kaip buvo pamesti degtukai ir kita, — žurnalistas atsigulė tamsaus koridoriaus kampe ir, nuovargio nugalėtas, pagaliau ėmė snausti.

Herbertas užmigo iš karto. O jūrininkas snūduriavo, kaip sakoma, pusiaumirka, įsitaisęs prie ugniakuro, neužmiršdamas nuolat įmesti į jį malkų.