Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Bet vienas Galerijų gyventojas negalėjo akių sumerkti. Kad ir kaip draugai įkalbinėjo Nabą prigulti, truputį pailsėti, jis kiaurą naktį klaidžiojo jūros krantu ir šaukė savo šeimininką.

Šeštas skyrius

Katastrofos ištiktų keleivių turtas. — Ničnieko. — Apdegintas skuduras. — Išvyka į mišką. — Miško augmenija. — Pabėgęs žakamaras. — Laukinių žvėrių pėdos. — Kuruku. — Tetervinai. — Nuostabus meškeriojimas.

Nesunku išskaičiuoti, kokį turtą turėjo katastrofos ištikti aeronautai, išmesti į nežinomą žemę: jiems neliko ničnieko, tik tie drabužiai, kuriais vilkėjo katastrofos momentu. Beje, reikia paminėti, kad Gedeonas Spiletas — turbūt visai atsitiktinai — išsaugojo laikrodį ir užrašų knygutę, bet šiaip jiems neliko nei ginklų, nei įrankių, net peiliuko. Stengdamiesi palengvinti aerostato krovinį, keleiviai viską išmetė iš gondolos į jūrą.

Išgalvoti Danieliaus Defo ir Viso didvyriai, visi tie Selkirkai ir Reinaliai, sudužus jų laivui prie Chuano Fernandeso salos arba Oklendo salyne, niekuomet nebuvo atsidūrę tokioje būklėje. Visa, kas tik reikalinga, jie rasdavo savo sudužusiame laive — ir grūdų, ir naminių gyvulių, ir įrankių, ir šautuvų, ir parako bei kulkų, — arba jūra išmesdavo į krantą laivo nuolaužas ir dalį jo krovinio su būtiniausiais daiktais. Jie gerai apsišarvavę stodavo į kovą su gamta. O mūsų keleiviai neturėjo jokio įrankio, jokio daiktelio. Iš nieko reikėjo sukurti viską!

Jeigu dar likimas jiems sugrąžintų Sairą Smitą, jeigu jis savo išmanymu ir praktišku protu padėtų draugams nelaimėje, galbūt viltis dar nebūtų prarasta. Deja! Nebuvo ko nė tikėtis, kad jis sugrįžtų. Katastrofos ištikti keleiviai galėjo pasikliauti tik patys savimi ir apvaizdos pagalba.

Bet prieš įsikuriant šioje pakrantėje, argi nebuvo verta sužinoti, kur jie pateko? Ar į kurį nors žemyną, ar į salą? Ar šiame krašte gyvena žmonės, ar čia tik negyvenamos žemės krantas?

Tokį svarbų klausimą keleiviams reikėjo išsiaiškinti kuo greičiausiai, nes nuo to priklausė visi tolimesni jų žygiai. Tačiau, Penkrofui patarus, buvo nuspręsta, prieš einant pasižvalgyti, keletą dienų palaukti. Pirmiau reikėjo susirasti maisto ir prieš kelionę apsirūpinti ne karvelių kiaušiniais ir kiaukutais, o sotesniu valgiu. Tikriausiai kelionė bus varginga, poilsio metu jie neturės jokio prieglobsčio, o tokiomis sąlygomis būtina bent jau gerai pasistiprinti.

Kaip laikinu būstu buvo galima tenkintis ir Galerijomis. Ugnį pavyko užkurti, o išsaugoti po pelenų sluoksniu krūvelę žarijų bus nesunku. Ant kranto kol kas netrūksta kiaukutų, o laukinių karvelių lizduose tarp uolų pilna kiaušinių. Virš plokščiakalnio keteros skraido šimtai karvelių, ir tikriausiai pasiseks kaip nors keletą jų nudėti arba lazdos smūgiu, arba taikliai paleistu akmeniu. Gretimame miške galbūt auga tokių medžių, kurie veda valdomus vaisius. Ir pagaliau čia pat teka upė — gėlo vandens šaltinis. Žodžiu, buvo nutarta dar keletą dienų likti Galerijose ir ruoštis į ekspediciją ištirti pajūrio ir artimiausių apylinkių.

Nabas karštai pritarė sumanymui kurį laiką dar pabūti toje pačioje vietoje, — jis atkakliai puoselėjo savo viltį ir nenorėjo nutolti nuo tos kranto dalies, kur įvyko katastrofa. Jis netikėjo, nenorėjo tikėti, kad Sairo Smito nebėra tarp gyvųjų. Jam atrodė tiesiog neįmanoma, kad toks žmogus galėtų taip kvailai žūti, kad jis, bangos nuplautas, būtų nuskendęs visai netoli kranto! Ne, kol jūra neišmes į krantą Sairo Smito lavono ir kol jis, Nabas, pats savo akimis jo nepamatys, nepalies rankomis, tol nepatikės, kad šeimininkas žuvęs! Toji mintis tvirtai įstrigo Nabui į galvą, o širdyje vis dar neužgeso viltis. Gal jis pats save apgaudinėjo, bet toks savęs apgaudinėjimas buvo vertas pagarbos, ir Penkrofas nesiryžo Nabui prieštarauti. O pats Penkrofas buvo įsitikinęs, kad inžinierius Sairas Smitas susirado sau kapą vandenyno gelmėje, bet ginčytis su Nabu, žinoma, nebuvo jokios prasmės. Jis buvo prisirišęs prie Sairo Smito nelyginant ištikimas šuo, negalintis pasitraukti iš tos vietos, kur mirė jo šeimininkas, ir jį taip kankino sielvartas, jog vargu ar jis begalėjo pergyventi tą nelaimę.

Kovo 26 dienos rytą, vos prašvitus, Nabas vėl nuėjo į pakrantę ir pasuko šiaurės link, kur jūros bangos tikriausiai prarijo nelaimingąjį Sairą Smitą.

Pusryčiams tą rytą vėl tebuvo tiktai karvelių kiaušiniai ir litodomai. Herbertas uolos įdubime, iš kur buvo išgaravęs jūros vanduo, rado druskos, ir tas mineralinis prieskonis jiems labai pravertė.

Po pusryčių Penkrofas paklausė žurnalistą, ar šis nenorėtų kartu su juo ir su Herbertu eiti į mišką, kur jie ketina pamedžioti. Bet, apsvarstę šį klausimą, Galerijų gyventojai nutarė, kad reikia kam nors pasilikti ir kurstyti ugnį. Be to, gali kartais atsitikti ir taip, kad Nabas suras šeimininką ir jam reikės pagalbos.

Ugnies saugoti liko Gedeonas Spiletas.

— Na, Herbertai, einam medžioti! — šūktelėjo jūrininkas. — Kulkų eidami prisirinksime ant žemės, o šautuvus išsilaušime miške.

Prieš išeidamas, Herbertas pasakė, kad jie neturi pinties, reikalingos ugniai įskelti, todėl būtų neblogai kuo nors ją pakeisti.

— O kuo? — paklausė Penkrofas.

— Apdegintu skuduru, — atsakė jaunuolis. — Prireikus jis gali atstoti pintį.

Jūrininkas pripažino, kad Herberto pasiūlymas visai protingas. Tiesa, buvo gaila paaukoti dalį nosinės, bet tikslas pateisino tokią auką, ir netrukus nuo didelės languotos Penkrofo nosinės buvo atplėšta skiautė ir apdeginta ugnyje. Tą lengvai užsidegantį audinį jie padėjo viduriniame „kambaryje” į siaurą plyšį tarp uolų, kur jis buvo apsaugotas nuo vėjo ir drėgmės.

Buvo devinta valanda ryto. Oras niaukstėsi, pūtė smarkus pietryčių vėjas. Herbertas ir Penkrofas pasuko už uolų, sudarančių Galerijas ir pažvelgė į dūmų srovelę, vingiuojančią ties vienu akmeninio stogo kyšuliu, paskui nužygiavo kairiuoju upės krantu aukštyn prieš srovę.

Vos tik jie priėjo mišką, Penkrofas nulaužė dvi storas šakas, kurios mūsų medžiotojams turėjo atstoti vėzdus. Herbertas tų vėzdų galus nubrūžino į aštrią uolos briauną. Ak, ką jis dabar būtų davęs už paprasčiausią peilį! Paskui medžiotojai nužingsniavo toliau krantu, apžėlusiu aukšta žole. Už vingio, staigiai pasukusi į pietvakarius, upė ėjo vis siauryn, tekėdama tarp labai aukštų krantų, o viršum jos lyg kokios arkos buvo susipynusios medžių šakos. Bijodamas, kad nepaklystų, Penkrofas nutarė paskui ir grįžti upės pakrante, kuri juos turėjo parvesti atgal į tą pačią vietą. Bet jų pasirinktas kelias buvo gana sunkus: vienur kliudė lanksčios medžių šakos, nusvirusios iki pat vandens, kitur taką užstodavo lianos arba dygūs krūmai, ir reikėdavo lazdomis skintis sau kelią. Dažnai Herbertas, lyg laukinė katė vikriai šmurkštelėjęs pro krūmus, dingdavo tankiuose brūzgynuose. Bet Penkrofas tučtuojau šaukdavo jį atgal ir primygtinai prašydavo niekur nepasitraukti.

Jūrininkas atidžiai stebėjo vietovės reljefą ir gamtos pobūdį. Kairysis krantas buvo žemas ir toliau virto nežymiai aukštyn kylančia lyguma. Vietomis jis darėsi net pelkėtas — buvo numanu, kad čia podirvyje teka ištisas tinklas šaltinių, jie ieško, kur galėtų prasimušti, o radę tokią vietą, liejasi į upę. Kartais žalią tankmę perkirsdavo koks upeliūkštis, bet per jį būdavo nesunku perbristi. Dešinysis krantas buvo aukštas, nelygus, aiškiais kontūrais apibrėžęs slėnį, kuriuo vingiavo upės vaga. Jo šlaituose augo medžiai, užstodami horizontą. Eiti dešiniuoju krantu būtų buvę daug sunkiau, kadangi jo atšlaitės neretai virsdavo stačiomis pakriūtėmis; prie vandens nulinkę medžiai ten laikėsi tik dėl to, kad turėjo tvirtas šaknis.