Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Lėtai slinko nakties valandos; audra vis smarkėjo ir grėsmingai šėlo tamsoje. Tai buvo tikras uraganas, panašus į tą, kuris atnešė belaisvius iš Ričmondo ir numetė į šią žemę vidur Ramiojo vandenyno. Bekraštėse jo platybėse įnirtingi vėjai nesutinka jokių kliūčių, ir audros, labai dažnai pasitaikančios ekvinokcijos metu, čia siautėja visiškai laisvai, pridarydamos daug didelių nelaimių. Tad suprantama, jog krantas, nukreiptas į rytus, kaip tik priešais uraganą, turėjo atlaikyti visus jo smūgius, ir net vaizdingiausi aprašymai negali perteikti, su kokia siaubinga jėga jis puolė žemę.

Laimė, kad Galerijos, tos suvirtusios uolos, laikėsi tvirtai. Tačiau net tarp tų didžiulių akmens luitų kai kurie, mažiausiai atsparūs, tarytum šiek tiek siūbavo.

Penkrofas tai pastebėjo: pridėjęs delną prie granitinio luito, jis pajuto, kad uola truputėlį virpa. Bet jūrininkas save ramino, teisingai samprotaudamas, kad nėra ko bijoti, nes gamtinis jų būstas nesugrius. Tačiau jis girdėjo, kaip dunda akmenys, vėjo atplėšti nuo viršutinio plynaukštės krašto ir šlaitu ridenami iki pat jūros. Kartais atskilę akmenys krisdavo ant uolų, dengiančių Galerijas, ir jeigu jie lėkdavo statmenai, tai, atsitrenkę į granitą, suduždavo į smulkias skeveldras. Du sykius jūrininkas kėlėsi ir, grabaliodamas palei akmeninio koridoriaus sieną, slinko prie angos pasižiūrėti, kas ten darosi. Bet apgriuvimai buvo nedideli, dėl to negrėsė joks pavojus, tad Penkrofas, grįžęs į savo vietą, vėl gulė prie ugniakuro, kur po pelenų sluoksniu tyliai spragėjo žarijos.

Nors baisiai šėlo uraganas, nors kaukė vėjas ir bildėjo krisdami akmenys, bet Herbertas kietai miegojo. Užsnūdo pagaliau ir Penkrofas, savo gyvenime pripratęs prie visokių audrų. Tik Gedeonas Spiletas negalėjo užmigti. Jis pats sau prikaišiojo, kodėl nėjo drauge su Nabu. Kaip jau esame minėję, Spiletas dar nebuvo praradęs vilties. Nuojauta, jaudinusi Herbertą, nedavė ramybės ir jam pačiam. Jis vis galvojo apie Nabą. Kodėl Nabas negrįžo?

Penkrofas prišliaužė prie angos.

Ir žurnalistas, gulėdamas ant smėlio, neramiai vartėsi nuo vieno šono ant kito, beveik nepastebėdamas, kaip siautėja stichijos. Kartais nuovargis paimdavo viršų, apsunkę vokai akimirką nusileisdavo, bet tuoj pat galvoje šmėkštelėjusi kokia nors mintis jį pažadindavo, ir jis vėl atsimerkdavo.

Laikas slinko. Buvo gal antra valanda nakties, kai kietai įmigusį Penkrofą staiga kažkas papurtė už peties.

— Ką? Kas čia? — suriko Penkrofas, bematant pabudęs, kaip ir pridera tikram jūrininkui.

Prie jo pasilenkęs žurnalistas pusbalsiu pasakė:

— Klausykitės, Penkrofai, klausykitės!

Jūrininkas ėmė klausytis, bet nieko daugiau neišgirdo, tik vėjo kauksmą.

— Vėjas stūgauja, — tarė jis.

— Ne, — prieštaravo Spiletas, įtemptai klausydamasis. — Man tarytum pasigirdo…

— Kas pasigirdo?

— Šuns lojimas.

— Šuns lojimas? — šūktelėjo Penkrofas ir tuojau pašoko ant kojų.

— Taip, taip… Šuns lojimas…

— Negali būti!.. Ir dar audra taip staugia… Bene išgirsi.

— Palaukit. Vėl loja! Klausykitės… — greitai pasakė žurnalistas.

Penkrofas atsidėjęs ėmė klausytis, ir tikrai, kai akimirką šiek tiek nuščiuvo vėjas, tolumoje jam tarytum pasigirdo šuns lojimas.

— Na, ką? — sušnibždėjo žurnalistas, stipriai spustelėjęs Penkrofui ranką.

— Taip, taip! — atsakė Penkrofas. — Tai Topas loja!

— Topas! — sušuko pabudęs Herbertas, ir visi trys puolė prie Galerijų angos.

Aplinkui buvo tamsu, nors į akį durk. Tokioje tamsybėje nesimatė nei jūros, nei dangaus, nei žemės. Atrodė, kad pasaulyje nėra nė kibirkštėlės šviesos.

Išeiti laukan buvo labai sunku. Vos žengus žingsnį, vėjas juos blokšdavo atgal. Pagaliau pavyko nugalėti siautulingą vėtrą, bet jie turėjo atsišlieti į uolą, kad nepargriūtų. Visi tylėdami žiūrėjo vienas į kitą, kalbėtis buvo neįmanoma.

Keletą minučių Gedeonas Spiletas ir abu jo draugai negalėjo toliau žengti nė žingsnio — viesulas juos tarytum prikalė prie uolos, visi trys permirko ligi paskutinio siūlo, smiltys užlipdė jiems akis. Ir staiga, trumpą akimirką nuščiuvus vėjui, jie aiškiai išgirdo tolumoje lojant šunį.

Taip loti galėjo tik Topas! Bet ar ištikimasis šuo atbėgo vienas, ar su juo yra dar kas nors? Turbūt vienas, nes jis, be abejo, skubiai grįžtų į Galerijas, jeigu drauge eitų ir Nabas.

Vėjui staugiant, visiškai nebuvo galima susišnekėti, tad jūrininkas tik stipriai paspaudė Gedeonui Spiletui ranką, lyg norėdamas pasakyti: „Palaukite”, ir dingo akmeniniame koridoriuje.

Netrukus jis vėl išėjo, rankose laikydamas ryšulėlį degančių žabų, ir ėmė juo mosuoti tamsoje, kartu spiegiamai švilpdamas.

Šuo tarsi tik ir laukė to signalo: lojimas pasigirdo arčiau, ir netrukus šuo įbėgo į olą. Penkrofas, Herbertas ir Gedeonas Spiletas skubiai nusekė paskui jį.

Ant žarijų jie užmetė glėbelį sausų šakų. Skaidri liepsna apšvietė visą „kambarį”.

— Topas! Juk tai Topas! — sušuko Herbertas.

Iš tikrųjų, tai buvo Topas, puikus anglų normandų veislės skalikas, iš savo protėvių paveldėjęs nepaprastai jautrią uoslę ir greitas kojas — ypatybės, kuriomis pasižymi medžiokliniai šunys.

Taigi inžinieriaus Sairo Smito šuo atsirado.

Bet Topas atbėgo vienas. Nei jo šeimininkas, nei Nabas su juo negrįžo.

Tiktai kaip instinktas jį galėjo atvesti čia, į Galerijas, kur jis niekuomet anksčiau nebuvo, ir dar tokią tamsią naktį, per tokią audrą! Nesuprantamas reiškinys! O dar keisčiau, kad šuo neatrodė nuvargęs, sunykęs ir net nebuvo aplipęs purvais ar smėliu…

— Na, jeigu atsirado šuo, atsiras ir šeimininkas! — tarė Gedeonas Spiletas.

Šuo tarsi tik ir laukė to signalo.

— Duok dieve! — atsiliepė Herbertas. — Einam greičiau! Topas bus mūsų vadovas.

Penkrofas neprieštaravo. Jis jautė, kad Topo atsiradimas galbūt sugriauna visus niūrius jo spėliojimus.

— Keliaujam! — sušuko jis.

Penkrofas sukasė į krūvą ugniakuro žarijas ir rūpestingai apibėrė pelenais, kad sugrįžus būtų galima vėl užkurti ugnį. Ir tuojau pat, paėmęs vakarienės likučius, jis puolė iš Galerijų paskui Topą, kuris nuolat vis amsėjo, tarsi kviesdamas juos eiti; jūrininkui iš paskos bėgo Gedeonas Spiletas ir jaunasis Herbertas.

Audra šėlo kaip padūkusi, tikriausiai buvo pats jos smarkumas. Tą naktį buvo jaunas mėnuo, siauras jo pjautuvas kybojo padangėje, bet blyški šviesa negalėjo prasiskverbti pro debesis. Eiti darėsi vis sunkiau. Geriausia buvo pasitikėti Topo instinktu. Keleiviai taip ir padarė: Gedeonas Spiletas ir Herbertas sekė paskui šunį, o jūrininkas ėjo pats paskutinis. Susikalbėti buvo neįmanoma. Lietus jau nebepylė kaip iš kibiro, nes vėtra jį blaškė, išpurkšdama vandens dulkėmis, tačiau pats uraganas buvo baisus.

Vis dėlto Penkrofui ir jo draugams buvo viena palanki aplinkybė. Vėjas skriejo iš pietryčių, pūsdamas jiems į nugarą. Iš užpakalio jis siautė ant jų ištisus debesis smėlio, netrukdė eiti į priekį — reikėjo tik nesigręžioti atgal. Kartais mūsų keleiviai ėjo net greičiau negu norėjo, priversti paspartinti žingsnį, kad vėjas jų neparmuštų, bet sustiprėjusi viltis jiems teikė naujų jėgų. Juk dabar jie nebe šiaip sau ėjo, — jie buvo tikri, kad Nabas surado savo šeimininką ir atsiuntė pas juos ištikimąjį šunį. Bet ar Sairas Smitas dar gyvas? Gal Nabas juos kviečia tiktai atiduoti paskutinės pagarbos mirusiajam?