Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Iš atsargumo apėję granitinį kalnagūbrį užuolankom ir apsukę smailų jo kraštą, keleiviai sustojo atsikvėpti. Uolos kyšulys čia užstojo vėją; uždusę nuo greito ėjimo, tikriau sakant, nuo bėgimo, trukusio ištisas penkiolika minučių, jie godžiai rijo orą. Atsidūrę už tos priedangos, jie galėjo girdėti vienas kitą, ir staiga, Herbertui ištarus Sairo Smito vardą, Topas ėmė vampsėti, lyg norėdamas pasakyti, kad jo šeimininkas gyvas.

— Jis gyvas! Juk taip, Topai? Tiesa? — susijaudinęs kartojo Herbertas. — Jis išsigelbėjo!

Šuo tyliai inkščiojo, tarsi patvirtindamas jo žodžius.

Pagaliau jie vėl leidosi tolyn. Buvo apie pusę trečios. Jūroje prasidėjo potvynis, o per tokias smarkias audras, ypač dar kai jaunas mėnuo, potvynis esti nepaprastai grėsmingas. Prie rifų grandinės šniokštė aukštos bangos, įnirtingai daužydamos uolas; tie vandens kalnai turbūt ritosi ir per nematomą tokioje tamsybėje salelę. Dabar ji nebeužstojo, kaip ilgas pylimas, to kranto, kur ėjo keleiviai, nebesaugojo nuo įtūžusios vandens stichijos.

Vos tiktai jūrininkas ir jo draugai išėjo iš už uolos iškyšulio, juos vėl kaip pasiutęs pagriebė vėjas. Žemai pasilenkę, siautulingai vėtrai pučiant į nugarą, jie sparčiai žingsniavo paskui Topą, kuris su pasitikėjimu bėgo priekyje. Jie keliavo į šiaurę; dešinėje pusėje, kurtinamai kriokdamos, lyg didžiuliai kalnai ritosi putotos bangos, o kairėje buvo tamsoj nematoma žemė. Bet jie puikiai jautė, kad jos paviršius yra gana lygus ir žemas, nes vėjas dabar pūtė viena kryptimi, nebesisukdamas viesulu, kaip sukosi pirmiau, atsimušęs į granitinį kalnagūbrį.

Iki ketvirtos valandos ryto jie nuėjo turbūt kokias penkias mylias. Debesys jau nebeslinko pažemiu, o pakilo aukščiau. Lietus beveik liovėsi, vėjas buvo nebe toks drėgnas, tiktai labai šaltas. Ir Penkrofas, ir Herbertas, ir Gedeonas Spiletas sužvarbo iki kaulų, bet iš jų lūpų neišsprūdo nė vienas skundo žodis. Jie buvo tvirtai pasiryžę eiti paskui Topą ten, kur tas protingas šuo juos veda.

Apie penktą valandą ryto pradėjo brėkšti. Iš pradžių kiek nušvito dangus aukštai virš horizonto, kur buvo retesni debesys; jų kraštai nusidažė pilkai perline spalva, o netrukus žemiau, po tamsia tiršto rūko juosta, išryškėjo šviesesnis jūros ruožas. Per vandenį nuribėjo blankūs atšvaitai, ir vėl ėmė boluoti putotos bangų keteros. Kairėje pusėje, dar labai neaiškiai, kaip pilki siluetai juodame fone, sudūlavo nelygūs kranto kontūrai.

Šeštą valandą ryto visai išaušo. Aukštai danguje greitai skriejo debesys. Penkrofas ir jo draugai jau buvo nuėję nuo savo būsto apie šešetą mylių. Dabar jie žygiavo smėlėtu lėkštu krantu; toli jūroje stūksojo virtinė povandeninių uolų, vos kyšančių iš vandens, kadangi jau buvo pats potvynis. Kairėje tęsėsi plati, dyka, smėliu užnešta lyguma, o joje dunksojo dagiais apžėlusios kopos. Mažai išraižytą krantą nuo vandenyno vėjų saugojo tik reta neaukštų kalvų grandinė. Šen bei ten, pavieniui arba grupėmis, augo kreivi, skurdūs medžiai, nulenkę į vakarus ir savo kamienus, ir šakas. Toli užpakaly, pietvakariuose, juodavo miškas.

Staiga šuo ėmė nerimauti: čia jis nudumdavo į priekį, čia vėl grįžęs pribėgdavo prie Penkrofo, tarsi prašydamas eiti greičiau. Netrukus jis pasuko nuo kranto į lygumą ir, savo nuostabios uoslės vedamas, nė kiek nedvejodamas, leidosi bėgti tarp kopų.

Keleiviai nusekė paskui jį. Aplinkui buvo tikra dykynė, niekur nesimatė nė gyvos dvasios. Plati kopų juosta atrodė kaip koks kalvynas, kur be tvarkos buvo išsimėtę didesni ir mažesni kalneliai. Tai buvo nelyginant smėlėta Šveicarija, ir tik dėl savo nuostabaus instinkto šuo nepaklydo.

Penketą minučių paėjėję tolyn nuo kranto, žurnalistas ir jo draugai atsidūrė priešais negilią olą, susidariusią vidiniame aukštos kopos šlaite. Topas sustojo ir ėmė garsiai loti. Gedeonas Spiletas, Herbertas ir Penkrofas įėjo į olą.

Oloje klūpojo Nabas, pasilenkęs prie sustingusio kūno, gulinčio ant krūvos žolių.

Draugai pažino, kad tai Sairas Smitas.

Draugai pažino, kad tai Sairas Smitas.

Aštuntas skyrius

Ar gyvas Sairas Smitas? — Nabo pasakojimas. — Pėdos smėlyje. — Neįmenama mįslė. — Pirmieji Sairo Smito žodžiai. — Tiriamos pėdos. — Atgal į Galerijas. — Penkrofas pasibaisėja.

Nabas nė nekrustelėjo. Jūrininkas jam tarė tik vieną žodį:

— Gyvas?

Nabas nieko neatsakė. Gedeonas Spiletas ir Penkrofas išblyško. Herbertas apmirė, tvirtai suspaudęs rankas. Buvo aišku, kad vargšas negras taip prislėgtas sielvarto, jog nepastebėjo savo draugų, negirdėjo Penkrofo klausimo.

Žurnalistas atsiklaupė prie sustingusio kūno, atsagstė Sairo drabužius ir pridėjo ausį prie jo krūtinės. Praslinko minutė — visa amžinybė, — kol jis išgirdo vos vos plakant širdį.

Nabas kilstelėjo galvą ir paklaikusiomis akimis apsižvalgė aplink. Jis buvo į žmogų nebepanašus — taip prisikentėjęs. Nuovargio palaužtas, dvasinio skausmo iškankintas, jis taip pasikeitė, jog buvo sunku jį bepažinti. Juk jis manė, kad Sairas Smitas miręs.

Gedeonas Spiletas ilgai ir atidžiai žiūrėjo į Smitą, pagaliau atsistojęs tarė:

— Gyvas!

Tuomet šalia Sairo Smito atsiklaupė Penkrofas, priglaudė ausį jam prie krūtinės ir taip pat išgirdo silpnai plakant širdį ir net pajuto, kad jis vos pastebimai kvėpuoja.

— Vandens! — trumpai pasakė žurnalistas, Herbertas puolė ieškoti vandens. Už kokio šimto žingsnių nuo olos jis aptiko smėlėta vaga tekantį skaidrų upeliuką, smarkiai pakilusį po vakarykštės liūties. Bet kuo pasemti vandens? Kopose nebuvo jokios kriauklės. Tad jaunuolis sumirkė upelyje nosinę ir nubėgo atgal į olą.

Laimė, kad užteko ir šlapios nosinės: Gedeonas Spiletas norėjo tik suvilgyti Sairui lūpas. Keli lašai šalto vandens nuostabiai jį paveikė. Sairas Smitas giliai atsiduso, net atrodė, kad jis nori kažką pasakyti.

— Mes jį išgelbėsim! — sušuko žurnalistas.

Šie žodžiai Nabo širdyje vėl pažadino viltį. Jis nurengė savo šeimininką, apžiūrėjo, ar nėra jo kūne žaizdų. Bet niekur nebuvo nei žaizdų, nei sutrenkta, nei įbrėžta, ir tai visus labai nustebino, nes bangos, be abejo, turėjo jį pernešti per povandenines uolas; net rankos buvo sveikutėlės, visiškai neapdraskytos, ir tiesiog negalėjai suprasti, kaip po grumtynių su akla stichija, po visų pastangų prasiskverbti pro rifų grandinę skęstančiojo kūne neliko jokių žymių.

Bet šis nuostabus dalykas tuo tarpu buvo neišaiškinamas, ir reikėjo laukti, kol Sairas Smitas galės kalbėti ir papasakos visa, kas jam nutiko. O dabar reikia jį atgaivinti. Gal jam padėtų trynimas? Jūrininkas nusivilko palaidinę ir iš visų jėgų ėmė ja trinti sustingusį Sairo Smito kūną. Nuo to energingo masažo apšilęs, inžinierius šiek tiek pajudino rankas ir pradėjo lygiau kvėpuoti. Jis buvo baisiai nusilpęs, ir jeigu Gedeonas Spiletas su draugais nebūtų laiku suspėję į pagalbą, inžinierius Smitas tikriausiai būtų miręs.

— Tai jūs manėte, kad šeimininkas negyvas? — paklausė jūrininkas Nabą.

— Taip, — atsakė Nabas. — Ir jeigu Topas nebūtų jūsų radęs, jeigu jūs nebūtumėte čia atėję, tai aš būčiau misterį Smitą palaidojęs ir pats prie jo kapo numiręs.

Kaip matote, Sairo Smito gyvybė kabojo ant plaukelio!

Paskui Nabas papasakojo, kaip surado šeimininką. Praeitą dieną auštant išėjęs iš Galerijų, jis vėl nužygiavo pajūriu į šiaurę ieškoti inžinieriaus ir netrukus priėjo tą vietą, kur jau anksčiau buvo vaikščiojęs.