Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Nėra ko nė kalbėti, kad šiame miške, lygiai, kaip ir anksčiau jų išžvalgytame pajūryje, nebuvo jokių ženklų, kad čia žmonės kur gyventų. Penkrofas pastebėjo tik naujus keturkojų pėdsakus, — be abejo, neseniai čia buvo praėję žvėrys, tik jis negalėjo nustatyti, kokie būtent žvėrys. Labai galimas daiktas, galvojo Herbertas, kad čia lankosi ir plėšrūs grobuonys, su kuriais jiems kada nors tikriausiai teks susidurti. Bet niekur nebuvo matyti nei kirviu įkirsto medžio, nei užgesusio ugniakuro liekanų, nei įmintos žmogaus pėdos. Tiesą sakant, tuo gal reikėjo tik džiaugtis, nes susitikimas su žmogumi laukinėse giriose prie Ramiojo vandenyno krantų nežadėjo nieko gero.

Penkrofas pastebėjo šviežius gyvulių pėdsakus.

Kelionė buvo sunki, tad Herbertas ir Penkrofas beveik nesikalbėjo ir priekin slinko labai pamažu: per valandą jie vos nuėjo vieną mylią. Kol kas medžiotojai laimikiu pasigirti negalėjo. Aplinkui, skraidydami iš medžio į medį, krykštavo ir kliaugė paukščiai, bet jie visi buvo labai baikštūs, tartum savo instinktu nujausdami, kad žmonių reikia bijoti. Pelkėtoje miško dalyje Herbertas tarp sparnuočių pastebėjo paukštį su ilgu ir smailiu snapu, panašų į vadinamąjį tulžį, tik nuo tulžio jis skyrėsi ryškesnėmis metalinio atspalvio plunksnomis.

— Tai turbūt žakamaras, — sušnibždėjo Herbertas, bandydamas nepastebimai prisiartinti prie paukščio.

— Gerai būtų to žakamaro paragauti, — pasakė Penkrofas, — jeigu tik jis leisis iškepamas.

Tą akimirką vikriai Herberto paleistas akmuo kliudė žakamarui sparną, bet paties paukščio nepamušė; jis šoko bėgti ir bematant dingo.

— Koks aš žioplas! — šūktelėjo Herbertas.

— Ne, mielasis — guodė jį jūrininkas, — smūgis buvo labai taiklus, kitam nieku būdu nepavyktų taip pataikyti. Nenusimink! Mes tą tavo žakamarą kitą kartą sugausime!

Medžiotojai toliau tyrinėjo vietovę. Jie pastebėjo, kad miškas pamažu eina retyn, medžiai jau nebeužgožia vienas kito, laisvai sau kerodami, bet nė ant vieno medžio nebuvo valgomų vaisių. Veltui Penkrofas čia ieškojo taip branginamų palminių medžių, kurie žmogui duoda tiek daug naudos ir auga Šiaurės pusrutulyje iki pat keturiasdešimtosios lygiagretės, o Pietų pusrutulyje — iki trisdešimt penktosios. O šiame miške buvo vien tik spygliuočiai, kaip, pavyzdžiui, Himalajų kedrai, kritę Herbertui į akį jau vakar, Duglo pocūgės, panašios į tas, kurios auga Amerikos šiaurės vakarų pakrantėje, ir išlakios pušys, siekiančios šimtą penkiasdešimt pėdų aukščio.

Staiga prieš mūsų medžiotojus praskriejo didelis pulkas gražių margų paukščiukų ilgomis uodegomis, ribančiomis įvairiais atspalviais. Jie lyg debesis nusileido į medžius ir aptūpė šakas, nuo jų pabiro plunksnelės, ir žemę nusėjo švelnus pūkas. Herbertas paėmė keletą plunksnelių ir, jas apžiūrėjęs, pasakė:

— Tai kuruku.

— Geriau būtų sugauti pentardą arba kurtinį, — tarė Penkrofas. — Argi tokie paukštyčiai tinka maistui?..

— Tinka, — atsakė Herbertas, — jų mėsa labai minkšta, ir jei neapsirinku, prie jų labai lengva prieiti ir užmušti lazda.

Jūrininkas ir Herbertas, slapstydamiesi aukštoje žolėje, prisėlino prie medžio, kurio apatinės šakos buvo ištisai tų paukštelių aptūptos. Kuruku minta vabzdžiais, ir dabar jie tupėdami jų tykojo. Buvo matyti, kaip jie apžėlusiomis kojytėmis tvirtai įsikibę į šakutes.

Medžiotojai pašoko ir, lyg dalgiais švaistydamiesi savo vėzdais, tiesiog šienavo ištisas kuruku eiles, bet kvaili paukščiai nė nemanė skristi. Tik tuomet, kai ant žemės jų buvo prikritę jau koks šimtas, visi kiti purptelėjo šalin.

— Kaip pasisekė! — šūktelėjo Penkrofas. — Šie paukščiai tik tokiems kaip mes medžiotojams! Galima juos gaudyti rankomis.

Užmuštus paukštelius jūrininkas suvėrė ant liaunos vytelės, ir medžiotojai nužygiavo toliau. Jie pastebėjo, kad upė suka į pietus, bet tai tikriausiai buvo tik vingis, nes pati upė turėjo tekėti iš šiaurės, iš kalnų, kur ją maitino tirpstantis sniegas, dengiąs centrinės kūgio pavidalo viršūnės šlaitus.

Kaip žinome, Penkrofas ir Herbertas išėjo į mišką parūpinti Galerijų gyventojams kuo daugiau maisto. Bet šis uždavinys dar nebuvo atliktas. Todėl jūrininkas uoliai žvalgėsi aplink ir bėrė prakeiksmus, kai aukštoje žolėje prieš juos šmėkštelėdavo ir dingdavo koks nors gyvis, kurio jis nespėdavo net įsižiūrėti. Ak, jeigu dabar su medžiotojais būtų šuo! Bet Topas dingo kartu su šeimininku ir tikriausiai taip pat žuvo.

Apie trečią valandą dienos laukymėlėje tarp medžių Penkrofas ir Herbertas vėl išvydo būrį paukščių, tupinčių kadagių krūmuose ir lesančių kvapnias jų uogas. Staiga per mišką nuaidėjo tarsi varinių fanfarų garsai. Tokiu keistu balsu trimitavo vištinių šeimos paukščiai — tetervinai, kurie Jungtinėse Valstijose vadinami „tetrais”. Netrukus į laukymę išskrido kelios poros tų paukščių. Jų plunksnos buvo rausvos, beveik rudos, o uodega tamsiai ruda. Herbertas iš gražios papurusios juostos aplink kaklą su dviem smailiais dantukais abiejose pusėse pažino patinėlius. Tie paukščiai sulig višta didumo, o jų mėsa tokia pat skani kaip jerubių. Penkrofas nutarė žūt būt sugauti bent vieną teterviną. Bet tai buvo nelengva — tetervinai medžiotojų arti neprisileido. Po keleto bergždžių bandymų, tik išbaidęs atsargiuosius paukščius, Penkrofas tarė:

— Na, jei negalima jų nudėti akmeniu, pamėginsim sugauti meškere.

— Kaip ešerius? — nustebęs paklausė Herbertas.

— Kaip ešerius, — visiškai rimtai atsakė jūrininkas.

Penkrofas žolėje surado apie pustuzinį tetervinų lizdų, ir kiekviename jų buvo po du, po tris kiaušinius. Jūrininkas tų lizdų nelietė, žinodamas, kad į juos būtinai sugrįš patys paukščiai, o aplink lizdus jis nutarė pastatyti savo meškeres, — ne raizgus su kilpomis, o tikras meškeres su kabliukais. Pasivedęs Herbertą į šalį, jis paruošė savo nuostabius žvejybos įrankius, darbuodamasis taip kantriai ir mikliai, jog tuo būtų galėjęs pasigirti net Aizeko Voltono mokinys. [* Žinomas autorius, parašęs meškeriojimo vadovėlį. — Aut. past] Herbertas, aišku, labai susidomėjęs sekė jo darbą, nors ir abejojo, ar iš to sumanymo kas išeis. Meškerėms virvutes Penkrofas padarė penkiolikos dvidešimties pėdų ilgio, surišęs po keletą laibų, sausų lianų. Kabliukus atstojo labai stiprūs, užriestais galais dygliai, kurių jis prisilaužė nuo žemaūgių akacijų krūmo. Penkrofas juos pririšo prie savo virvučių ir ant tų kabliukų užmovė jauką — storas raudonas kirmėlaites, šliaužiojusias ant žemės.

Baigęs darbą, Penkrofas, vikriai slapstydamasis aukštoje žolėje, prislinko prie tetervinų lizdų ir aplink juos išdėliojo savo virvutes su jauku. Paskui grįžo atgal ir kartu su Herbertu pasislėpė už storo medžio, rankoje suspaudęs laisvuosius lianų galus. Abu medžiotojai nuščiuvę ėmė kantriai laukti. Tačiau Herbertas tuo Penkrofo išradimu nelabai pasikliovė.

Praėjus kokiam pusvalandžiui, tetervinai ir tetervos, kaip jūrininkas ir buvo numatęs, grįžo į savo lizdus. Patinėliai šokčiodami vaikštinėjo aplink juos ir kažką lesiojo, visai nepastebėdami medžiotojų, kurie, tiesą sakant, buvo pasislėpę pavėjinėje pusėje.

Herbertą toji medžioklė, žinoma, labai sudomino. Jis laukė, užgniaužęs kvapą. O jūrininkas, iš susijaudinimo net nutirpęs, nenuleido akių nuo tetervinų, kiūtojo išsižiojęs ir atkišęs lūpas, tarsi norėdamas praryti gardų kąsnelį.