Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Tačiau tetervinai slampinėjo tarp meškerių, visiškai nekreipdami į jas dėmesio. Penkrofas palengva ėmė trūkčioti virvutes, ir kirmėlaitės ėmė judėti lyg gyvos.

Be abejo, tą valandėlę jūrininkas jaudinosi kur kas smarkiau negu žvejotojas, sėdintis su meškere ant kranto ir negalintis giliai vandeny matyti, kaip žuvis sukiojasi aplink jauką.

Penkrofui vis timpčiojant virvutes, judančios kirmėlaitės patraukė paukščių dėmesį, ir jie smailiais snapais čiupo grobį. Trys tetervinai, matyt, labai rajus, godžiai prarijo ne tik kirmėlaites, bet ir kabliukus. Penkrofas staigiai trūktelėjo savo meškeres, pasigirdo garsus sparnų plazdesys, ir jūrininkas suprato, kad paukščiai įkliuvo.

— Valio! — sušuko jis, puldamas prie tetervinų, ir bematant pastvėrė laimikį.

Herbertas ėmė ploti delnais. Jis pirmą kartą matė, kaip meškeriojami paukščiai. O Penkrofas kukliai pasakė, kad tokio išradimo garbė priklauso ne jam, nors tai ir nebe pirmas jo bandymas.

— Toks būdas mums labai parankus, — pridūrė jis. — Bet mes čia būsime priversti griebtis dar ir ne tokių gudrybių.

Tetervinus juodu prisirišo už kojų, ir Penkrofas, visas nušvitęs, kad iš medžioklės grįš ne tuščiomis rankomis, pasiūlė greičiau eiti namo, kadangi jau pradeda temti.

Rasti kelią į Galerijas buvo nesunku. Reikėjo tik nenutolti nuo upės ir eiti pasroviui. Apie šeštą valandą vakaro Herbertas ir Penkrofas, nuvargę, bet patenkinti, sugrįžo į savo buveinę.

Septintas skyrius

Nabas vis negrįžta. — Gedeono Spileto samprotavimai. — Vakarienė. — Nerami naktis. — Audra. — Ieškojimas naktį. — Per lietų ir vėją. — Už aštuonių mylių nuo pirmojo būsto.

Gedeonas Spiletas, susinėręs ant krūtinės rankas, nejudėdamas stovėjo ant kranto ir žiūrėjo, kaip viršum jūros iš rytų greitai slenka juodas audros debesis. Vėjas stiprėjo, temstant atšalo oras. Dangus buvo kažkoks niaurus, viskas pranašavo artėjant audrą.

Herbertas pasuko į Galerijas, o Penkrofas nuėjo į pajūrį, pas žurnalistą. Spiletas susimąstęs nepastebėjo, kaip jis prisiartino.

— Oi, bjaurus orelis bus naktį, misteri Spiletai! — tarė jūrininkas. — Kils tikra audra! Galės bent pasidžiaugti audrapaukščiai.

Gedeonas Spiletas atsigręžė ir, išvydęs Penkrofą, staiga paklausė:

— Kaip jūs manote, ar toli nuo kranto banga nuplovė mūsų draugą?

Penkrofui toks klausimas buvo visai netikėtas. Jis nustebęs pažvelgė į Spiletą ir, kiek pagalvojęs, atsakė:

— Ne toliau kaip per du kabeltovus.

— O kas yra kabeltovas?

— Šimtas dvidešimt sieksnių, arba šeši šimtai pėdų.

— Vadinasi, Sairas Smitas dingo per tūkstantį du šimtus pėdų nuo kranto?

— Maždaug.

— O kartu su juo dingo ir šuo?

— Taip, ir šuo.

— Mane štai kas stebina, — kalbėjo Spiletas. — Sakykim, kad mūsų draugas žuvo, o kartu su juo žuvo ir šuo. Bet kodėl gi jūra iki šiol neišmetė į krantą nei šuns lavono, nei jo šeimininko kūno?

— O kas čia nuostabaus? Mat kaip jūra banguoja, — atsakė Penkrofas. — Gal srovė juos nunešė toli nuo čia.

— Taigi jūs manote, kad mūsų draugas nuskendo? — dar kartą paklausė žurnalistas.

— Mano manymu, nuskendo.

— O man rodos, kad ne, — tarė Gedeonas Spiletas. — Nors aš jūsų patyrimą labai vertinu, Penkrofai, tačiau toks Sairo Smito ir jo šuns dingimas — ar jie būtų gyvi, ar mirę — man atrodo tiesiog nesuprantamas, neįtikimas.

— Labai norėčiau su jumis sutikti, — atsakė Penkrofas, — bet, deja, negaliu!

Tai pasakęs, Penkrofas sugrįžo į Galerijas. Ten židinyje jau kūrenosi skaisti ugnis. Herbertas užmetė glėbelį sausų žagarų, ir aukštai iškilę liepsnos liežuviai apšvietė visus tamsius koridoriaus užkampius.

Penkrofas tuojau ėmė gaminti vakarienę. Jis būtinai norėjo sočiau pavaišinti draugus, žinodamas, kad jiems reikia gerai pasistiprinti. Ant vytelės suvertus paukščiukus jis paliko rytojaus dienai, o nupešė ir išdorojo du tetervinus, ir netrukus vištinių šeimos atstovai jau kepė, pamauti ant greitomis pasidaryto iešmo.

Septintą valandą vakaro Nabo vis dar nebuvo. Dėl to labai nerimavo Penkrofas, bijodamas, kad toje nepažįstamoje žemėje jam nebūtų atsitikusi kokia nelaimė. O gal vargšas Nabas, nevilties pagautas, nusižudė? Bet Herbertas, taip ilgai nesirodant Nabui, darė visai kitokias išvadas. Jis tikino, kad kas nors paskatino jį toliau ieškoti šeimininko, jeigu Nabas negrįžta, o gal iškilo aikštėn kokios naujos aplinkybės, teikiančios vilties surasti Sairą Smitą. Kodėl Nabas negrįžta? Be abejo, dėl to, kad jam sustiprėjo viltis. Gal ant kranto jis užtiko Sairo Smito pėdas arba skiautę aerostato pūslės ir toliau ieško. Gal jis jau užėjo tikrus pėdsakus. Gal net surado savo šeimininką.

Taip samprotavo ir taip kalbėjo Herbertas. Draugai jaunuoliui neprieštaravo. Žurnalistas pritardamas net linkčiojo galvą. Bet Penkrofas manė kitaip. Anot jo, Nabas beieškodamas nuklydo dar toliau negu vakar, tad nespėjo su šviesa grįžti.

Tuo tarpu Herbertą jaudino kažkokia neaiški nuojauta, ir jis keletą kartų jau buvo beeinąs Nabo pasitikti. Tačiau Penkrofas stengėsi jį perkalbėti, įtikinėdamas, kad tai tik nereikalingas vargas: tokioje tamsoje ir dar tokiame baisiame ore Nabo surasti neįmanoma, tad geriausia jo palaukti Galerijose. O jeigu rytoj rytą negras negrįš, Penkrofas be jokių kalbų eis drauge su Herbertu jo ieškoti.

Gedeonas Spiletas jūrininkui pritarė, sakydamas, kad jiems neverta išsiskirti, ir Herbertas turėjo savo sumanymo atsisakyti, bet tai jis padarė su skaudama širdimi, jam iš akių ėmė riedėti ašaros.

Žurnalistas negalėjo susilaikyti ir kilnųjį jaunuolį pabučiavo.

O tuo tarpu iš tikrųjų įsismarkavo audra. Su baisiu įnirtimu ėmė šėlti pietryčių vėjas. Nors buvo atoslūgis, tamsoje girdėjosi, kaip atokiau nuo kranto, prie pirmosios rifų grandinės, kriokdamos daužėsi jūros bangos. Lietaus čiurkšlės, viesulo pagautos, tiško į smulkius vandens purslus, ir vėtra lyg debesį nešė tolyn šaltą drėgmę. Atrodė, kad pakrante slenka balzgano rūko gumulai. Jūra su tokiu griaudesiu rideno akmenis, tarytum aplinkui kas būtų vertęs akmenų prikrautus vežimus. Keldamas ištisus debesis smėlio, vėjas jį maišė su liūties srautais, ir atlaikyti jo spaudimą buvo neįmanoma. Oras buvo prisigėręs smilčių ir vandens dulkių. Atsimušęs į pakrantės granitinę sieną, vėjas skriejo sūkuriais; nerasdamas daugiau kur išeiti, jis su baisia jėga veržėsi į tarpeklį, iš kur tekėjo upė, ir, klaikiai staugdamas, varė atgal jos sušiauštus vandenis. Siautulingi vėjo gūsiai pro siaurą dūmtraukio angą nuolat supūsdavo atgal į vidų visus laužo dūmus, ir Galerijų koridoriuose nebuvo kuo kvėpuoti.

Todėl, kai tik iškepė tetervinai, Penkrofas užgesino ugnį, tiktai paliko keletą rusenančių žarijų ir apibėrė jas pelenais.

Aštuntą valandą vakaro Nabas dar nebuvo grįžęs, bet dabar galėjai manyti, kad jį sulaikė audra, kad jam teko ieškotis sau prieglobsčio kur nors oloje, ir jis galbūt laukia, kol aprims oras arba bent kol išauš. Eiti dabar jo ieškoti nebuvo ko nė galvoti.

Vakarienei buvo tiktai vienas patiekalas — kepta paukštiena. Visiems ji patiko, kadangi tetervinų mėsa iš tikrųjų labai skani. Penkrofas ir Herbertas po ilgos medžioklinės ekspedicijos buvo smarkiai išalkę ir dabar valgė su vilkišku apetitu.

Po vakarienės kiekvienas atsigulė tame pačiame kampe, kur miegojo praeitą naktį; pirmiausia, žinoma, užmigo jaunasis Herbertas, prisišliejęs prie jūrininko, kuris įsitaisė šalia laužo.