Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Išsiveržimas kolonistus užklupo paskutinėje jų prieglaudoje, ir nors viršutinės laivo liemens siūlės dar nebuvo užkamšytos, statytojai nutarė nuleisti laivą į vandenį.

Penkrofas ir Airtonas ėmėsi parengiamųjų darbų, norėdami laivą nuleisti sekantį rytą, kovo 9-ąją.

Bet naktį iš kovo 8 dienos į 9-ąją iš kraterio su perkūnišku griaudesiu išsiveržė garų stulpas ir šovė aukštyn daugiau kaip tris tūkstančius pėdų. Matyt, išgriuvo dujų spaudžiama Dakaro olos siena, jūrą siūbtelėjo į centrinį ugnikalnio židinį, ir garai nebegalėjo laisvai išeiti. Trenkė baisus sprogimas, kuris buvo girdėti už šimto mylių. Išlėkė aukštyn uolų skeveldros, nukrito į vandenyną, ir po kelių minučių jo bangos jau užliejo tą vietą, kur ką tik buvo Linkolno sala.

Dvidešimtas skyrius

Vieniša uola vidur vandenyno. — Paskutinis prieglobstis. — Prieš akis — mirtis. — Netikėta pagalba. — Iš kur ir kaip ji atsirado. — Paskutinė geradarybė. — Sala sausumoje. — Kapitono Nemo kapas.

Vieniša uola, turinti trisdešimt pėdų ilgio ir penkiolika pėdų pločio, vos iškilusi iš vandens kokią dešimtį pėdų, — tai ir visa, kas liko iš nugrimzdusios salos, — vienintelė skeveldra to kalnagūbrio, kuriame buvo Granitiniai rūmai. Suskilusios jų sienos nugriuvo, akmeniniai luitai krisdami suvirto vienas ant kito, ir tos uolų sąvartos viršūnė dabar kyšojo iš vandenyno. Aplinkui viskas buvo dingę jūros gelmėje: sprogimo suardytas apatinis Franklino kalno kūgis, iš sustingusios lavos kadaise susidarę abu Žandikaulio kyšuliai, Plataus Akiračio plynaukštė, Išsigelbėjimo salelė, granitinės Baliono uosto uolos, bazaltinės Dakaro olos sienos, ilgas Gyvatės pusiasalis, buvęs taip toli nuo išsiveržimo židinio. Iš Linkolno salos beliko tik ta siaura uola, ant kurios dabar buvo prisiglaudę šeši kolonistai ir jų šuo Topas.

Katastrofos metu žuvo visi keturkojai, visi paukščiai ir visa kita salos gyvūnija — vieni buvo sutraiškyti, kiti paskendo. Deja, žuvo ir vargšas Jupas, turbūt įkritęs į prasivėrusį žemės plyšį.

Sairas Smitas, Gedeonas Spiletas, Herbertas, Penkrofas, Nabas ir Airtonas liko gyvi tik dėl to, kad tuo momentu, kai aplinkui lyg kruša pasipylė salos skeveldros, oro banga juos visus iš palapinės išsviedė į jūrą.

Išnirę į vandens paviršių per pusę kabeltovo nuo kranto ir apsižvalgę, jie pamatė tiktai granitinę uolą ir priplaukę ant jos sulipo.

Ant tos plikos uolos jie gyveno jau devynias dienas! Truputis maisto, paimto iš Granitinių rūmų sandėlio prieš pat katastrofą, šlakas lietaus vandens, užsilikusio uolos įduboje, — tai ir viskas, ką tie nelaimingieji turėjo. Jų laivas, paskutinė jų viltis, sudužo. Jie nebematė jokios galimybės iš čia ištrūkti. Jie kentė šaltį ir dabar nebegalėjo net ugnies susikurti. Jiems buvo lemta mirti.

Devintą dieną, kovo 18-ąją, maisto beliko tik dviem dienom, nors jie dabar valgė nepaprastai mažai. Visos jų žinios, visas jų protas nebegalėjo jiems padėti, atsidūrus tokioje vargingoje būklėje. Jų likimas buvo apvaizdos rankose.

Sairas Smitas buvo ramus, Gedeonas Spiletas šiek tiek jaudinosi, o Penkrofas, kupinas nebylaus įniršio, vis žingsniavo po uolą. Herbertas nesitraukė nuo inžinieriaus ir žiūrėjo į jį tokiu žvilgsniu, tartum laukdamas iš savo draugo pagalbos, neįmanomos, neįsivaizduojamos pagalbos. Nabas ir Airtonas nuolankiai atsidavė likimo valiai.

— Ak vargas! Koks vargas! — kartojo Penkrofas. — Kad nors būtų koks luotelis, nors riešuto kevalas, mes nusikastume iki Taboro salos. Bet juk nėra, ničnieko nėra!

— Kapitonas Nemas laiku numirė! — kartą pasakė Nabas.

Praslinko dar penkios dienos. Sairas Smitas ir nelaimingieji jo draugai buvo vos gyvi, nes jie valgė tik tiek, kad nemirtų badu. Visi be galo nusilpo. Herbertas ir Nabas jau pradėjo kliedėti.

Ar jie dabar galėjo turėti nors mažą vilties kibirkštėlę? Ne. Ko dar tikėtis? Ar to, kad pro šią uolą praplauks koks laivas? Bet jie iš patyrimo žinojo, kad į šią Ramiojo vandenyno dalį laivai neužsuka. O argi galima tikėtis, jog kaip tik šiomis dienomis atsitiktinai atplauks škotų jachta ieškoti Taboro saloje Airtono? Tuščia svajonė! Be to, jeigu jachta ir atplauktų, kolonistai juk nepaliko saloje raštelio, kur dabar yra Airtonas; jachtos kapitonas, nieko saloje neberadęs, vėl išplauks į jūrą, ir laivas grįš į šiltesnius kraštus.

Ne, jiems nebeliko jokios vilties išsigelbėti. Ant šios uolos jų laukė mirtis, baisi mirtis nuo bado ir troškulio!

Jie jau nebepastovėjo ant kojų ir gulėjo nejudėdami, beveik be sąmonės, nebesuvokdami, kas aplinkui dedasi. Vien tik Airtonas kartais sunkiai pakeldavo galvą ir beviltiškai apžvelgdavo dyką jūrą!

Bet kovo 24 dienos rytą Airtonas ištiesė rankas, rodydamas beribėse vandenyno platybėse kažkokį tašką. Iš pradžių jis priklaupė ant kelių, paskui atsistojo stačias ir ėmė mosikuoti rankomis, tarsi kam signalizuodamas…

Netoli uolos plaukė laivas. Ir buvo aišku, kad jis ne atsitiktinai čia pakliuvo, kad jis visu greičiu neria tiesiog prie uolos. Nelaimingieji jos belaisviai būtų galėję tą laivą pastebėti jau prieš kelias valandas, jeigu būtų turėję jėgų atsikelti ir apžvelgti horizontą!

— „Dunkanas”! — vos girdimai riktelėjo Airtonas ir pargriuvo be sąmonės.

Kai Sairas Smitas ir jo draugai, rūpestingai slaugomi, atsipeikėjo, tai pasijuto besą laivo kajutėje ir negalėjo suprasti, kaip jiems pavyko išvengti mirties.

Airtonas vienu žodžiu jiems viską paaiškino.

— „Dunkanas”! — tyliai pasakė jis.

— „Dunkanas”! — pakartojo Sairas Smitas ir, iškėlęs rankas, sušuko: — Dieve visagalis! Tai tokia buvo tavo valia! Mus išgelbėjo.

Iš tikrųjų, juos išgelbėjo „Dunkanas”, lordo Glenarvano jachta, kuriai dabar vadovavo Robertas, kapitono Granto sūnus; laivas buvo pasiųstas parvežti į tėvynę Airtono, kuris dvylika metų vienas išbuvo negyvenamoje Taboro saloje ir tuo išpirko savo kaltę!..

Taigi kolonistai buvo išgelbėti, laivas jau ruošėsi vežti juos namo.

— Kapitone Robertai, — paklausė Sairas Smitas, — kai jūs Taboro saloje neradote Airtono, kas jums davė mintį plaukti dar šimtą mylių į šiaurės rytus?

— Misteri Smitai, — atsakė Robertas Grantas, — mes čia plaukėme paimti ne tik Airtono, bet ir jūsų, ir jūsų draugų.

— Manęs ir mano draugų?

— Žinoma! Mes pasukome į Linkolno salą.

— Į Linkolno salą? — vienu balsu sušuko Gedeonas Spiletas, Herbertas, Nabas ir Penkrofas, iš nustebimo nežinodami, ką ir sakyti.

— O iš kur jūs sužinojote apie Linkolno salą? — paklausė Sairas Smitas. — Juk ši sala nė žemėlapiuose nepažymėta.

— Apie ją aš sužinojau iš raštelio, kurį jūs palikote Taboro saloje.

— Iš raštelio? — stebėdamasis pakartojo Gedeonas Spiletas.

— Suprantama, iš raštelio. Štai jis, — atsakė Robertas Grantas ir padavė popieriaus lapuką. Jame buvo pažymėta Linkolno salos platuma bei ilguma ir pranešama, kad „toje saloje šiuo metu yra Airtonas ir penki amerikiečiai kolonistai”.

— Tai kapitonas Nemas!.. — tarė Sairas Smitas, perskaitęs raštelį ir įsitikinęs, kad jis parašytas tokiu pat braižu, kaip ir trumpas laiškutis, kadaise jų rastas aptvare.

— Ak šit kaip! — šūktelėjo Penkrofas. — Vadinasi, tai jis buvo paėmęs mūsų laivą ir vienas rizikavo juo leistis į Taboro salą!..

— Jis norėjo ten palikti raštelį! — pridūrė Herbertas.

— Na, ar aš nesakiau, kad kapitonas Nemas net po mirties dar kartą suteiks mums pagalbą! — sušuko jūrininkas.