Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Apie devintą valandą ryto kolonistai sugrįžo į Granitinius rūmus.

Buvo nutarta toliau statyti laivą ir stengtis kuo greičiausiai jį baigti. Sairas Smitas šiam darbui skyrė visą savo laiką, visus savo sugebėjimus. Juk nežinia, kas gali nutikti ateityje. O turėdami didelį, gerą laivą, kuriuo bus galima plaukti net per audrą, netgi leistis į tolimą kelionę, jie turės daugiau šansų išsigelbėti. Jeigu kolonistai, baigę statyti laivą, nesiryš iš karto palikti Linkolno salos ir keliauti iki Polinezijos arba iki Naujosios Zelandijos krantų, tai bent galės aplankyti Taboro salą ir palikti ten raštelį — nurodyti, kur dabar gyvena Airtonas. Tai padaryti būtina, jeigu kartais šiuose vandenyse vėl pasirodytų škotų jachta. Iš tikrųjų, negalima abejingai žiūrėti į tokią galimybę!

Taigi nutraukti darbai vėl prasidėjo. Sairas Smitas, Penkrofas ir Airtonas, Nabo, Gedeono Spileto ir Herberto padedami, darbavosi labai uoliai, jeigu tik jų neatitraukdavo koks nors kitas neatidėliotinas reikalas. Laivas turėjo būti baigtas per penkis mėnesius, iki kovo pradžios, — tik tokiu atveju buvo galima nuvykti į Taboro salą, kadangi ekvinokcijos metu pradėdavo siautėti vėtros, trukdančios leistis į kelionę. Todėl dailidės negaišo nė minutės. Tiesa, jiems nereikėjo rūpintis takelažu, nes laimingai buvo pavykę išgelbėti visą „Greituolio” takelažą. Svarbiausia, reikėjo baigti korpuso statybą.

1868 metų pabaiga praėjo bedirbant šį svarbų darbą, dėl kurio buvo užmiršti visi kiti reikalai. Per pustrečio mėnesio dailidės pastatė į vietą španhautus ir pradėjo lentomis mušti bortus. Jau dabar buvo galima drąsiai pasakyti, kad Sairas Smitas padarė puikų projektą ir kad laivas atlaikys bet kokius kelionės sunkumus. Penkrofas dirbo su kažkokiu įniršiu, ir jei kuris nors kolonistas dailidės kirvį pakeisdavo medžiotojo šautuvu, jis nesivaržydamas imdavo tam apsileidėliui prikaišioti. Tačiau būtinai reikėjo papildyti Granitinių rūmų sandėliuose maisto atsargas ateinančiai žiemai. Bet Penkrofui tai buvo ne galvoj! Šaunusis jūrininkas, nematydamas darbe kurio nors savo draugo, kiekvieną kartą nesitverdavo piktumu. Tokiais atvejais, be paliovos bambėdamas, jis vienas dirbdavo už šešis.

Visą vasarą oras kolonistams nebuvo palankus. Keletą dienų kepino nepakenčiami karščiai, oras buvo prisikaupęs elektros, nuolat praūždavo baisios audros. Kiauras dienas tolumoje dundėjo perkūnija. Dangus dusliai, bet nepaliaujamai grumeno, ir tai gana įprastas reiškinys pusiaujo zonose.

Pirmąją naujų 1869 metų dieną prapliupo siaubinga audra, ir žaibas daug kartų trenkė į salą. Perkūnija suskaldė ir nulaužė kelis didžiulius medžius, tarp jų ir vieną gražiausių dilgėlinių medžių, užstojančių paukštyną nuo pietinės ežero pakrantės. Ar tik nebuvo tiesioginio ryšio tarp šių baisingų audrų ir tų reiškinių, kurie vyko žemės gelmėse? Ar tik šios audros neatspindėjo poslinkių giluminiuose žemės rutulio sluoksniuose? SairasSmitas buvo linkęs taip manyti, juo labiau kad audrų laikotarpis sutapo su padidėjusiu ugnikalnio veiklumu.

Sausio 3 dieną Herbertas, atsikėlęs su pirmaisiais saulės spinduliais, užkopė ant Plataus Akiračio plynaukštės pabalnoti onagro, tik staiga viršum ugnikalnio kraterio jis išvydo milžinišką dūmų stulpą.

Herbertas skubiai įspėjo kitus kolonistus, jie tučtuojau užkopė ant plynaukštės ir ėmė stebėti Franklino kalną.

— Ėhė, — sušuko Penkrofas, — šį kartą čia jau nebe šiaip garai! Atrodo, kad mūsų milžinas ne tik alsuoja, bet ir rūko!

Nors Penkrofas savo mintį išreiškė pernelyg vaizdingai, tačiau visai tiksliai apibūdino, kokie reiškiniai vyksta viršum ugnikalnio kraterio. Jau tris mėnesius iš jo veržėsi tiršti garų kamuoliai, bet jie tiktai rodė, kad ugnikalnio gelmėse verda ištirpusios uolienų masės. Dabar jo viršūnę vainikavo nebe garų kamuoliai, o tiršti dūmai; į padangę kilo sūdrus pilkšvas stulpas, kurio apimtis prie pagrindo buvo trys šimtai pėdų, o aukštis — septyni ar aštuoni šimtai pėdų; tame aukštyje jis skleidėsi į šalis ir savo forma buvo panašus į milžinišką grybą.

— Kamine užsidegė suodžiai, — tarė Gedeonas Spiletas.

— Ir mes negalime jų užgesinti! — tokiu pat tonu atsiliepė Herbertas.

— Būtų gerai, kad kiekvieną ugnikalnį retkarčiais iškrėstų kaminkrėčiai, — kuo rimčiausiai pasakė Nabas.

— Puiku, Nabai! — šūktelėjo Penkrofas. — Ar tu kartais nenorėtum imtis tos kaminkrėtystės?

Ir jūrininkas pats garsiai nusijuokė iš savo sąmojo.

Sairas Smitas įdėmiai stebėjo tirštų dūmų kamuolius, virstančius iš Franklino kalno žiočių; jis net stovėjo kiek atokiau nuo savo draugų, truputį ištempęs kaklą, lyg stengdamasis nugirsti tolimą išsiveržimo dundesį. Paskui jis priėjo prie draugų ir tarė:

— Iš tikrųjų, mano bičiuliai, ugnikalnyje yra įvykę didelių pasikeitimų. Neslėpsime nuo savęs šios aplinkybės. Vulkaninės masės ne tiktai verda, bet jau yra įsidegusios, ir galimas daiktas, kad artimiausiu laiku mums gresia išsiveržimas!

— Na ir tegu, misteri Sairai! — sušuko Penkrofas. — Jeigu tasai išsiveržimas bus tikrai puikus, mes jam paplosime katučių, ir baigtas kriukis! Manau, kad mes turime reikalų, svarbesnių už visus tuos ugnikalnius!

— Ne, Penkrofai, — atsakė Sairas Smitas, — senasis kelias tebėra lavai atviras, o krateris taip pasviręs, kad jos srautas iki šiol tekėdavo į šiaurę. Ir vis dėlto…

— Ir vis dėlto, — užbaigė Gedeonas Spiletas, — kadangi ugnikalnio išsiveržimas mums jokios naudos neduos, geriau, kad jo visai nebūtų.

— Ką gali žinoti! — atšovė jūrininkas. — O gal mūsų ugnikalnis ims ir išmes specialiai mums kokių nors naudingų ir retų žemės turtų. Ir jau būkite ramūs, mes mokėsime pasinaudoti tokia jo malone.

Bet Sairas Smitas nepritariamai pakraipė galvą, tarsi norėdamas pasakyti, kad jis pats iš taip greitai vykstančio proceso nieko gero nesitiki. Jis negalėjo taip lengvai ir nerūpestingai kaip Penkrofas žiūrėti į artėjantį išsiveržimą. Jei dėl kraterio polinkio lavos srautas miškingajai ir dirbamai salos daliai tiesiogiai ir negresia, vis dėlto gali būti kitų labai liūdnų pasekmių. Kaip žinoma, ugnikalnio išsiveržimą neretai lydi žemės drebėjimas. Linkolno sala, būdama tokios kilmės ir tokios struktūros, gali paprasčiausiai suirti, kadangi ji susideda iš įvairiausių uolienų: iš bazalto ir granito, iš sustingusios lavos šiaurėje ir puraus dirvožemio pietuose, o tos medžiagos, žinoma, netvirtai tarpusavy surištos. Jeigu pats lavos tekėjimas rimto pavojaus ir nekelia, tai net silpnas požeminis smūgis neišvengiamai turės tragiškiausių pasekmių.

— Man rodos, — staiga tarė Airtonas, atsigulęs ir pridėjęs ausį prie žemės, — man rodos, kad girdžiu dusliai trinksint, žinote, tarytum trinksėtų geležinių sijų prikrautas vežimas.

Kolonistai atidžiai įsiklausė ir turėjo pripažinti, kad Airtonas sako teisybę. Protarpiais trinksėjimą palydėdavo požeminis dundesys, čia sustiprėdamas, čia aptildamas, — atrodė, kad ten, žemės gelmėse, lekia siautulingas viesulas. Tačiau kol kas dar nebuvo girdėti būdingų išsiveržimo garsu, panašių į šūvius. Vadinasi, garai ir dūmai galėjo laisvai išeiti pro pagrindinį kraterį, ir jeigu jo anga pakankamai plati, tai galima nebijoti nei sprogimo, nei smarkių žemės plutos poslinkių.

— Tuščia jo! — pasakė Penkrofas. — Verčiau imkimės darbo. Tegu sau Franklino kalnas rūko, tegu sau kriokia ir staugia, tegu svaido ugnį ir liepsnas, kiek tik jam patinka! Nejaugi mes dėl tokių niekų sėdėsime rankas sunėrę? Einam, Airtonai, einam, Nabai, einam, Herbertai, ir jūs, misteri Sairai, ir jūs, misteri Spiletai, šiandien mums visiems reikėtų gerokai padirbėti! Tuojau dėsime širstreką, o tokiam darbui ir tuzino rankų mažoka. Ko aš noriu? Noriu, kad mūsų naujasis „Bonadventūras” — juk mes jį „Bonadventūru” pavadinsime, ar ne tiesa? — taigi aš noriu, kad ne vėliau kaip po dviejų mėnesių naujasis mūsų laivas jau stovėtų Baliono uoste. O jeigu taip, tai negaiškime veltui laiko!