Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Bet daug dažniau tos smulkiausios dalelytės nusėda ant žemės, — taip atsitiko ir šį kartą. Vos tiktai Sairas Smitas ir Airtonas spėjo privažiuoti prie aptvaro, iš dangaus ėmė kristi nelyginant juodas sniegas arba smulkus parakas, ir aplinkui viskas bematant pasikeitė tartum pasakoje. Medžius, pievas ir uolas per kelis colius nuklojo tamsus dulkių sluoksnis. Laimė, kad pūtė šiaurės rytų vėjas; jis pasiautė dulkių debesį ir nunešė į jūrą.

— Koks nuostabus reiškinys, misteri Sairai! — tarė Airtonas.

— Ir labai nelemtas reiškinys, — atsakė inžinierius. — Tas pucolanas, ta susmulkėjusi pemza, trumpiau sakant, visos tos mineralinės dulkės, rodo, kad pačiose ugnikalnio gelmėse vyksta grėsmingi procesai.

— Ir mes nieko negalime padaryti?

— Nieko, tik stebėti, kaip bręsta išsiveržimas. Kol kas, Airtonai, jūs imkitės savo darbo. Aš tuo tarpu palypėsiu iki Raudonojo upelio ir pasižvalgysiu po šiaurinį kalno šlaitą. Paskui…

— O paskui… misteri Smitai?

— Paskui mudu keliausime į Dakaro olą… Aš noriu pasižiūrėti… Žodžiu, po poros valandų aš pareisiu.

Laukdamas grįžtant inžinieriaus, Airtonas ėmė rūpintis savo muflonais ir ožkomis. Gyvuliai buvo neramūs, matyt, įbauginti pirmųjų išsiveržimo požymių.

Tuo tarpu Sairas Smitas įkopė į rytinės kalno atšakos keterą, aplenkė Raudonąjį upelį ir priėjo tą vietą, kur per pirmąją savo ekspediciją kolonistai buvo užtikę sieros šaltinį.

Kaip smarkiai čia viskas buvo pasikeitę! Dabar į padangę kilo nebe viena dūmų srovelė, o bent trisdešimt, ir jos veržėsi su tokia jėga, tarytum iš žemės jas būtų spaudęs galingas stūmoklis. Matyt, žemės pluta šioje vietoje buvo baisaus vidujinio slėgimo plėšte plėšiama. Oras buvo prisigėręs sieros dujų, vandenilio, anglies dvideginio, sumišusių su vandens garais. Sairas Smitas jautė, kaip po kojomis virpa dirvožemį čia nukloję vulkaniniai tufai: kadaise jie buvo ne kas kita, kaip išsiveržę pelenai, kurie ilgainiui pavirto kieta mase. Tačiau naujų lavos pėdsakų jis niekur nepastebėjo.

Kaip smarkiai čia viskas buvo pasikeitę.

Tokį pat vaizdą, tiktai gal dar būdingesnį negu prie Raudonojo upelio inžinierius išvydo, tyrinėdamas šiaurinį Franklino kalno šlaitą. Iš kraterio veržėsi dūmų debesys ir liepsnos liežuviai; ant žemės lyg kruša krito smulkūs akmenys; bet lavos nebuvo, o tai rodė, kad išsiveržtinės uolienos dar nepasiekė pagrindinio kraterio angos.

— Verčiau jau prasidėtų išsiveržimas! — sumurmėjo Sairas Smitas. — Tada bent žinočiau, jog lava teka savo įprastu keliu. O kas gali garantuoti, kad ji neišsilies per kokią nors naują stemplę. Bet didžiausias pavojus ne čia glūdi! Kapitonas Nemas tai numatė! Ne, pavojus ne čia!

Sairas Smitas priėjo didžiulį sustingusios lavos srautą, kuris skyrėsi į dvi šakas, apkabindamas Ryklio įlanką. Ten jis atidžiai apžiūrėjo ankstesnių išsiveržimų pėdsakus. Dabar inžinierius jau neabejojo, kad paskutinį kartą ugnikalnis buvo išsiveržęs be galo seniai.

Paskui jis leidosi atgal į aptvarą, klausydamasis požeminio dundesio, panašaus į nepaliaujamus griausmus; retkarčiais pasigirsdavo garsūs sprogimai.

Devintą valandą Sairas Smitas jau buvo aptvare. Jo laukė Airtonas.

— Gyvulius aš pašėriau, misteri Smitai, — pasakė Airtonas.

— Labai gerai.

— Bet jie kažko nerimauja, misteri Smitai.

— Čia pasireiškia jų instinktas, o instinktas niekada neapgauna.

— O dabar…

— Paimkite žibintą ir skiltuvą, Airtonai, — atsakė inžinierius, — ir žygiuojam.

Airtonas padarė viską, kaip inžinierius jam liepė. Jau anksčiau jis buvo iškinkęs onagrus, ir dabar jie klaidžiojo po aptvarą. Tyrinėtojai iš lauko pusės užšovė vartus ir siauru takeliu nuėjo į vakarinę jūros pakrantę: Sairas Smitas priešaky, Airtonas užpakaly.

Juodu ėjo kaip per vatos sluoksnį: visą žemę dengė iš oro nusėdusios smulkiausios dulkelytės. Miške nesimatė nė vieno gyvio. Net paukščiai buvo išskridę. Kartais vėjo gūsis pasiausdavo nuo žemės pelenus, ir tuomet keleiviai, tamsaus debesies apgaubti, vienas antro nebematydavo. Prie akių ir prie burnos juodu nuolat dėjosi nosinę, kad nuo tirštų dulkių neapžlibtų ir neužtrokštų.

Aišku, kad taip Sairas Smitas ir Airtonas negalėjo sparčiai eiti. Be to, ir pats oras buvo slogus, tarsi jame būtų išdegusi dalis deguonies, todėl alsuoti darėsi vis sunkiau. Kas šimtas žingsnių keleiviai turėdavo sustoti ir atsikvėpti. Buvo jau po dešimtos valandos, kai jie priėjo virtinę bazaltinių ir porfyrinių uolų, be jokios tvarkos suvirtusių palei visą šiaurvakarinį salos krantą.

Airtonas ir Sairas Smitas ėmė leistis skardingu šlaitu, stengdamiesi žengti tuo pačiu beveik nepereinamu takeliu, kuris audringąją naktį juos nuvedė prie Dakaro olos. Tiesa, dienos šviesoje tas kelias buvo ne toks pavojingas; be to, lygius, tartum nušlifuotus šlaitus dabar dengė pelenai, per juos neslydo kojos, todėl leistis buvo lengviau.

Netrukus keleiviai pasiekė uolų gūbrį, kuris buvo lyg kranto tąsa, iškilusi maždaug keturiasdešimt pėdų. Sairas Smitas prisiminė, kad šis gūbrys pamažu eina žemyn, nuožulniai leisdamasis prie jūros. Nors jau buvo prasidėjęs atoslūgis, smėlėtas krantas dar nepasirodė iš vandens, ir nuo vulkaninių dulkių parudusios bangos plakėsi į bazaltinių uolų papėdę.

Sairas Smitas ir Airtonas lengvai susirado Dakaro olos angą ir sustojo prie uolyno, kuris sudarė tarsi apatinę gūbrio aikštelę.

— Ar valtis tebėra? — paklausė inžinierius.

— Taip, — atsakė Airtonas, traukdamas artyn lengvą laivelį, kurį juodu su Penkrofu buvo paslėpę po bazaltinės olos skliautu.

— Ką gi, keliausim!

Abu sulipo į valtį. Ji lengvai nusliuogė per bangas po žemais olos skliautais; Airtonas įskėlė ugnį, uždegė žibintą ir pastatė valties priešakyje taip, kad žiburys šviestų jiems kelią, paskui paėmė į rankas irklus; Sairas Smitas atsisėdo prie vairo ir pasuko valtį gilyn į tamsią olą.

„Nautiliaus” čia nebebuvo, nebesimatė jo žiburių, kadaise nugalėjusių oloje viešpataujančią amžiną naktį. Galimas daiktas, kad elektros šviesa, teikiama galingų energijos šaltinių, dar tebešvytėjo vandenyno gilumoje, bet iš tos gelmės, kur kapitonas Nemas susirado sau kapą, į paviršių neprasiskverbė nė vienas spindulys.

Tačiau ir žibinto šviesoje Sairas Smitas galėjo drąsiai vairuoti valtį pagal dešiną ją olos sieną. Po bazaltiniais skliautais viešpatavo kapų tyla, bent jau priešakinėje olos dalyje, nes po kurio laiko inžinierius aiškiai išgirdo dundesį, sklindantį iš žemės gelmių.

— Tai ugnikalnis, — pasakė jis.

Netrukus prie požeminio dundesio prisidėjo ir gaižus cheminių junginių kvapas; Sairas Smitas ir Airtonas vos neužtroško nuo sieros garų.

— Šito ir bijojo kapitonas Nemas! — sumurmėjo Sairas Smitas, ir jo veidas truputį pablyško. — Bet vis dėlto mes turime pasiekti tikslą.

— Ir pasieksime! — atsakė Airtonas; jis stipriau paspaudė irklus, ir valtis ėmė skrieti gilyn į olą.

Po kokių dvidešimt penkių minučių kelionės valtis priplaukė galinę olos sieną ir sustojo.

Sairas Smitas užlipo ant suoliuko ir, žibintu pasišviesdamas, ėmė tyrinėti sieną, kuri skyrė olą nuo pagrindinio kraterio. Koks šitos sienos storumas? Šimtas pėdų ar dešimt? Į šį klausimą niekas nebūtų galėjęs atsakyti. Bet vargu ar siena buvo labai stora, kadangi požeminis dundesys čia girdėjosi labai aiškiai.

Plyšiai bazaltinėje oloje.