Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Dar nebuvo trečios valandos ryto, kai jie privažiavo aptvarą. Jame gailiai bliovė ir mekeno panikos apimti muflonai ir ožkos. Nuo artimiausio kalnyno atšakos šlaito artėjo liepsningas ištirpusios masės srautas, jis jau rangėsi per pievą, slinkdamas prie tvoros. Airtonas plačiai atidarė vartus, ir pakvaišę gyvuliai pro juos išlakstė į visas puses.

Po valandos verdanti lava užliejo visą aptvarą, garų debesimis pavertė per jį tekėjusį upokšnį, uždegė namelį, kuris suliepsnojo kaip šiaudų kūlys, ugnimi apsiautė tvorą ir supleškino ją visą iki paskutinio stulpo. Iš aptvaro nieko nebeliko!

Kolonistai dar bandė slenkančią lavą sulaikyti, bet tai buvo beprotiškos ir tuščios pastangos, nes žmogus bejėgis su tokiais baisiais kataklizmais kovoti.

Išaušo sausio 24 diena. Prieš grįždami į Granitinius rūmus, Sairas Smitas ir jo draugai nutarė išsiaiškinti, kuria kryptimi galutinai pasuks lavos srautas. Nuo Franklino kalno salos paviršius ėjo žemyn į rytinę pakrantę, todėl buvo pagrindo būgštauti, kad lavos nesulaikys nei tankus Žakamaro miškas ir kad jos srautas pasieks Plataus Akiračio plynaukštę.

— Ežeras mus apsaugos, — tarė Gedeonas Spiletas.

— Tikėsimės, — trumpai atsakė Sairas Smitas ir daugiau nė žodžio nepridūrė.

Kolonistai norėjo nueiti ligi tos lygumos, kur buvo nugriuvęs viršutinis ugnikalnio kūgis, bet kelią jiems užkirto lava. Ji tekėjo dviem įdubom — Raudonojo upelio slėniu ir Krioklio upelio slėniu, abiejų upelių vandenį paversdama garais. Pereiti per lavos srautus niekaip nebuvo įmanoma, priešingai, reikėjo nuo jų trauktis. Nuvainikuotas ugnikalnis buvo neatpažįstamas. Krateris virto plokščia skyle, kurios kraštai iš rytų ir pietų pusės buvo perplėšti, ir pro tuos plyšius be paliovos liejosi lava, tekėdama žemyn dviem atskirais srautais. Iš naujojo kraterio kamuoliais kilo dūmai ir pelenai, maišydamiesi su debesimis, susikaupusiais viršum salos. Ugnikalnio dundesiui pritarė perkūno trenksmai. Krateris svaidė aukštyn daugiau kaip tūkstantį pėdų įkaitusius uolų luitus, kurie debesyse sproginėjo, išlakstydami tūkstančiais skeveldrų lyg kartečė. Viršum dundančio ugnikalnio nuolat trankėsi griaustinis ir blykčiojo žaibai.

Prisiglaudę Žakamaro miško pakraštyje, kolonistai stebėjo šį vaizdą, bet septintą valandą ryto ilgiau čia likti jie nebegalėjo. Aplinkui pasipylė akmenų kruša, be to, lava, pripildžiusi Raudonojo upelio vagą, grėsė atkirsti kelią į pakrantę. Pamiškėje užsidegė medžiai, jų sultys ūmai virto garais, dėl to kamienai sproginėjo, pliaukšėdami kaip popieriniai pliauškučiai; sausesni medžiai stovėjo nepaliesti.

Kolonistai pasuko atgal keliu, einančiu iš aptvaro į Granitinius rūmus. Jie žingsniavo lėtai, nuolat grąžydamiesi į ugnikalnį. Bet lava nuolaidžių slėniu greitai tekėjo rytinio kranto link; vos tiktai sustingus apatiniams jos sluoksniams, ant jų tuojau plūdo naujos verdančios bangos.

Tuo tarpu didysis srautas, srūvantis Raudonojo upelio slėniu, kėlė vis baisesnę grėsmę. Prie jo prisišliejusi miško dalis jau buvo liepsnos apimta, viršum medžių kamuoliais raitėsi dūmai, jau spragėjo nuo įkaitusios lavos užsidegusios kamienų pašaknės.

Kolonistai sustojo prie ežero, per pusmylį nuo Raudonojo upelio žiočių. Artinosi ta minutė, kai turėjo išsispręsti jų gyvybės ar mirties klausimas.

Sairas Smitas kritiškomis aplinkybėmis niekuomet neprarasdavo nuovokos; žinodamas, kad jo draugai yra tokie žmonės, kuriems galima drąsiai sakyti skaudžiausią tiesą, jis tarė:

— Gal ežeras lavos srautą sulaikys, ir tuomet dalis salos nuo visiško sunaikinimo bus išgelbėta, bet labai gali būti, kad lava užplūs Tolimųjų Vakarų miškus, viską išdegins, ir saloje nebeliks nė vieno augalo. Tada mes būsime pasmerkti mirti ant plikų uolų, ir ilgai mirties laukti nereikės, kadangi sala susprogs.

— Tai kaip čia dabar? — šūktelėjo Penkrofas ir, susinėręs ant krūtinės rankas, treptelėjo į žemę. — Vadinasi, mums nebėra prasmės statyti laivą?

— Penkrofai, — atsakė Sairas Smitas, — savo pareigą reikia atlikti iki galo.

Tuo metu ištirpusios lavos upė, prasiskynusi kelią tarp liepsnojančių gražuolių medžių, pasiekė ežerą. Čia prasidėjo nedidelė atkalnė, ir jeigu tas pakilimas būtų buvęs kiek statesnis, gal būtų galėjęs sustabdyti srautą.

— Prie darbo! — sušuko Sairas Smitas. Inžinieriaus sumanymą visi tuojau suprato. Jis nutarė pastatyti užtvanką ir taip nukreipti lavos srautą į ežerą.

Kolonistai nubėgo į laivo statyklą ir atsinešė kastuvus, kirtiklius, kirvius. Sukasę žemių pylimus ir privertę nukirstų medžių, jie per keletą valandų padarė trijų pėdų aukščio užtvarą, turinčią kelis šimtus žingsnių ilgio. Kai darbas buvo baigtas, jiems atrodė, kad viskas užtruko vos keletą minučių.

Jie suskubo kaip tik laiku. Ištirpusi lava jau atslinko iki tos užtūros. Jos srautas pakilo kaip upė per potvynį, gresianti išsilieti iš krantų. Atrodė, kad lava tuoj nugalės tą vienintelę kliūtį, užtvėrusią jai kelią į Tolimųjų Vakarų miškus… Ir vis dėlto užtvanka ją sulaikė. Tai buvo siaubingas momentas — ugnies upė neryžtingai sustojo, bet staiga pasuko į Granto ežerą ir nuo dvidešimties pėdų aukščio pakriūtės ėmė garmėti žemyn.

Vos alsuodami, tartum sustingę, netekę žado, kolonistai žiūrėjo į dviejų gamtos gaivalų kovą.

Tai buvo vandens ir ugnies kova! O koks reginys! Kieno plunksna galėtų aprašyti tą nuostabią ir šiurpią kovą? Kieno teptukas galėtų ją nutapyti? Į ežerą garmėjo verdančios lavos srautas, ir vanduo šnypšdamas virto garais. Balti jų kamuoliai kilo labai aukštai ir sukosi lyg viesulas, tarytum kas staiga būtų atidaręs milžiniško garo katilo vožtuvus. Bet kad ir daug vandens buvo ežere, ugnis galų gale turėjo jį visą išdžiovinti, nes garuojantis vanduo iš niekur nepasipildė, o baisį ugnies upė, tekanti iš neišsenkamo šaltinio, be paliovos varė vis naujas ištirpusios masės bangas.

Į ežerą krintanti lava tučtuojau stingo, virsdama akmens luitais, kurie griozdinosi vienas ant kito ir netrukus iškilo iš vandens. Jų paviršiumi plūdo naujos lavos srovės, ritosi į vandenį ir taip pat akmenėjo, kaskart vis artėdamos į ežero vidurį. Taip augo akmeninis kalvagūbris, gresiantis užpildyti visą ežero duburį, nors ežeras ir negalėjo patvinti, kadangi jo vanduo virto garais. Ties ežeru girdėjosi kurtinamas ūžesys ir poškėjimas, vėjas pagavęs nešė garų debesis į jūrą, ir ten jie atvėsę krito lietaus pavidalu. Akmens pylimas vis ilgėjo, sukietėjusios lavos luitai gulė vienas ant kito. Ten, kur dar visai neseniai tyvuliavo rami vandens plynė, dabar riogsojo ištisi kalnai rūkstančių uolų, tarsi žemės drebėjimas būtų išvertęs iš ežero dugno daugybę rifų. Įsivaizduokite uragano sukeltas didžiules bangas, staiga ledo sukaustytas dvidešimties laipsnių šaltyje, ir prieš akis turėsite šiokį tokį vaizdą, kaip atrodė ežeras, praslinkus trejetui valandų po to, kai į jį įsiveržė visa naikinantis lavos srautas. Šį kartą ugnis nugalėjo vandenį.

Tačiau kolonistams buvo didelė laimė, kad lava pasuko į Granto ežerą. Tai kelioms dienoms atitolino katastrofą. Plataus Akiračio plynaukštei, Granitiniams rūmams ir laivo statyklai laikinai negrėsė pavojus. Per tas kelias dienas reikėjo galutinai apkalti laivą ir gerai užkamšyti plyšius, paskui jį nuleisti į vandenį, o takelažą rengti tik tada, kai laivas jau bus jūroje, savo stichijoje. Likti sausumoje pasidarė labai pavojinga, nes salai grėsė sprogimas. Granitiniai rūmai, kur dar taip neseniai buvo saugus prieglobstis, galėjo kiekvienu momentu sugriūti.