Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Visi kolonistai klusniai nuėjo paskui Penkrofą į laivo statyklą ir ėmė kalti širstreką — storą bortų apmušimą, kuris sudaro nelyginant laivo juostą, tvirtai jungiančią visas jo griaučių dalis. Tai buvo nelengvas darbas, ir Penkrofas teisingai reikalavo, kad prie jo visi prisidėtų.

Visą tą dieną, sausio 3-ąją, jie niekur nesitraukė nuo laivo, tarsi užmiršę ugnikalnį, kurio, pagaliau, nuo kranto ties Granitiniais rūmais nė nesimatė. Bet porą ar trejetą kartų juodas šešėlis buvo uždengęs saulę, įprastai riedančią giedru dangumi, — tai tirštų dūmų debesis praslinkdavo tarp saulės rutulio ir salos. Vėjas pūtė iš jūros, nešdamas dūmus ir garus kažkur į vakarus. Sairas Smitas ir Gedeonas Spiletas atkreipė dėmesį į tuos saulės aptemimus ir ne kartą pareiškė vienas antram savo pastabas, kaip greit bręsta išsiveržimas, tačiau darbo jie nemetė. Abu aiškiai suprato, kad jiems patiems ir visai kolonijai naudinga kuo greičiausiai pastatyti laivą. Kai jie turės gerą laivą, nebus baisūs jokie netikėtumai. Ir kas žino, ar vieną gražią dieną tas laivas nebus vienintelis jų prieglobstis?

Po vakarienės Sairas Smitas drauge su Gedeonu Spiletu ir Herbertu išėjo į Plataus Akiračio plynaukštę. Žemę jau gaubė tamsos skraistė, bet tamsoje turėjo būti lengviau jiems nustatyti, ar kartu su garais ir dūmais iš ugnikalnio kraterio nesiveržia ir ugnis, ar ugnikalnis nesvaido įkaitusių uolienų dalelių.

— Krateryje ugnis! — staiga suriko Herbertas, aplenkęs savo draugus ir pirmas užbėgęs ant Plataus Akiračio plynaukštės.

Franklino kalnas, stūksantis už šešeto mylių nuo Plataus Akiračio plynaukštės, atrodė lyg milžiniškas deglas, žėruojantis raudona liepsna. Tačiau net nakties tamsoje ugnis švytėjo gana blandžiai, — matyt, ją temdė gausiai primišę dūmai, šlakas ir pelenai. Po visą salą sklido rausvai geltona šviesa, ir tos pašvaistės fone neaiškiai juodavo miško masyvas. Dangų buvo aptraukę didžiuliai dūmų kamuoliai, jų properšose kur ne kur mirgėjo žvaigždės.

— Taip, viskas labai greit vyksta! — pasakė inžinierius.

— Čia nėra ko stebėtis, — atsiliepė žurnalistas. — Ugnikalnis jau seniai pabudęs. Prisiminkite, Sairai, juk pirmą kartą garai pasirodė jau tuomet, kai mes tyrinėjome kalno atšakas, tikėdamiesi rasti kapitono Nemo buveinę. O tai buvo, jei neapsirinku, maždaug spalio vidury?

— Taigi! — sušuko Herbertas. — Vadinasi, jau praėjo pustrečio mėnesio.

— Vadinasi, požeminė ugnis dega jau dešimt savaičių, — tarė Gedeonas Spiletas, — ir aišku, kad per tiek laiko ji smarkiai įsiliepsnojo!

— O ar jūs nejaučiate, kaip virpa žemė? — paklausė Sairas Smitas.

— Jaučiu, — atsakė Gedeonas Spiletas, — bet iki tikro žemės drebėjimo dar toli…

— Aš ir nesakau, kad mums gresia žemės drebėjimas, — gyvai atsiliepė Sairas Smitas. — Gink dieve, ne! Bet šiuos virpesius sukelia požeminė ugnis. Žemės plutą drąsiai galima palyginti su katilo sienelėmis, o jūs patys žinote, kad nuo dujų slėgimo katilo sienelės virpa lyg metalinė plokštelė. Dabar mes kaip tik ir pastebime tokį reiškinį.

— O kokie gražūs ugnies pluoštai! — sušuko Herbertas.

Tuo akimirksniu iš kraterio kaip koks fejerverkas pasipylė kibirkštys, ir akinamo jų blizgesio negalėjo užtemdyti net tiršti garų kamuoliai. Tūkstančiai žaižaruojančių skeveldrų ir ugnies taškų pažiro aplink ugnikalnį. Kai kurie jų švystelėjo net aukščiau dūmų kepurės ir išsisklaidė lyg įkaitusios dulkės. Kartu su tuo ugnies pliūpsniu pasigirdo keletas požeminių sprogimų, tarytum kur netoliese būtų karteče šaudžiusi baterija.

Sairas Smitas, žurnalistas ir Herbertas visą valandą išstovėjo ant Plataus Akiračio plynaukštės, o paskui nusileido žemyn ir sugrįžo į Granitinius rūmus. Inžinierius atrodė toks susimąstęs, tikriau sakant, toks susirūpinęs, jog Gedeonas Spiletas neiškentęs paklausė, ar jis nenumatąs artimiausiu laiku kokio nors pavojaus, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusio su išsiveržimu.

— Ir taip, ir ne! — atsakė Sairas Smitas.

— Bet argi gali ištikti dar didesnė nelaimė, kaip žemės drebėjimas, gresiantis suardyti mūsų salą? Atvirai kalbant, aš to nebijau, kadangi garai ir lava susirado laisvą išėjimą.

— Aš taip pat bijau ne žemės drebėjimo, tikriau sakant, ne to, kas paprastai šiais žodžiais vadinama, — ne žemės plutos poslinkio dėl požeminių dujų išsiplėtimo, — atsakė Sairas Smitas. — Bet yra ir kitų priežasčių, galinčių sukelti katastrofą.

— Kokių, mielas Sairai?

— Kol kas ir aš pats gerai dar nežinau… Aš turiu pažiūrėti… užlipti ant kalno… Tikiuosi, kad po kelių dienų viskas paaiškės.

Gedeonas Spiletas daugiau neklausinėjo, ir netrukus Granitinių rūmų gyventojai ramiai užmigo, nors kaskart vis garsyn ėjo požeminis dundesys, aidintis po visą salą.

Praslinko trys dienos — sausio 4, 5 ir 6-oji. Kolonistai be atvangos statė laivą, ir inžinierius stengėsi kiek galėdamas pagreitinti darbus, nors tiesiog apie tai niekam nieko nesakė. Franklino kalno viršūnę lyg gobtuvas dengė tamsus grėsmingos išvaizdos debesis, iš kraterio kartu su liepsna dabar lėkė įkaitę akmenys, dalis jų krito atgal į ugnikalnio žiotis. Penkrofas, matydamas net išsiveržimą turint juokingų pusių, kartais sušukdavo:

— Tik pažiūrėkit! Mūsų milžinas žaidžia bilbokę! Aure, mūsų milžinas žongliruoja!

Iš tikrųjų, ugnikalnio išmesti akmenys vėl pradingdavo jo gelmėje, dėl to buvo galima tikėtis, kad vidujinio slėgimo spaudžiama lava dar nepakilo iki kraterio angos. Šiaip ar taip, stebėdami nuo Plataus Akiračio plynaukštės aiškiai matomą šiaurrytinį kalno šlaitą, kolonistai niekur neįžiūrėjo jokių baisaus ugninio srauto žymių.

Nors kolonistai ir labai skubėjo baigti naujojo laivo statybą, neretai juos atitraukdavo kiti tokie pat svarbūs darbai. Pirmiausia reikėjo nuvykti į aptvarą, kur stovėjo muflonų ir ožkų banda, ir paruošti gyvuliams daugiau pašaro. Buvo nutarta, kad rytojaus dieną, sausio 7-ąją, Airtonas važiuos į aptvarą, o kadangi visus tuos įprastus darbus puikiausiai galėjo jis vienas nuveikti, Penkrofas ir jo draugai gerokai nustebo, išgirdę tokius inžinieriaus žodžius:

— Jeigu jūs rytoj važiuojate į aptvarą, Airtonai, ir aš važiuosiu su jumis.

— O ne, misteri Sairai! — sušuko jūrininkas. — Mums juk kiekviena diena brangi, ir jeigu jūs abudu išvažiuosite, tai ne juokai — nebebus dviejų porų rankų!

— Mes grįšime poryt, — atsakė Sairas Smitas, — man būtinai reikia apsilankyti aptvare… Aš noriu žinoti, ar greit prasidės išsiveržimas.

— Išsiveržimas! Išsiveržimas! — nepatenkintas subambėjo Penkrofas. — Tarytum pasaulyje nebūtų svarbesnių dalykų! Man, kaip matote, tas išsiveržimas nė kiek nerūpi!

Nors jūrininkas ir priešgyniavo, inžinierius nusprendė sekantį rytą leistis į kelionę, kaip buvo sumanęs. Herbertas irgi labai norėjo vykti su Sairu Smitu, bet pabijojo apie tai užsiminti, kad galutinai nesugadintų Penkrofui nuotaikos.

Rytojaus dieną, auštant, Sairas Smitas ir Airtonas susėdo į vežimėlį, ir dvejetas onagrų smagia risčia nuvežė juos į aptvarą.

Viršum miško žemai slinko sunkūs juodi debesys, virstantys iš ugnikalnio kraterio. Tie debesys, aptraukę visą dangų, susidėjo tikriausiai iš įvairių elementų. Čia buvo ne tik tiršti dūmai, išsiveržę iš ugnikalnio, bet taip pat mineralinės dulkės, pucolanas ir pilki pelenai, smulkūs kaip smulkiausi miltai. Vulkaniniai pelenai tokie lengvi, jog kartais kelis mėnesius tvyro ore, nenusėsdami ant žemės. Po ugnikalnio išsiveržimo Islandijoje, įvykusio 1783 metais, oras kone visus metus buvo taip prisikaupęs vulkaninių dulkių, jog pro tirštą jų dangą vos galėjo prasiskverbti saulės spinduliai.