Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Apžiūrėjęs visą sieną apačioje, inžinierius prikabino žibintą prie irklo galo ir, iškėlęs jį, vėl ėmė tyrinėti bazaltinę sieną, stengdamasis apšviesti viršutinę jos dalį.

Čia tarp uolų luitų vingiavo vos pastebimi plyšiai, pro kuriuos veržėsi gailūs dūmai, nuodydami oloje orą. Visa siena buvo suskeldėjusi, ir kai kurie plyšiai, ypatingai ryškiai matomi lygiame bazalto paviršiuje,” leidosi beveik iki pat vandens.

Sairas Smitas stovėjo didžiai susimąstęs. Paskui jis vos girdimai sušnibždėjo:

— Taip, kapitonas sakė teisybę! Čia slypi pavojus, iš tikrųjų baisus pavojus!

Airtonas nieko neklausinėjo. Sairui Smitui davus ženklą, jis vėl paėmė į rankas irklus, ir po pusvalandžio keleiviai išplaukė iš Dakaro olos.

Devynioliktas skyrius

Sairas Smitas pasakoja apie savo stebėjimus. — Skubama statyti laivą. — Paskutinį kartą aptvare. — Ugnies ir vandens kova. — Kas beliko saloje. — Laivo nuleidimas. — Naktis iš kovo 8 į 9-ąją.

Visą dieną išbuvę aptvare ir įsitikinę, kad viskas čia sutvarkyta, Sairas Smitas ir Airtonas pernakvojo ir sausio 8 dienos rytą sugrįžo į Granitinius rūmus.

Inžinierius tučtuojau sušaukė savo draugus ir jiems pranešė, kad salai gresia didžiausias pavojus, kurio negali pašalinti jokia žmogiška jėga.

— Mano bičiuliai, — pasakė Sairas Smitas, ir iš jo balso buvo jaučiama, kaip smarkiai jis susijaudinęs, — Linkolno sala nėra iš tų geologinių formacijų, kurios gyvuos tol, kol gyvuos visas Žemės rutulys. Anksčiau ar vėliau ji suirs, to suirimo priežastis glūdi joje pačioje, ir niekas negali jos išgelbėti.

Kolonistai žvilgtelėjo vienas į kitą, paskui nustebę pasižiūrėjo į Sairą Smitą, — jie gerai nesuvokė jo žodžių prasmės.

— Paaiškinkite mums suprantamiau, Sairai, — paprašė Gedeonas Spiletas.

— Tuojau paaiškinsiu, — atsakė Sairas Smitas. — Aš jums papasakosiu, ką man sakė kapitonas Nemas, kai mudu vienu du kalbėjomės.

— Kapitonas Nemas? — šūktelėjo kolonistai.

— Taip. Jis norėjo prieš mirtį paskutinį kartą mums pasitarnauti.

— Paskutinį? — pakartojo Penkrofas. — Paskutinį kartą pasitarnauti? Na pamatysite, net ir po mirties jis dar ne kartą mums pagelbės.

— O ką jums sakė kapitonas Nemas? — paklausė žurnalistas.

— Žinokite, mano bičiuliai, — atsakė inžinierius, — kad Linkolno sala savo sandara skiriasi nuo kitų Ramiojo vandenyno salų: jos gelmės sudarytos taip, kad povandeninė salos dalis anksčiau ar vėliau turi suirti.

— Suirti? Ar tai Linkolno sala suirs? Na ką jūs! — nenorėjo tikėti Penkrofas ir, nors labai gerbdamas Sairą Smitą, gūžtelėjo pečiais.

— Klausykitės atidžiai, Penkrofai, — tęsė inžinierius. — Štai ką nustatė kapitonas Nemas ir ką vakar pastebėjau aš pats, apžiūrėjęs Dakaro olą. Ji eina po sala iki pat ugnikalnio, ir nuo centrinio jo židinio olą skiria tik galinė jos siena. Bet visa šita siena suskeldėjusi, ir pro plyšius jau skverbiasi ugnikalnio viduje atsiradusios sieros dujos.

— Na ir kas? — paniuręs paklausė Penkrofas.

— Ogi tas, kad nuo tų dujų slėgimo plyšiai didėja. Bazaltinė siena skyla, ir po kurio laiko, gal net labai greitai, pro plyšius iš olos į ugnikalnį įsiverš jūros vanduo.

— Puiku! — pasakė Penkrofas, kaip paprastai bandydamas juokauti. — Vanduo užgesins jame ugnį, ir viskas bus baigta!

— Taip, viskas bus baigta! — tarė Sairas Smitas. — Tą dieną, kai pro sienoje atsiradusią spragą jūra pliūptelės į centrinį ugnikalnio židinį, o iš ten — į salos gelmes, kur verda ištirpusios uolienos, tą dieną, Penkrofai, Linkolno sala susprogs, kaip susprogtų Sicilija, jeigu į Etną įsiveržtų Viduržemio jūra.

Į šį kategorišką inžinieriaus tvirtinimą kolonistai nieko neatsakė. Visi suprato, koks baisus pavojus jiems gresia.

Ir reikia pasakyti, kad Sairas Smitas pavojaus nė kiek neperdėjo. Jau daug kam buvo atėjusi mintis, kad gal pavyktų veikiančius ugnikalnius užgesinti, paleidus į įkaitusias jų gelmes vandenį, — juk beveik visi ugnikalniai stūkso jūrų arba ežerų pakrantėse. Bet tokie fantazuotojai nežinojo, kad tuomet dalis žemės rutulio išlėktų į orą, panašiai kaip garo katilas, kuriame nuo netikėto perkaitinimo staiga padidėtų garų slėgimas. Patekęs į uždarą įkaitusią terpę, kur temperatūra siekia kelis tūkstančius laipsnių, vanduo akimirksniu pavirstų garais, ir jie išsiveržtų į paviršių su tokia jėga, jog suplėšytų bet kokį kiautą.

Taigi nebuvo abejonės, kad salai gresia baisus galas, kad greit ji suirs, — viskas priklauso nuo to, ar ilgai dar išsilaikys bazaltinė siena Dakaro oloje. Bet katastrofos reikia laukti ne po kelių mėnesių ar savaičių, o gal po kelių dienų ar net po kelių valandų!

Pirmiausia kolonistus apėmė didelis sielvartas. Jie negalvojo apie pavojų, gresiantį jiems patiems, jie galvojo, kad gresia neišvengiama pražūtis salai, kurioje jie susirado sau prieglobstį, kurią jie stengėsi padaryti klestinčiu kraštu ir svajojo paversti žemės rojumi. Kiek bergždžiai išeikvota jėgų! Kiek triūso nueis perniek!

Penkrofas negalėjo susivaldyti ir pravirko; stambios ašaros ritosi per jo skruostus, jis net nebandė jų slėpti.

Linkolno salos gyventojai dar šiek tiek pasišnekėjo, svarstydami, ar yra kokia nors galimybė jiems išsigelbėti. Pagaliau visi vieningai nutarė, kad negalima gaišti nė minutės, kad reikia kuo skubiausiai pastatyti ir įrengti laivą, užbaigti jį žaibo greitumu, nes čia yra vienintelis jų išsigelbėjimas.

Visi suskato dirbti laivo statykloje. Kam dabar pjauti javus, doroti derlių, medžioti, didinti maisto atsargas, sukauptas Granitiniuose rūmuose… Visų išteklių, laikomų sandėliuose, gali sočiai užtekti ilgiausiai kelionei jūromis. Tik būtinai reikia, kad laivas būtų baigtas prieš įvykstant neišvengiamai katastrofai.

Taigi kolonistai vėl stvėrėsi darbo ir plušėjo su karštligišku skubotumu. Iki sausio 23 dienos laivas jau buvo pusiau apkaltas. Ugnikalnio viršūnėje tebevyko tie patys reiškiniai, tarytum nebuvo jokių permainų. Iš kraterio vis taip pat veržėsi garų debesys, dūmai, liepsnos liežuviai ir raudonai įkaitę akmenys. Bet naktį iš sausio 23 ir 24-ąją lava pakilo iki viršutinio ugnikalnio aukšto ir nuplėšė kūgio pavidalo viršūnę, panašią į kepurę. Pasigirdo baisiausias trenksmas. Kolonistai pamanė, kad sala griūva, ir puolė iš Granitinių rūmų.

Buvo apie antra valanda nakties.

Visas dangus liepsnote liepsnojo. Viršutinis kalno kūgis — tūkstančio pėdų aukščio, sveriantis kelis milijardus svarų — nugriuvo žemyn, net visa sala sudrebėjo. Laimė, kad jis buvo pasviręs šiaurės pusėn, todėl nukrito į smėlėtą, tufo nuklotą lygumą tarp kalno ir jūros. Ugnikalnio krateris, dabar plačiai išžiojęs savo gerklę, svaidė į padangę raudonas liepsnas, ore žėravo tarytum gaisro pašvaistė. Pakilęs lavos srautas, liedamasis per naujosios viršūnės kraštus lyg vanduo iš sklidinos taurės, ėmė tekėti ilgomis kaskadomis, ir atrodė, kad ugnikalnio šlaitais šliaužia tūkstančiai ugninių žalčių.

— Aptvaras! Aptvaras! — pasibaisėjęs suriko Airtonas.

Iš tikrųjų, naujasis krateris buvo kitaip palinkęs, ir lava tekėjo aptvaro pusėn, nešdama pražūtį derlingajai salos daliai, Raudonojo upelio ištakai ir Žakamaro miškui.

Išgirdę Airtono riksmą, kolonistai puolė į arklidę, kur stovėjo onagrai. Bematant jie buvo pakinkyti į vežimėlį. Visų galvose buvo viena mintis: skubėti į aptvarą, išleisti ten uždarytus gyvulius.