Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Sekančias šešias dienas, nuo sausio 25 iki 30-osios, kolonistai dirbo prie laivo statybos nepaprastai uoliai ir padarė tiek daug, jog ir dvidešimt dailidžių nebūtų galėję jiems prilygti. Jie net atsisakė poilsio, beveik nemiegojo, triūsė ištisą parą, nes iš kraterio kylančių liepsnų šviesoje naktį būdavo matyti kaip dieną. Ugnikalnis vis dar vertė lavą, bet gal nebe taip gausiai. Tuo buvo galima tik džiaugtis: juk Granto ežero duburys jau buvo beveik pripildytas, ir jeigu į jį būtų pradėję tekėti nauji srautai, lava neišvengiamai būtų išsiliejusi po Plataus Akiračio plynaukštę, o iš ten ėmusi garmėti į vandenyno krantą.

Iš rytų pusės sala buvo šiek tiek apsaugota, bet visai kitaip atrodė vakarinė jos dalis.

Iš tikrųjų, antrasis lavos srautas slinko Krioklio upeliu, plačiame slėnyje abipus jo vagos nesutikdamas jokių kliūčių. Pragaištinga ištirpusi masė jau užplūdo Tolimųjų Vakarų mišką. Buvo karštasis metų laikas, nuo kepinančios kaitros išdžiūvusios visos medžių sultys, todėl miškas bematant užsiplieskė, gaisras plėtėsi ir pažeme, ir medžių vainikais, liepsna skriejo tankiai susipynusiomis šakomis. Net atrodė, kad ugnies srautas greičiau lekia medžių viršūnėmis, negu lavos srautas kamienų pašaknėmis.

Ir tuomet pakvaišę žvėrys — jaguarai, šernai, pekariai, koalos, grobuonys ir įprastos jų aukos, keturkojai ir sparnuočiai, — bandydami išsigelbėti, leidosi bėgti prie Gailestingumo upės, į Ančių pelkę ir per kelią Baliono uosto link. Bet kolonistai, įsitraukę į savo darbą, nekreipė dėmesio net į pavojingiausius grobuonis. Iš Granitinių rūmų jie dabar išsikraustė ir, nesiryždami prisiglausti Galerijose, gyveno palapinėje prie Gailestingumo upės žiočių.

Sairas Smitas ir Gedeonas Spiletas kasdien kopdavo ant Plataus Akiračio plynaukštės. Kartais juos lydėdavo Herbertas. Bet Penkrofas niekad ten neidavo, nenorėdamas žiūrėti į nuniokotą salą, visiškai pakeitusią savo išvaizdą.

Reginys iš tikrųjų buvo šiurpus. Visa miškingoji salos dalis nupliko. Tik Gyvatės pusiasalio gale žaliavo nedidelė giraitė. Šen bei ten stirksojo nykūs, pajuodę medžių stagarai. Toji vieta, kur anksčiau dunksojo miškai, pasidarė dar dykesnė už Ančių pelkę. Lava viską sunaikino. Ten, kur dar visai neseniai kerojo galingi miško milžinai, dabar nugulė vulkaninio tufo luitai. Krioklio upeliu ir Gailestingumo upe nebetekėjo nė viena srovelė vandens, ir jeigu dar Granto ežeras būtų visai išdžiūvęs, kolonistai būtų nebeturėję kuo troškulį numalšinti. Laimė, kad išliko vienas ežero kampelis pietiniame pakraštyje, — ten susidarė lyg kokia kūdra, kur buvo visas saloje likęs gėlas vanduo. Tolumoje, šiaurės vakaruose, ryškiai matėsi ugnikalnio atšakos, panašios į žemėn suleistus milžiniškus nagus. Koks liūdnas reginys, koks klaikus vaizdas, ir kaip skaudu buvo į jį žiūrėti žmonėms, pirmiau čia mačiusiems derlingiausią kampelį, suklestėjusį jų darbo dėka, puikius miškus, žemę drėkinusius tyro vandens upelius, našias dirvas. Vienu akimirksniu viskas pasikeitė, aplinkui riogsojo vien tik pliki akmenys. Ir jeigu kolonistai nebūtų turėję maisto atsargos, jiems būtų tekę mirti badu.

— Tiesiog širdis plyšta! — kartą pasakė Gedeonas Spiletas.

— Taip, Spiletai, — pritarė inžinierius. — Duok dieve, kad mes suspėtume užbaigti laivo statybą, tai vienintelis mūsų išsigelbėjimas!

— O ar jums neatrodo, Sairai, kad ugnikalnis tarytum rimsta? Nors lava vis dar liejasi, bet, jei neapsirinku, nebe taip gausiai, kaip pirma!

— Tai neturi reikšmės, — atsakė Sairas Smitas. — Ugnikalnio gelmėse vis taip pat tebeliepsnoja ugnis, ir kiekvieną akimirką ten gali įsiveržti jūra. Mūsų padėtis ne geresnė kaip laivo keleivių, kurie plaukia jūra, žinodami, kad laivas dega, kad jo užgesinti jie negali ir kad anksčiau ar vėliau ugnis pasieks triumą, kur sukrautos parako statinės. Einam, Spiletai, einam dirbti. Negaiškime laiko!

Dar visą savaitę, iki vasario 7dienos, iš kraterio tekėjo lava, bet išsiveržimas nėjo smarkyn. Sairas Smitas labiausiai bijojo, kad ištirpusių uolienų srautai nepradėtų plūsti į krantą, nes tuomet jie būtų sunaikinę laivo statyklą. Bet po kurio laiko kolonistai pajuto kažkur žemės gelmėse drebėjimą, ir tai jiems sukėlė baisų nerimą.

Atėjo vasario 20 diena. Dar reikėjo darbuotis visą mėnesį, kad būtų galima baigti laivą ir nuleisti į vandenį. Bet ar išstovės sala iki to laiko? Penkrofas ir Sairas Smitas nutarė laivą nuleisti, kai tik pro jo liemenį nebegalės įsisunkti vanduo. O denį, antstatus, apdailą ir burių įrangą jie ketino užbaigti vėliau, kai laivas jau bus jūroje, — svarbiausia buvo pasirūpinti saugiu prieglobsčiu atokiau nuo salos. Ir jie galvojo, ar nevertėtų laivą nuplukdyti į Baliono uostą, toliau nuo išsiveržimo židinio, kadangi prie upės žiočių, tarp Išsigelbėjimo salelės ir granitinės sienos, jis gali būti sutriuškintas, jeigu Linkolno sala suirs. Taigi dabar statytojai kaip įmanydami stengėsi kuo greičiausiai užbaigti laivo korpusą.

Taip kolonistai sulaukė kovo 3 dienos ir jau tikėjosi po kokių dešimties dienų laivą nuleisti į vandenį.

Linkolno salos gyventojams, ketvirtaisiais metais patyrusiems saloje tiek nelaimių, širdyje vėl atgijo viltis. Pralinksmėjo net Penkrofas, visuomet buvęs toks niūrus ir tylus nuo to laiko, kai išvydo nusiaubtas ir žūvančias savo valdas. Tiesa, dabar jis galvojo tik apie laivą ir tik su juo siejo visas viltis.

— Mes jį baigsime, — kalbėjo jis inžinieriui. — Būtinai baigsime, misteri Smitai. Reikia tik skubėti, dienos bėga, tuoj ateis ekvinokcijos laikas. Bet tai niekis, — jei reikės, mes persikelsime į Taboro salą ir ten peržiemosime. Aišku, tai menkas malonumas: pagyvenęs Linkolno saloje, imk ir kraustykis į Taboro salą! Ak, varge vargeli! Tai jau nemaniau, nesitikėjau, kad teks pamatyti tokius dalykus!

— Reikia skubėti! — visuomet pritardavo jam inžinierius.

Ir visi dirbo, stengdamiesi nesugaišti nė vienos minutės.

— Misteri Smitai, — kartą paklausė Nabas, — o jeigu kapitonas Nemas būtų gyvas, kaip jūs manote, ar visa tai būtų atsitikę?

— Taip, Nabai, — atsakė Sairas Smitas.

— O aš manau, kad ne, — sušnibždėjo Penkrofas Nabui į ausį.

— Ir aš taip manau, — tvirtai pasakė Nabas. Pirmąją kovo mėnesio savaitę Franklino kalnas vėl grėsmingai atgijo, ir prasidėjo visokios baisybės. Ant žemės kaip lietus krito tūkstančiai stiklinių gijų, susidariusių iš skystos lavos purkšiu. Krateris vėl persipildė, ir lava ėmė tekėti visais ugnikalnio šlaitais. Ugninis srautas sruvo per sukietėjusius tufo klodus ir galutinai sunaikino apdegusius medžius, kurių nykūs stagarai dar stirksojo po pirmojo išsiveržimo. Šį kartą lava pasuko pietvakariniu Granto ežero krantu, perkirto Glicerininį upelį ir užliejo Plataus Akiračio plynaukštę. Kolonistams buvo suduotas paskutinis baisus smūgis. Nebeliko nei malūno, nei paukštidžių, nei tvartų ir daržinių. Išgąsdinti paukščiai išlakstė į visas puses. Topas ir Jupas buvo apimti paniškos baimės, — juodu instinktyviai jautė artėjančią katastrofą. Jau per pirmąjį išsiveržimą žuvo daug gyvūnų. Išlikę žvėrys pabėgo į Ančių pelkę, o nedidelė jų dalis buvo prisiglaudusi ant Plataus Akiračio plynaukštės. Dabar jie neteko ir paskutinio prieglobsčio, o ugninės lavos upė, liedamasi per granitinės sienos kraštą, kaip liepsnojantis krioklys jau garmėjo į vandenyno pakrantę. Koks didingas ir šiurpus vaizdas, jokiais žodžiais neįmanoma jo apsakyti! Kiaurą naktį šniokštė šita baisi Niagara, tarytum srūvanti ištirpusio plieno srovėmis, iš viršaus apsiausta kamuoliais kylančių garų, žėruojančių raudonais atšvaitais, ir apačioje taškydama sunkią verdančios lavos masę.