Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Jie pastebėjo, kad kapitonas Nemas apžvelgia visus nuostabius daiktus, surinktus jo kambaryje, užlietame švelnios elektros šviesos, sklindančios nuo arabeskomis išpuoštų lubų; vieną po kito jis apžiūrėjo paveikslus — italų, flamandų, prancūzų ir ispanų dailininkų šedevrus, iškabinėtus ant sienų, aptrauktų puikiais gobelenais; akimis permetė skulptūras — sumažintas bronzines ir marmurines pagarsėjusių statulų kopijas, stovinčias ant pjedestalų; apžvelgė dailius vargonus prie galinės sienos ir vitrinas su visokiomis retenybėmis, sustatytas aplink įrengtą vidury salės baseiną, kuriame buvo surinkti įstabiausi jūrų gyvūnijos bei augmenijos pavyzdžiai: dumbliai, jūros žolės, į augalus panašūs jūros gyviai ir į gyvius panašūs augalai; pasigrožėjo perlinėmis kriauklėmis ir brangiausių perlų vėriniais, ir pagaliau jo žvilgsnis įsmigo į „Nautiliaus” devizą, išrašytą viršum to muziejaus durų:

MOBILIS IN MOBILI [* Judantis judančioje aplinkoje (lot.)]

Atrodė, kad jis paskutinį kartą gėrėjosi tais žavingais meno ir gamtos kūriniais, kuriais buvo apribojęs savo akiratį daugel metų, kai gyveno vandenyno gelmėse.

Sairas Smitas nedrįso nutraukti tylos ir laukė, kol kapitonas Nemas pats prabils. Taip praėjo keletas minučių, ir per tas kelias trumpas akimirkas mirštančiajam prieš akis turbūt praslinko visas jo gyvenimas. Pagaliau kapitonas Nemas atsigręžė į kolonistus ir tarė:

— Jūs sakote, ponai, kad aš esu nusipelnęs šiokio tokio jūsų dėkingumo?

— Kapitone, mes visi paaukotume savo gyvybę, kad tik galėtume prailginti jūsų dienas!

— Gerai, — tęsė kapitonas Nemas, — labai gerai! Prižadėkite įvykdyti paskutinę mano valią, ir tuomet aš būsiu atlygintas už viską, ką gero esu jums padaręs.

— Prižadame, — atsakė Sairas Smitas, duodamas žodį pats už save ir už savo draugus.

— Ponai, — tarė kapitonas, — rytoj aš mirsiu. Herbertas jau norėjo prieštarauti, bet kapitonas Nemas rankos mostu jį sulaikė.

— Rytoj aš mirsiu, — pakartojo jis, — ir noriu, kad „Nautilius” būtų mano karstas. Kito karsto man nereikia. Visi mano bičiuliai ilsisi jūros dugne. Aš noriu būti drauge su jais.

Kapitono Nemo žodžius palydėjo gūdi tyla.

— Išklausykite manęs, ponai, — vėl prašneko jis. — „Nautilius” virto belaisviu, nes šios olos dugnas prie jos angos pakilo. Bet jeigu laivas dabar nebegali iš savo kalėjimo ištrūkti, tai bent gali nusileisti šioje vietoje į bedugnę ir joje palaidoti mano palaikus.

Kolonistai jo klausėsi su pagarbiu dėmesiu.

— Rytoj, po mano mirties, — tęsė kapitonas Nemas, — jūs, misteri Smitai, ir jūsų draugai turite palikti “Nautilių”, ir aš noriu, kad visi jame surinkti turtai dingtų kartu su manimi. Atminti princui Dakarui, kurio istoriją dabar žinote, aš jums paliksiu tik vieną daiktą — štai šitą dėžutę… Joje yra kelių milijonų vertės briliantai; su jais daugiausia susiję mano prisiminimai iš tų laikų, kai aš turėjau šeimą ir buvau tėvas, kai tikėjau, jog žemėje galima surasti laimę. Be to, čia yra rinktiniai perlai, mano paties ir mano draugų rasti jūrų dugne. Turėdami šitą lobį, jūs kada nors padarysite daug gero, aš esu tuo įsitikinęs. Tokių žmonių rankose, kaip jūs ir jūsų draugai, misteri Smitai, pinigai nevirs blogio įrankiu. Iš ano pasaulio aš seksiu visus jūsų darbus; aš jumis tikiu ir esu visiškai ramus.

Kapitonas Nemas nutilo, iš silpnumo nebeįstengdamas kalbėti, bet paskui, truputį atsikvėpęs, vėl prašneko:

— Rytoj jūs pasiimsite šitą dėžutę, išeisite iš kambario ir užrakinsite duris. Paskui išlipsite į „Nautiliaus” aikštelę, nuleisite liuko dangtį ir gerai priveržite.

— Viskas bus padaryta, kapitone, — atsakė Sairas Smitas.

— Gerai. Po to sėskite į valtį, kuria čia atplaukėte. Bet prieš palikdami „Nautilių”, prisiirkite prie jo užpakalio ir ten atidarykite du didelius čiaupus, įtaisytus prie vaterlinijos. Vanduo pripildys rezervuarus. „Nautilius” palengva nugrims ir bus palaidotas prarajos dugne.

Sairas Smitas neramiai sujudėjo, bet kapitonas Nemas pridūrė:

— Nebijokite, jūs iš tikrųjų palaidosite numirėlį.

Nei Sairas Smitas, nei jo draugai nedrįso kapitonuiNemui kaip nors prieštarauti. Jis pareiškė paskutinę savo valią, jiems beliko ją tik įvykdyti.

— Jūs davėte man žodį, ponai, — tyliai tarė mirštantysis.

— Mes jį ištesėsime, — atsakė inžinierius. Kapitonas tik ženklu išreiškė savo dėkingumą ir paprašė kelioms valandoms palikti jį vieną. Gedeonas Spiletas pasisiūlė pabūti prie jo, nes kartais jam gali prireikti medicinos pagalbos, bet mirštantysis atsisakė:

— Nesirūpinkite, iki rytojaus aš išgyvensiu.

Visi išėjo iš kambario ir per biblioteką bei valgomąjį nuėjo į priešakinę laivo dalį — į mašinų skyrių, pristatytą elektros aparatų, kurie teikė „Nautiliui” šviesą, šilumą ir varomąją jėgą.

„Nautilius” buvo tikras technikos stebuklas, savo viduje turintis daug kitų stebuklų, ir inžinierius jais tiesiog žavėjosi.

Kolonistai išlipo į aikštelę, iškilusią iš vandens septynias ar aštuonias pėdas. Jie ten prigulė ties labai iškilu storo stiklo lęšiu, pro kurį į tamsą veržėsi ištisi elektros šviesos pluoštai. Už stiklo matėsi tuščia kabina, kur buvo įtaisyti vairai. Kadaise ten stovėdavo vairininkas, vesdamas “Nautilių” jūrų gelmėmis, o elektra nušviesdavo jam kelią, toli mesdama savo spindulius.

Sujaudinti viso to, ką buvo matę ir girdėję, Sairas Smitas ir jo draugai ilgai tylėjo; kiekvienam gniaužė širdį, pagalvojus, kad miršta žmogus, tiek kartų ištiesęs jiems pagalbos ranką, jų globėjas, kurį jie pažino vos prieš keletą valandų.

Nors būsimosios kartos ir labai griežtai pasmerktų visus darbus bei žygius, atliktus tokiame nuostabiame gyvenime, praslinkusiame, galima sakyti, už žmonių visuomenės ribų, vis dėlto princas Dakaras liks viena iš tų nepaprastų asmenybių, kurių atminimas niekados neišdyla.

— Koks žmogus! — pagaliau prabilo Penkrofas. — Tik pagalvokit, ilgus metus gyveno vandenyno dugne! O kam? Juk tikriausiai ir ten nerado sau ramybės!

— Galbūt “Nautilius” mums praverstų, — tarė Airtonas. — Mes juo išplauktume iš Linkolno salos ir nukeliautume į kurią nors gyvenamą žemę.

— Po šimts velnių! — sušuko Penkrofas. — Niekuomet aš neišdrįsčiau valdyti tokio laivuko! Plaukti per jūras — mielai! Bet plaukti po jūromis — nieku gyvu!

— O aš manau, Penkrofai, — prieštaravo žurnalistas, — kad valdyti tokį povandeninį laivą kaip „Nautilius” turbūt labai lengva, ir mes visi greit įprastume. Nereikėtų bijoti nei audrų, nei piratų užpuolimo. Kelių pėdų gylyje jūra tokia pat rami, kaip tylus ežeras.

— Gal ir taip, — atsakė jūrininkas. — Bet, man rodos, smarki audra, plaukiant gerai įrengta škuna, kur kas malonesnė už tokią tylą. Laivams skirta plaukioti ant vandens, o ne po vandeniu.

— Mano bičiuliai, — tarė inžinierius, — nėra prasmės ginčytis dėl povandeninių laivų, ypač dėl „Nautiliaus”. Jis mums nepriklauso, ir mes neturime teisės juo naudotis. „Nautilius” nieku būdu negali mums pasitarnauti. Ir ne vien dėl to, kad jam nebėra kaip išeiti iš olos, kurios dugnas prie angos pakilo. Prisiminkite, jog kapitonas Nemas pageidauja, kad laivas nugrimztų į jūros dugną drauge su juo. Savo valią jis pareiškė visai aiškiai, ir mes ją įvykdysime.

Dar kurį laiką pasišnekėję, Sairas Smitas ir jo draugai vėl nulipo į „Nautiliaus” kajutes. Truputį užkandę, jie sugrįžo į tą salę, kur gulėjo kapitonas Nemas.