Жюль Верн - Paslaptingoji sala

Taigi kapitonas Nemas pasiliko. Jis ėmė stebėti savo kaimynus, išmestus į negyvenamą salą ir neturinčius pačių būtiniausių reikmenų. Bet jis pats nenorėjo jiems rodytis. Paskui, matydamas, kokie jie taurūs, energingi žmonės, kokia broliška draugystė juos visus sieja, kapitonas Nemas pamažu pradėjo domėtis jų kova su gamta. Noromis nenoromis jis patyrė visas jų gyvenimo paslaptis. Apsirengus naro kostiumu, jam būdavo nesunku prasigauti į Granitinių rūmų šulinio dugną; to šulinio sienų iškyšuliais palypėjęs iki viršutinės angos, jis girdėdavo kolonistus pasakojant apie savo praeitį, kalbant apie dabartinę padėtį ir svarstant ateities planus. Kapitonas Nemas iš jų sužinojo, kad vyksta kruvinas karas Amerikoje, kurios viena dalis pakilo prieš antrą, siekdama panaikinti negrų vergiją. Taip, tie atsitiktinai į salą pakliuvę žmonės buvo verti visokios pagarbos ir galėjo sutaikyti kapitoną Nemą su žmonija, nes jie buvo prakilniausi jos atstovai.

Kapitonas Nemas išgelbėjo Sairą Smitą. Paskui jis atvedė į Galerijas jo šunį; jis išgelbėjo Topą nuo diugono, nusitempusio jį ežero gilumon; jis išmetė į Radinio kyšulį dėžę, kurioje buvo tiek daug kolonistams reikalingų daiktų; jis atrišo valtį ir paleido ją Gailestingumo upe pasroviui; beždžionių antplūdžio metu jis numetė žemyn virvines kopėčias, pritvirtintas prie Granitinių rūmų durų; jis paleido į jūrą užkimštą butelį su rašteliu, pranešdamas, kad Taboro saloje vargsta Airtonas; jis padėjo sąsiaurio dugne povandeninę miną ir taip susprogdino piratų brigą; jis išgelbėjo nuo mirties Herbertą, atnešęs jam chinino miltelių; pagaliau jis nukovė plėšikus elektros kulkomis — savo išradimu, kurį vartodavo povandeninėje medžioklėje. Štai kaip paaiškinama tiek įvykių, kurie galėjo būti palaikyti antgamtiniais; visi jie rodo, koks kilnus ir galingas buvo kapitonas Nemas.

Nors ir kupinas neapykantos visai žmonijai, jis jautė palinkimą daryti gera. Jis norėjo dar kartą padėti žmonėms, kuriems tiek daug buvo pasitarnavęs, duoti jiems keletą naudingų patarimų. Be to, jis jautė artėjančią mirtį; šią rūsčią valandą, klausydamas savo širdies balso, jis, kaip žinome, pakvietė kolonistus, pasinaudojęs laidu, jungiančiu aptvarą su „Nautilium”, kuriame taip pat buvo įtaisytas telegrafo aparatas. Gal jis ir nebūtų jų kvietęs, jeigu būtų numanęs, kad jo istorija iš dalies jau žinoma Sairui Smitui ir kad šis jį pavadins Nemo vardu.

Kapitonas Nemas baigė pasakoti apie savo gyvenimą. Tuomet prašneko Sairas Smitas; jis priminė visus tuos atsitikimus, kai kilnaus nepažįstamojo įsikišimas daug padėjo kolonistams, ir savo paties bei savo draugų vardu padėkojo už viską, ką gero jis buvo jiems padaręs.

Bet kapitonas Nemas nereikalavo padėkos už savo gerus darbus. Tik viena mintis jį jaudino, ir jis, spausdamas inžinieriaus jam paduotą ranką, pasakė:

— O dabar, gerbiamasis, kad žinote mano gyvenimą, teiskite mane.

Taip sakydamas, kapitonas, matyt, turėjo galvoje tą nelemtą atsitikimą, kurį savo akimis matė į „Nautilių” pakliuvę trys svetimšaliai, — apie tai prancūzas profesorius, be abejo, papasakojo savo knygoje, ir tas įvykis turėjo liūdnai pagarsėti.

Iš tikrųjų, keletą dienų prieš profesoriaus ir abiejų jo draugų pabėgimą „Nautilius”, tuo metu buvęs šiaurinėse Atlanto vandenyno platumose, puolė jį persekiojusią fregatą, savo liemeniu ją pramušė ir be jokio gailesčio paskandino.

Sairas Smitas suprato kapitono užuominą ir nieko neatsakė.

— Juk tai buvo anglų fregata! — sušuko kapitonas Nemas, ir jame trumpą akimirką atgijo princas Dakaras. — Anglų fregata! Jūs girdite? Ji mane užpuolė. Uždarė siaurame, sekliame užutekyje… Man reikėjo ištrūkti… ir aš ištrūkau! — Paskui jis ėmė kalbėti ramiau: — Ir teisė, ir teisingumas buvo mano pusėje. Visur, kur tik galėjau, aš dariau žmonėms gera. Kartais teko daryti ir bloga. Dovanojimas ne visada yra teisingumo aktas!

Kiek patylėjęs, kapitonas Nemas pakartojo:

— Ką jūs apie mane galvojate, ponai?

Sairas Smitas padavė kapitonui ranką ir rimtai atsakė:

— Kapitone Nemo, jūsų kaltė yra ta, kad jūs norėjote atgaivinti praeitį ir kovojote prieš būtinybę, prieš pažangą. Tokie paklydimai vienus žavi, kitus piktina; žmogaus protu juos galima suvokti, bet teisėjas čia tėra vienas dievas. Jūs ėjote neteisingu keliu, tačiau gerų norų vedamas, ir su tokiu žmogumi kovojant, neprarandama jam pagarbos. Jūsų klaidos yra tokios, kurios neteršia garbingo vardo, ir jums nėra ko bijoti istorijos teismo. Istorija mėgsta didvyriškas beprotybes, nors ir griežtai pasmerkia jų padarinius.

Kapitonas Nemas sunkiai atsiduso ir, pakėlęs ranką į dangų, tyliai tarė:

— Ar aš buvau teisus, ar neteisus?

Sairas Smitas pakartojo:

— Apie didžius darbus tesprendžia dievas, juk viskas jo valioje! Kapitone Nemai, dori žmonės, kurie čia prieš jus stovi, tie žmonės, kuriems jūs tiek padėjote, visada jūsų gedės.

Herbertas priėjo prie kapitono Nemo, atsiklaupęs paėmė jo ranką ir pabučiavo.

Mirštančiajam iš akių ėmė riedėti ašaros.

— Mano vaikuti, — sušnibždėjo jis, — laiminu tave!..

Septynioliktas skyrius

Paskutinės kapitono Nemo valandos. — Mirštančiojo valia. — Dovana bičiuliams, kurie jį pažinojo tik vieną dieną. — Kapitono Nemo karstas. — Patarimai liekantiesiems. — Paskutinės minutės. — Jūros gelmėje.

Atėjo diena, bet į tamsią olą neįsiskverbė joks saulės atšvaitas. Potvynis užtvėrė olos angą iš jūros pusės. Tačiau dirbtinė šviesa, ilgais spindulių pluoštais besiveržianti pro iškilus stiklus „Nautiliaus” priešakyje ir užpakalyje, vis negeso, ir vandens plynė aplink nuostabųjį laivą tebežėrėjo kaip žėrėjusi.

Kapitoną Nemą apėmė begalinis nuovargis, ir jis vėl parkrito ant sofos. Pernešti jį į Granitinius rūmus nebuvo ko nė galvoti, — jis pageidavo likti „Nautiliuje” tarp brangiųjų savo lobių, kurių nebūtum nupirkęs nė už milijonus; čia jis nusprendė laukti nebetolimos mirties valandos.

Kol ligonis nejudėdamas, beveik be sąmonės gulėjo, Sairas Smitas ir Gedeonas Spiletas atidžiai stebėjo jo būklę. Buvo matyti, kad jis pamažu silpsta. Jėgoms išsekus, kadaise buvęs galingas kūnas virto trapiu kiautu, kurį greit turėjo palikti siela, atsiskirdama su šiuo pasauliu. Visa gyvybė buvo susitelkusi širdyje ir smegenyse.

Inžinierius ir žurnalistas pašnibždomis pasitarė, ką daryti. Kaip jį gydyti? Jeigu ir nepavyktų kapitono išgelbėti, tai gal būtų galima bent kelioms dienoms pratęsti jo gyvenimą? Bet jis pats buvo įsitikinęs, kad jokie vaistai nepadės, ir ramiai laukė paskutinės savo valandos, — mirties jis nebijojo.

— Mes niekuo negalime jam pagelbėti, — pasakė Gedeonas Spiletas.

— O nuo ko jis miršta? — paklausė Penkrofas.

— Jėgos išseko, — atsakė žurnalistas.

— O vis dėlto, — tarė jūrininkas, — jeigu jį išneštume į gryną orą, į saulės šviesą, gal jis dar atsigautų.

— Ne, Penkrofai, — atsakė inžinierius, — iš to nieko neišeis! Be to, kapitonas Nemas nesutiks palikti savo laivo. Jis jau trisdešimt metų „Nautiliuje” gyvena ir nori „Nautiliuje” mirti.

Kapitonas Nemas turbūt išgirdo Sairo Smito atsakymą, nes truputį pasikėlė ir silpnu balsu, bet aiškiai tarė:

— Tikra teisybė, gerbiamasis. Aš privalau, aš pats noriu čia mirti. Ir turiu vieną prašymą.

Sairas Smitas ir jo draugai priėjo prie sofos, pataisė priegalvius, kad ligoniui būtų patogiau gulėti.