Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Rytojaus dieną laukė pats sunkiausias kelias — platus, beveik septyniasdešimties kilometrų, ruožas tarp Mažosios ir Kotelno salų. Sunkumas buvo tas, kad čia jūros vandens srautai teka iš rytų į vakarus, ir rudenį jūra ilgai neužšąla, o ir paskui, užšalusi, pakilus audrai, neretai sulaužo ledo dangą. Todėl čia dažnai pajuda ledlaukiai ir ypač smarkiai sproginėja ledas.

Pasiėmė malkų, jeigu prireiktų nakvoti jūroje (kas buvo visai įtikima), ir patraukė į šiaurės vakarus linkui Lokio kyšulio, paties piečiausio Kotelno saloje. Jau iš tolo galėjai matyti didžiulę, plokščią šiek tiek iškilusią masę, primenančią apverstą ketaus katilą, — dėl to ir šitoks salos pavadinimas, — o greta neaukšta Molakatyno viršukalnė — pats aukščiausias taškas, iškilęs viršum viso katilo.

Pirmus dvidešimt kilometrų kelias buvo pakankamai lengvas, ledujai reti ir nedideli; bet jau toliau, kai pasiekė tėkmės ir rudeninių properšų juostą, prasidėjo ledų kalnai, baisesni vienas už kitą. Kai kurios ledujų krūvos ar net atskiri luitai styrojo suversti iki dvidešimties metrų aukščio. Dirbo su kirviais, kad išlygintų kelią ir galėtų, užsinėrę virves, supintas iš odinių diržų, pertraukti nartas ir nors šiek tiek padėti šunims” visai nusikamavusiems. Ties kai kuriais luitais sugaišdavo po pusvalandį, o kartais ir po valandą.

Užtat ir saulėlydis užklupo pusiaukelėje, tiesa, sunkesnioji pusė jau buvo įveikta, ir apsinakvojo prieš milžinišką ledo luitą, kuriam įveikti jau nepakako jėgų. Už ledujų pasistatė palapines ir, greitosiomis pavakarieniavę, kietai sumigo po sunkios dienos.

Apie vidurnaktį Gorochovą pažadino garsus palapinės traškėjimas.

— Nejau vėl užkutrino, — subambėjo ir jau norėjo verstis ant kito šono, bet palapinę staiga taip pūstelėjo, jog atrodė, kad ji tuoj pat paleis per visas siūles.

„Prastai”, — pamanė Gorochovas ir, išlindęs iš miegamojo maišo, nušliaužė prie angos, vargais negalais atsegė apdangalą ir dirstelėjo. Veidą nutvilkė baisus šaltis, sniegas užlipdė akis. Palapinė braškėjo, tirtėjo, atrodė, pakils ir nuskris.

„Nieko nepadarysi! Reikia budinti visus ir įsitvirtinti, — nusprendė verslininkas, — nes gali prastai baigtis“.

Jis pribakštino miegančius, ir visas penketas, keturiomis išropoję laukan, ėmėsi kalti giliau į ledą geležinius basliukus, prilaikančius palapinės apačią. Paskui visi ropomis atitempė pakrautas nartas, pastatė po vieną iš visų trijų palapinės pusių ir, permetę virvę, pririšo prie nartų. Darbas pareikalavo milžiniškų pastangų: vėjas vertė iš kojų ir užimdavo kvapą, sniegas uždrėbdavo akis; buvo taip tamsu, kad už trijų žingsnių jau negalėjo įžiūrėti vienas kito. Pro vėjo šėlsmą ir kauksmą, su dejonėmis besiveržiantį pro ledujų tarpus, kartais pasigirsdavo kirvių pokšėjimas prie varovų palapinės, stovėjusios už kokių dešimties žingsnių. Ten irgi tvirtinosi.

Padarę kas įmanoma, vėl atsigulė, bet ilgokai negalėjo atšilti — taip buvo perpūsti vėjo, už apykaklių ir į rankoves prilindo sniego.

Auštant Goriunovas, nubudęs anksčiau už kitus, įsitikino, kad pūga nesiruošia nurimti. Bet palapinė beveik netrūkčiojo; iš lauko pusės užversti sniegu jos kraštai taip įdubo, jog atrodė, kad čia didelio gyvulio pilvas, kuris, žinoma, galėjo kiekvieną minutę trūkti neišlaikęs svorio. Vėl teko išlįsti ir nuvalyti sniegą nuo palapinės. Goriunovas nežadino draugų, bet pasiėmęs kastuvą ėmė kasti. Pro balzganą miglą jau ryškėjo artimiausių ledujų sangrūdos; atrodė, net vėjas rimsta, bet dribo minkštas ir tirštas sniegas.

Prislopęs riksmas ir dejonės privertė Goriunovą atsisukti į varovų palapinę. Ir anksčiau ją vos galėjai įžiūrėti, o dabar visai išnyko. Pajutęs nelaimę, jis nubėgo prie palapinės, kiekviename žingsnyje klupdamas ant sniege įsikalusių šunų. Pasirodo, palapinė, pakankamai sena ir jau netvirta, neišlaikė sniego svorio, perplyšo išilgai ir visu svoriu užgulė miegančiuosius. Varovai, įsisupę į antklodes ir dar prispausti sniego, negalėjo net pajudėti; jie tik dusliai dejavo, trokšdami be oro.

Goriunovas sugrįžo į savo palapinę, pažadino draugus, o pats su kastuvu nubėgo atgal pas varovus ir ėmė atkasinėti juos iš sniego kapo. Greitai atskubėję Gorochovas ir Ordinas padėjo jam nutempti palapinės skutus, su sniegu į šalį ir išlaisvinti žmones: vieną, jau praradusį sąmonę, teko net gaivinti.

Kol gaišo, visiškai prašvito, o pūga, matyt, liovėsi: snigo ne taip gausiai, vėjas pūtė tik gūsiais, o rytuose vos vos švystelėjo saulė. Atsikasė šunis, nartas, išsivirė arbatos ir iškeliavo toliau. Šviežia sniego danga truputėlį trukdė judėti, nes visi nelygumai užnešti sniego, ir šunys arba nartos dažnai smegdavo į gilias įdubas. Teko dviem eiti į priekį su slidėmis ir minti šunims kelią.

Kotelno salos gūbrys jau užstojo ketvirtį horizonto; dabar galėjai atskirti net ir plokščias aukštumų virtines, ir krantų skardžius, kur tarp sniego lyg dėmės juodavo uolos. Dešiniau, už nedidelio ruožo, plytėjo daug žemesnė Fadejevo sala, vos įžiūrima tolumoje.

Iki saulėlydžio įveikė kelis ruožus ypač nepatogių važiuoti ledujų, prisikasė iki Lokio kyšulio ir paskui, greitai pavažiavę dar penketą kilometrų, pasiekė trobelę pietryčių pakrantėje. Kyšulyje nebuvo tokių ledinių sienų kaip Liachovo Didžiojoje saloje, o vien tvirtos uolienos, iškilusios kaip siena virš ledo, tai nuožulniai besileidžiančios prie jūros, tai užneštos sniego vėpūtinių.

PER KOTELNO SALĄ

Trobelė pasirodė beveik sugriuvusi. Verslininkai retai lanko šią salą, nes joje nėra pasipelnymo, o ir pasiekti sunku. Todėl žiemojimo trobelės, atnaujinamos tik mokslinių ekspedicijų, metų metus neprižiūrimos, irsta — ima tekėti ir dubti stogai, griūti sienos. Gaišti laiką taisymui dėl vienos nakties nevertėjo; oras ramus, todėl sugulė miegoti ant ledo.

Auštant pažadino šunų koncertas.

— Lokys — ne kitaip! — sušuko Gorochovas ir beveik neapsirengęs šoko iš palapinės su šautuvu rankose.

Visi išlindo iš paskos ir pamatė nuostabų vaizdą. Už dešimties žingsnių nuo šunų neryžtingai tapnojo trys baltieji lokiai, o aštuonios dešimtys šunų blaškėsi pririšti, šokinėjo ant užpakalinių kojų, be perstogės lojo pramaišiui su stūgavimu ir urzgimu. Koncertas buvo šiurpus, galintis prikelti net numirėlį. Lokiai, matyt, apžiūrinėjo, kuri iš šunų patogiausia būtų primygti, kad neužpultų kiti iš šonų ir užpakalio. Jie jau suko prie kraštinio kinkinio, o jo šunys, beviltiškai susipainioję ir susiraizgę pasaituose, susimetė į bejėgišką gyvą krūvą be perstojo lodami.

Bet nuo abiejų palapinių trinktelėjo šūviai, ir vienas lokys, pakirstas sprogstamosios kulkos iš Ordino šautuvo, dribo ant ledo, o kiti du pasileido kur akys veda, palikdami kruvinus pėdsakus. Varovai, Gorochovas ir Goriunovas nulėkė iš paskos ir greitai pavijo vieną, matyt, sunkiau sužeistą, pribaigė jį. Trečiam pavyko pasislėpti už ledujų.

Netikėta medžioklė buvo pačiu laiku. Šviežios mėsos būtinai reikėjo ir žmonėms, ir šunims, be to, keliautojai galėjo pasilikti didesnes jukolos atsargas. Sandėlį joms ruošėsi įrengti šiauriniame salos gale.

Kailiams nudirti ir skerdienoms išmėsinėti sugaišo visai nedaug laiko, ir netrukus karavanas vėl traukė šiaurės link. Išilgai salos keliavo dar keturias dienas, nes sala nusitęsusi apie šimtą aštuoniasdešimt kilometrų ilgio, o pakrante — daugiau nei du šimtus kilometrų. Šiaip jau visa sala — kalnuota akmeninė tundra.