Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Papusryčiavę keliavo tolyn. Sala jau padidėjo, dabar ji dengė visą šiaurinį horizontą, iškildama virš baltos lygumos; tarp sniegynų buvo galima įžiūrėti tamsuojančias uolas ir juodas dėmes žemoje kranto pakriūtėje. Saulei leidžiantis, įveikę paskutinę ledų Sangrūdą, pasileido kiek kojos neša — šunys puikiausiai žinojo, kad žemėje laukia poilsis ir jukola, o išvydę trobelę, dūlavusią skardžio papėdėje, sustūgo visa aštuoniasdešimčia balsų ir ėmė lėkti lyg pasiutę.

Bet prie kranto įkarštis užgeso, nes rudeninės audros beužšąlančioje jūroje suvartė tokį ledo pylimą, kad per jį vėl teko pertraukinėti nartas po vieną, kol prisikasė iki vadinamosios Mažosios žiemovietės trobelės, pastatytos kadaise garsaus verslininko Sanikovo, palydovo ir bendrakeleivio Gendenštromo, kuris pirmasis XIX a. pradžioje aprašė salą. Šaltas klimatas šimtametę trobelę užkonservavo ir ji labai gerai išsilaikė. Jūrų druskų prisigėrę skenduliai rąstai tik pajuodavo ir kai kur apkerpėjo, o viduje buvo švarutėliai. Nemažai verslininkų glaudėsi toje trobelėje, keliaudami į salą ir atgal, ir visi rūpinosi jos durimis, kabojusiomis ant odinių kilpų, ir stogu, ant kurio kartas nuo karto reikėdavo užpilti žemių. Šalia trobelės gulėjo sukrautų rąstų krūva pasikurti, kas labai tiko, — nereikėjo jų ieškoti pakrantėje ir išsikasinėti iš po sniego.

Greit aikštelėje prie trobelės jau traškėjo laužas, o raudoni atšvaitai apšvietė aukštą ledinę sieną, nusitęsusią tolyn į abi puses.

MAMUTŲ KAPINĖS

Liachovo Didžiosios arba Artimosios salos geologinė sąranga ypatinga. Keturios plokščios, bet uolėtos jos viršūnės — tiksliau viršūnių grupė — susidariusios iš granito, o visa likusi sala — iš minkštų kvartero nuogulų. Todėl daugybė upokšnių ir upeliūkščių, tekančių nuo viršūnių ir giliai išraižiusių minkštą dirvožemį, suskaldė salą į daugelį kalvų kalvelių, beveik plikų, be jokios augmenijos. Visą trumputę vasarą sala — molėta, samanomis apėjusi tundra — baltuoja sniego vėpūtiniais gilesnėse daubose bei nuokalnėse ir lygumose šiaurinėje pusėje.

Iš tų pačių minkštų sluoksnių susidarę ir salos krantai, plaunami bangų gožos; dėl to atsirado ilgesni ar Trumpesni pasvirę ir net kybantys skardžiai, išilgai perrėžti upokšnių. Šituos sluoksnius nuo apačios iki viršaus sukaustęs amžinas įšalas, ir vasarą atitirpsta tik labai plonas sluoksnelis. Išėjus pašalui, atitirpusi žemė arba pati nušliaužia jūron, arba nuvirsta, paplauta bangų iš apačios: šitaip jūra pamažu ardo salą. Ir jeigu ne amžinasis įšalas, smarkiai sulaikantis paplovimo procesą, sala jau seniai būtų suardyta, išskyrus granitinį jos branduolį.

Minkštuose dirvos sluoksniuose randama daugybė mamuto ilčių, kartais net visas mamutas ar jo amžininkai — ilgaplaukiai raganosiai, pirmykščiai jaučiai, kanadiškieji elniai, arkliai ir daugelio kitų gyvulių dvėselienos, nuostabiai išsilaikiusios: su šeriais, ragais, viduriais, — visa tai irgi išsaugojo amžinasis įšalas. Bet vis dėlto vasarą šiek liek atšyla, o tada upeliukai išplauna iš žemės gyvulių dvėselieną, kaulus, iltis ir plukdo juos žiočių link, prie jūros kranto. Taip yra ir pakrančių skardžiuose, kai jie atitirpę ir paplauti nugriūva. Tada tai šen, tai ten išlenda seniai išnykusių gyvulių maita arba kaulai, pagaliau jie vis tiek nukrenta jūron, kuri juos antrą kartą palaidoja po samplovomis. Bet dvėselieną dažnai sunaikina plėšrūs paukščiai ir gyvuliai, nesibodintys mėsa, išgulėjusia įšalusioje žemėje dešimtis tūkstantmečių.

Šitie Liachovo Didžiosios salos ypatumai kiekvieną metų pavasarį privilioja daugelį verslininkų iš žemyno: žemoje jūros pakrantėje, upokšnių žiotyse ir pakrantėse jie renka mamutų iltis, per metus suspėjusias išlįsti iš įšalusios žemės ir dabar styrančias atitirpstančioje dirvoje arki išplautas į pakrantes. Iltys, kuo puikiausiai išsilaikiusios tokiame šaltyje, yra ne mažesnė vertybė negu vadinamasis dramblio kaulas — dabar gyvenančių dramblių iltys. Iš verslininkų jas supirkdavo vietiniai arba atvykę pirkliai ir išveždavo į mugę Jakutske, o paskui — jau toliau į Sibirą ir Rusiją: ten iš jų darydavo įvairiausius daiktus — šukas, sąsagas, dėžutes, biliardo kamuolius.

Kitų iškastinių gyvūnų kaulai verslininkams buvo nereikalingi; jie domino tik mokslininkus, kurie pagal iškasenas galėjo spręsti apie praėjusių laikų gyvūniją. Tik gyvulių lavonai, kartkartėmis atitirpstantys tai šen, tai ten, buvo verti dėmesio, bet dauguma jų irgi nyko be jokios naudos, nes verslininkai ne tik nesuvokė radinių reikšmės, bet nemokėjo nei jų išmatuoti, nei aprašyti, nei išsaugoti, kad nesugestų.

Goriunovas ir du jo draugai jau kartą buvo atvykę į salą su verslininkais rinkti ilčių ir juos sudomino, kodėl būtent čia ilčių toks daugis. Bet išsiaiškinti šito klausimo jie negalėjo nė Kazačjėje, nes nesurado apie tai jokios literatūros.

Dabar Goriunovas nepražiopsojo pasitaikiusios progos ir sostinėje pasidomėjo literatūra. Šį bei tą net parsivežė. Todėl keliautojai nutarė praleisti saloje dieną: norėjo atidžiau apžiūrėti pakrančių skardžius, be to, leisti pailsėti ir žmonėms, ir šunims.

Kitą rytą visi trys, lydimi Gorochovo, iškeliavo pagal jūros krantą. Dar nebuvo prasidėjęs griaunamasis saulės ir jūros darbas, nors saulė, slinkdama žemai ir statmenai apšviesdama skardžius, jau buvo šiek tiek nuveikusi. Skardžiai siekė iki dvidešimties — dvidešimt penkių metrų aukščio; nuo aukštesniosios pusės lyg milžiniški festonai tai aukščiau, tai žemiau kybojo didėliausi tvirtai įšalusio sniego vėpūtiniai, panėšintys į tuos, kurie po siaučiančių pūgų nukaba nuo trobų stogų.

Bet čia, kur žiemos pūgos tokios dažnos ir tokios smarkios, festonai nukibdavo keturių-šešių metrų ilgio ir apie trisdešimties-keturiasdešimties metrų pločio; storis būdavo apie metrą. Po šitais vėpūtiniais ir buvo vertikali skardžio siena: viršuje vien ledas arba smėlio ir molio sąnašos. Skardį dengė įvairiausio pločio ledai, sakytumei ledinės sienos, slenkančios į salos gilumą. Plyšiai tarp šitų sienų buvo pilni sąnašų: plonytis molio sluoksnelis kaitaliojosi su smulkiu smėliu ir ledu. Skardžio viršuje, ten, kur retsykiais atplyšdavo sniego atbraila, galėjai pamatyti, kad ir ledas, ir sąnašos padengti sluoksniais smėlio, molio arba durpių, o virš jų — pačiame paviršiuje — juodas tundros dirvožemio sluoksnis, kurį slėpė storiausias sniegas.

Apatinė skardžio dalis dažniausiai slypėjo po kieto sniego atšlaite, susikaupusia per žiemą. Šita aštuonių-dešimties metrų aukščio atšlaite buvo galima užlipti prie pat skardžio sienos ir įsitikinti, kad milžiniški ledo luitai ir storas sąnašų sluoksnis tarp jų guli ant gryniausio ledo; dėl to sala buvo 12-15 metrų pakilusi virš jūros lygio.

Apžiūrėję salą, keliautojai pamatė, kad gyvūnų kaulai įšalę ne į ledo luitus, o guli tarp iškilusių uolų storuose nuogulų sluoksniuose. Tai patvirtino ir Gorochovas, ne kartą buvojęs saloje ir matęs išlikusių gyvulių kūnų; pastarieji visada būdavo nuogulų sluoksnyje.

Sukorę apie dešimtį kilometrų pakrante ir įsitikinę, kad salos sandara visur panaši, keliautojai grįžo pietų į Mažąją žiemovietę, parsinešdami keletą kaulų; jiems pasisekė rasti raganosio kaukolę ir mamuto iltį. Lediniuose sienos sluoksniuose jie matė ardomąjį saulės darbą — spinduliai buvo išgraužę gilokas nišas, papuoštas iš viršaus nusvirusiais lediniais varvekliais, panėšinčiais į garsiųjų olų stalaktitus.