Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Vladimiras Obručeva s

SANIKOVO ŽEM Ė

Iš rusų kalbos vertė ALBINA VENSKEVIČIENĖ

VILNIUS „VYTURYS” 1989

Serija įkurta 1971 m.

„Vyturio” leidykla, vertimas į lietuvių kalbą, 1989

ISBN 5-7900-0482-2

Anotacija

Žmonės pastebėjo, kad Šiaurės kryptimi skrenda paukščių pulkai. Pasirodo, tarp Arkties jūros ledkalnių ir ledlaukių, amžino įšalo salų, esama Žemės — gyvybės oazės, — kurioje išlikusi gausi pirmykštė augmenija ir gyvūnija, pirmykščiai žmonės. Apie Goriunovo ir jo bičiulių ekspediciją į paslaptingąją Sanikovo Žemę, apie jų susidūrimus su tos Žemės gyventojais onkilonais ir pirmykščiais žmonėmis vampu pasakojama žymaus mokslininko geologo fantastiniame mokslo romane „Sanikovo Žemė“.

PRATARMĖ

Beveik pusė Arkties, tai yra Žemes dalis, supanti Šiaurės ašigalį, ribojasi su šiauriniais Tarybų Sąjungos krantais. Ji — priešingybė Antarktidai, kur Pietų ašigalį juosia didelis žemynas. Arktis — tai jūra.

Arkties vandenynas plyti prigludęs prie Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos žemynų; jo pakraščiuose daugybė didesnių ir mažesnių salų, kurių jau nėra arti ašigalio.

Salas visąlaik dengia storiausi sniego ir ledo sluoksniai ir tik vienoje kitoje jie suspėja nutirpti per trumputę poliarinę vasarą. Vandenys aplink salas taip pat surakinti ledo, dažniausiai nejudančio, o likusias begalines jūrų platybes dengia storiausias daugiametis ledas, į visas puses stumdomas vėjų ir srovių.

Nepabūgdami atšiauraus klimato ir sunkių plaukiojimo sąlygų, narsūs jūreiviai skverbėsi į Arktį, pamažu atrasdami, pažindami, o kartais ir apgyvendindami tas salas. Buvo net bandymų (savo noru ir priverstinių) plaukti ant dreifuojančių lyčių į tas Arkties vandenyno vietas, kur niekada nėra buvę atviro vandens, kad ištirtų gylį, vandens sluoksnių sudėtį ir temperatūrą, augalus ir gyvūnus, jūros dugno gruntą, srovių kryptį ir t. t.

Arktyje vis surasdavo naujų salų: 1881 metais į šiaurę nuo Naujojo Sibiro salyno atrastos mažytės Žanetos, Henrietos, Beneto salelės; 1913 metais į šiaurę nuo Taimyro pusiasalio rasta didelis Šiaurės Žemės salynas, dar vėliau — mažyčių salelių Karos jūroje.

Bet klystume tvirtindami, kad jau žinomos visos Arkties salos, nes, apsuptos slenkančių ledų, pro kuriuos neįmanoma praplaukti, o ant judančių lyčių irgi labai sunku nusigauti, — jos gali iki šiol būti neatrastos. Tik su lėktuvais galima tirti nei vandeniu, nei ledu nepasiekiamus Arkties rajonus.

Iki šiol neįspėta dviejų salų paslaptis, nors legendos apie jas sklinda jau apie gerą pusantro šimto metų. Drąsūs verslininkai, artimiausiose šiaurės rytų Sibiro salose medžiodami laukinius elnius, kailinius žvėris, ieškodami mamuto ilčių, ir kai kurie Šiaurės tyrinėtojai itin retomis giedros dienomis nuo aukštesnių vietų yra matę nežinomas salas, bet nukeliauti iki jų negalėję. Šiauriau Naujojo Sibiro salyno yra Sanikovo Žemė, o į šiaurę nuo Kolymos žiočių — Andrejevo Žemė. Pirmoji pavadinta verslininko Jakovo Sanikovo, antroji — seržanto Andrejevo vardais, nes jie pirmieji tolumoje tarp ledynų pamatė šias salas.

Romane aprašomas bandymas surasti ir ištirti vieną iš jų — Sanikovo Žemę. Romanas pavadintas mokslo fantastiniu, nes jame pasakojama apie spėjamąją žemę taip, kaip autorius įsivaizdavo jos gamtą ir gyventojus, žinoma, remdamasis teorinėmis prielaidomis.

Skaitytojas sužinos apie kai kurias Arkties salas, apie kelionę per ledynus, apie spėjamos žemės gyventojus ir gamtą, kokie jie turėtų būti, jeigu sala iš tikrųjų būtų ten, kur įsivaizduoja autorius. Šios knygos baigiamajame žodyje skaitytojas ras atsakymus į kai kuriuos rūpimus klausimus, liečiančius hipotezę apie Sanikovo Žemę, ir trumpai susipažins su naujausiais tarybinių mokslininkų Arkties tyrinėjimais, kurie iš dalies atskleidžia Sanikovo Žemės mįslę.

„O VIS DĖLTO JI YRA!”

Baigėsi pirmoji dalis iškilmingo mokslinės draugijos posėdžio, kuriame skaitė pranešimus dalyviai, sugrįžę iš ekspedicijos, surengtos dingusiam be žinios baronui Toliui ir jo bendrakeleiviams ieškoti. Katedroje, šalia sienos, nukabinėtos įtakingų globėjų ir draugijos pirmininkų dideliais portretais, stovėjo jūrų karininkas, velbotu [* Velbotas — jūrinė irklinė arba burinė valtis su smailiu galu ir priekiu]nuplaukęs per Arkties vandenyną nuo Naujojo Sibiro salų iki Beneto salos, kurioje kaip tik išlipo iki šiol nesugrįžęs baronas Tolis.

Vyrišką pranešėjo veidą, nugairintą poliarinių darganų, dengė šešėlis. Lempa žaliu gaubtu apšvietė tik jo pranešimo rankraštį, gulintį ant katedros, ir uniforminį švarką su auksinėmis sagomis ir ordinais, į

Priešais katedrą, už ilgo stalo, užtiesto žalia gelumbe, posėdžiavo mokslinės Tarybos nariai: visi žymūs mokslininkai ir garsūs keliautojai, gyvenantys šiaurės sostinėje. Pirmininkas sėdėjo viduryje. Užsimerkęs jis, atrodė, snaudė, užliūliuotas pranešėjo balso. Mažytė saliukė buvo pilnutėlė.

Pranešėjas jau papasakojo apie ekspediciją, varginančią kelionę sunkiu velbotu, užkeltu ant nartų, per poliarinių ledų sangrūdas iš žemyno iki Naujojo Sibiro salų, apie vasarą, praleistą Kotelno salos pakrantėje belaukiant, kol pajudės jūroje ledai, apie grumtynes su ledų grūstimis plaukiant išilgai kranto ir apie drąsiai perplauktą jūrą iki Beneto salos. Jis apibūdino šitą atšiaurią salelę, ištisus metus sukaustytą ledų, papasakojo, kaip rado Tolio trobelę: joje buvo palikta daiktų ir salos aprašymas, pasibaigiantis žodžiais: „Šiandien iškeliaujame į pietus, maisto turime penkiolikai dvidešimčiai dienų. Visi sveiki”…

— Vadinasi — pakėlęs balsą, paskelbė pranešėjas, — 1902 metų spalio 26 dieną baronas Tolis, astronomas Zėbergas, verslininkai jakutas Vasilijus Gorochovas ir tungusas Nikolajus Djakonovas iš Beneto salos patraukė per ledynus į pietus, Naujojo Sibiro salyno link. Bet ten jie nenuvyko — mes neaptikome jokių pėdsakų. Kur galėjo dingti drąsūs keliautojai? Be abejonės, jie žuvo kelyje. Šiose platumose spalio pabaigoje diena jau pasibaigusi — gal tik kokias dvi tris valandas apie pusiaudienį trunka sutemos. Šalčiai pašoka iki keturiasdešimties laipsnių, dažnai šėlsta baisios pūgos. Bet jūra dar neužšalusi ir pilna properšų. Keliautojai tikriausiai per pūgą ir bus įsmukę vos ledu užsitraukusion properšon. Arba mirė netekę jėgų nuo šalčio ir bado, besibraudami pro ledų sangrūdas: šunų jie neturėjo ir patys tempė nartas, prikrautas baidarių bei kitokio turto. Arba, bandydami išklerusiomis baidarėmis poliarinę naktį perplaukti neužšalusią jūrą, nuskendo per audrą. Kaip ten bebūtų — jie atgulė poilsio vandenyno gelmėse, o Sanikovo Žemė, kurios taip ilgai ir veltui ieškojo Tolis, neegzistuoja.

Pranešėjas nuėjo nuo katedros. Paskutiniai jo žodžiai pašiurpino klausytojus. Staiga iš paskutinių eilių kažkas sušuko:

— O vis dėlto ji yra!

Salė sujudo. Pasipylė klausimai:

— Kas jis? Kas tas keistuolis?

Pirmininkas griežtu žvilgsniu permetė publiką, paskambino varpeliu, ir, kai salė nutilo, pasakė:

— Siūlau draugijos nariams ir svečiams tylos minute pagerbti žuvusius drąsuolius: baroną Tolį, astronomą Zėbergą, verslininkus Gorochovą ir Djakonovą, paaukojusius gyvybes mokslo labui.

Visi atsistojo.

— Skelbiama penkiolikos minučių pertrauka.

Sėdėjusieji arčiau išėjimo greitai patraukė prie durų.