Владимир Обручев - Sanikovo žemė

Jauniesiems šio romano skaitytojams bus įdomu sužinoti apie Arkties vandenyno praeitį štai ką: Arkties vandenyne iš viso yra labai daug salų, ypač dalyje, juosiančioje Europos, Azijos ir Amerikos pakrantes. Šitose salose dažnai randama pakankamai jaunų vulkaninės kilmės uolienų, o kai kuriose, pavyzdžiui, Islandijos saloje, yra net veikiančių ugnikalnių. Tai įrodo, jog romane mano įsivaizduotas didžiulis ugnikalnis, sudarantis Sanikovo Žemę, nėra absoliuti fantazija, neįmanoma šitoje Žemės vietoje. Geologiniais tyrinėjimais jau nustatyta, kad rytinė Arkties vandenyno dalis nuo Taimyro pusiasalio iki Vrangelio salos ir į šiaurę nuo 80° šiaurės platumos kvartero periodo pradžioje buvo sausuma — šiaurinis Sibiro pakraštys. Tai liudija liekanos stambių žinduolių — mamutų, raganosių, jaučių, arklių, — rastos salų dirvoje. Jie nebūtų galėję ten gyventi, jeigu tos salos dar kvartero periodo pradžioje nebūtų sudarę su Sibiru vieno žemyno. Tyrinėjimai taip pat parodė, jog kai kuriose salose išliko net ledo sluoksniai — likučiai ledynų, seniau dengusių aukštesnes sausumos vietas. Liachovo Didžiojoje saloje, įeinančioje į Naujojo Sibiro salyną, iškastiniame lede išsilaikė daugybė mamutų ilčių, kurias, vandens mūšos išplautas ant kranto, rinkdavo verslininkai, ankstyvą pavasarį atvykę iš žemyno. Senais laikais į mugę Jakutske kasmet atveždavo apie vieną du tūkstančius pūdų ilčių; tai irgi sako, kad buvusioje sausumoje kvartero periodo pradžioje gyveno šimtai šitų žinduolių. Tokią daugybę mamutų mažytėse salose galima paaiškinti tuo, kad salos sudarė aukštesnes buvusios sausumos vietas, ir mamutai tose vietose susibūrė gelbėdamiesi, kai buvusi sausuma ėmė grimzti žemiau Arkties vandenyno lygio. Taigi mes turime įrodymų, jog toje Šiaurės Sibiro dalyje yra buvę ugnikalnių, gausių bandų mamutų ir ledynų, ir galime nustatyti, kada šita sausuma nugrimzdo žemiau jūros lygio. Manytume, jog tai atsitiko per paskutinį ledynmetį arba jo pabaigoje. Rasti pirmykščių žmonių piešiniai, vaizduojantys mamutus , liudija, jog tuo metu jau gyveno ir žmonės.

Vadinasi, mano romano spėliojimai, kad toli Arkties vandenyne, didelėje saloje, kažkada buvusio didžiulio ugnikalnio krateryje, kurio šilumos dėka nuo ledynmečio pabaigos išliko mamutai ir pirmykščiai žmonės, — panašūs į tiesą. Toje pačioje palaimingoje saloje, tarp poliarinių ledų, galėjo rasti prieglobstį ir onkilonai, Aliaskos išeiviai, giminiški Amerikos indėnų gentims; jie, čiukčių spaudžiami, pasitraukė į Arkties vandenyno salas.

Onkilonų išnykimu derėtų susidomėti TSRS MA Istorijos institutui, kad ištirtų istoriją šitos Šiaurės Sibiro tautos, gyvenusios prieš tris ar keturis šimtus metų. Naujojo Sibiro salose rasdavo savotiško tipo būstų liekanų, kas rodo, jog tos genties žmonės tam tikrą laiką yra gyvenę šiose salose, bet apie juos nieko daugiau nežinoma. XIX amžiaus užpoliarės tyrinėtojai salose jų jau neberado. Ar visi onkilonai išmirė nuo kokios nors epidemijos, ar žuvo, bandydami baidarėmis perplaukti ar pereiti nesutvirtėjusiu ledu iš vienos salos į kitą?

Negalime paaiškinti ir, kodėl paukščiai skrenda pavasarį šiaurėn, o rudenį grįžta žemynan, — apie tai kartais rašoma spaudoje. Kad išspręstume šią problemą, reikia:

1. Kruopščiai apklausti visus Sibiro šiaurinės pakrantės gyventojus, — nuo Olenioko ir Lenos žiočių vakaruose iki Kolymos žiočių rytuose, taip pat žiemotojus Naujojo Sibiro ir Vrangelio salose, ar dar skrenda paukščiai pavasarį į ten, o rudenį atgal; jeigu skrenda, tai kiek ir kokių, tai yra — kokių paukščių rūšių pastebėta pralekiančiuose pulkuose ir kokių yra daugiausia.

2. Jeigu paukščiai dar skrenda, tai apie šitai turėtų žinoti lakūnai, kasmet skrendantys žvalgyti vandenyno ledynų, kad galėtų ištirti jų kiekį bei judėjimą ir nustatyti, ar bus galima plaukti laivams Šiaurės jūrų keliu. Lakūnai turėtų žinoti apie nežinomos žemės egzistavimą ir stebėti, kad pagaliau būtų galima nustatyti jos dydį, reljefą ir kitus ypatumus. Paukščių skrydį į šiaurę dar 1938 metais pastebėjo Henrietos salos žiemotojai, vadinasi, tais metais šiaurėje tarp ledynų dar būta kažkokios žemės, tikusios vasaroti ir perėti. Abejoti verčia prielaida, jog ši sala galėtų būti į rytus, nes paukščiai skrido Sanikovo Žemės kryptimi, o ši žemė turėtų būti labiau į vakarus (jeigu iš viso egzistavo 1938 metais). Išeitų, jog tarp ledynų į šiaurę nuo De Longo salyno dar 1938 metais turėjo būti kažkokia žemė, tinkanti vasaroti paukščiams. Galbūt kuris nors iš jaunųjų skaitytojų, tapęs poliariniu lakūnu, užsibrėš tikslą — įspėti šios žemės mįslę, atras ją tarp ledynų po rūko skraiste, nusileis joje, ištyrinės ir praneš mums, kad šita žemė išlikusi iki šiol.

Vertėtų pabaigoje prisiminti — apie Arkties vandenyne į šiaurę nuo Taimyro pusiasalio esantį Šiaurės Žemės salyną, kurį 1930-1932 metais pirmą kartą ištyrė keturių žmonių ekspedicija. Joje dalyvavo geologas Urvancevas, parašęs gerą knygą apie tą ekspediciją bei jos atradimus. Bet šita ekspedicija dar paliko salyne daug ką neištirto, ir būtų labai puiku, jeigu artimiausiais metais galėtume vėl pasiųsti ekpediciją į tas salas.

V. Obručevas

Sanikovo Žemės žemėlapis

Nubraižė M. Goriunovas

1-bazė prie sniegynų; 2-pirmas kunkuliuojantis ežeras; 3-ola su kaulais; 4-pagrindinė onkilonų stovykla; 5-šamano būstas; 6-Šventasis akmuo; 7-raganosių aikštelė; 8-vampu stovyklavietė; 9-šiaurinė onkilonų stovykla; 10-aikštelė, kurioje buvo pasala; 11-vampu ola (mūšio vieta); 12-onkilonų kapinės; 13-miško pakraštys; 14-Tūkstančio Dūmų Slėnis; 15-mamutų laukymė; 16-Šventasis Ežeras.

Table of Contents

Anotacija

PRATARMĖ

„O VIS DĖLTO JI YRA!”

DINGUSI TAUTA

REIKALAI JUDA

KELIONĖN

MAMUTŲ KAPINĖS

NAUJOJO SIBIRO SALYNE

PER KOTELNO SALĄ

PER LEDJŪRĮ

ANT PAŽADĖTOSIOS ŽEMĖS SLENKSČIO

PIRMOJI DIENA SANIKOVO ŽEMĖJE

KEISTI GYVULIAI

KUNKULIUOJANTYS EŽERAI

PIRMIEJI ŽMOGAUS ŽENKLAI

SUSITIKIMAS SU ONKILONAIS

AUKOS IR MALDOS

ŠVENTASIS AKMUO

RAGANOSIŲ MEDŽIOKLĖ

PIRMOJI PAŽINTIS SU VAMPU

ŽMONŲ RINKIMOSI ŠVENTĖ

KAUTYNĖS SU VAMPU

ONKILONŲ KAPINĖS

MEDŽIOTOJŲ MEDŽIOKLĖ

TŪKSTANČIO DŪMŲ SLĖNIS

VAMPU DIEVAI!

ŠVENTASIS EŽERAS

NUSIŠĖRUSIŲ PAUKŠČIŲ MEDŽIOKLĖ

NERIMĄ KELIANTYS ŽENKLAI

PADĖTIS KOMPLIKUOJASI

JUODOJI DYKUMA

AUKOJIMAS

PASKUTINĖS DIENOS PAS ONKILONUS

POTVYNIS

PLAUKIOJIMAS PO ŽEMĘ

KATASTROFA

NIKITOS NUOTYKIAI

PABĖGIMAS

PASKUTINĖ ŠAMANO KALBA

KRAUPI KAIMYNYSTĖ

PER LEDYNUS IR JŪRAS

VĖL PAS AKADEMIKĄ

PABAIGOS ŽODIS